Plevėsas ir mergišius vaidinantis Rokas Petrauskas realybėje meilę dalija tik žmonai ir sūnui

Rokas Petrauskas su žmona Indre ir sūnumi Džiugu / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2017-07-29 17:47
„Jeigu moteris neprovokuotų, vyras nežengtų pirmo žingsnio. Vadinasi, ji įjungia žalią šviesą“, – apie vyrų ir moterų santykius garsiai mąsto aktorius Rokas PETRAUSKAS (29). Nieko nuostabaus, kad apie meilę Rokas kalba Kelių eismo taisyklių terminais – visai neseniai baigėsi populiaraus serialo „Šviesoforas“, kuriame jis vaidina lovelasą Raimundą, filmavimas.

Koks tolesnis tavo vasaros scenarijus?

Birželio pabaigoje pradėjome filmuoti serialo „Moterys meluoja geriau“ dešimtąjį sezoną ir tai truks iki žiemos. Be to, turiu projektą su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai tokios ir atostogos.

Praėjusią žiemą su šeima buvome išvažiavę į Lansarotę. Labai patiko, nes kai čia šalta, ten, kur šilčiau, visai kitaip atostogos pasijaučia. Nusprendėme, kad geriausia atostogauti žiemą arba rudenį, kai oras Lietuvoje pasidaro niūrus ir negailestingas.

Nesvarbu, kiek vaidintum teatre, dauguma tave pažįsta iš televizijos. Kiek savęs rastum Ričkos („Moterys meluoja geriau“) ir Raimundo („Šviesoforas“) personažuose? Koks Rokas yra už filmavimo aikštelės ribų?

Su visais esu vis kitoks ir tas savęs ieškojimas trunka visą gyvenimą: kai susipažįsti su žmonėmis, jie tau padaro įtaką. Žmonės iš esmės nepasikeičia, bet bėgant laikui atsiranda vis naujų spalvų.

O personažuose, man atrodo, visuose yra dalis aktoriaus. Nesvarbu, ką vaidintum. Štai ir dabar viename eskize vaidinu narkomaną. Aš nesu narkomanas, bet dalelė manęs ten vis tiek yra. Kaip ir televiziniuose personažuose yra šiek tiek manęs.

„Videometros“ nuotr.
„Videometros“ nuotr.

Kaip supratai, kad nori būti aktoriumi?

Scena mane lydėjo nuo pradinių klasių. Mūsų mokytoja sumanė padaryti lėlių teatriuką. Paprašė mamų pagaminti iš kojinių ir pirštinių lėles, pati padarė širmą, o mes vaidindavome. Kai buvau trečioje klasėje, suvaidinau šerną ir po spektakliuko mano geriausias draugas pasakė: „Eik tu sau! Tavo šernas tai geras!“ Atsimenu, tai buvo pirmas impulsas, kad gerai kažką darau.

Paskui buvo eilėraščių skaitymai, dramos pamokos... Man labai patiko, todėl kartais pabėgdavau iš pamokų, užsidarydavau aktų salėje ir grodavau gitara, būgnais, repetuodavau tekstą arba tiesiog nueidavau pas teatro vadovę kavos.

Kad tikrai stosiu į aktorinį, apsisprendžiau baigdamas dvyliktą klasę. Nežinojau, ką daugiau galėčiau veikti. Per stojamuosius Jonas Vaitkus penkiems paskutiniams bernams parašė po devynetą ir pasakė, kad nepriims, turime eiti į pantomimą, nes ten trūksta vaikinų. Išvargę po visų trijų turų nuėjome į dar vienus stojamuosius, parodėme etiudus ir iki vidurnakčio laukėme rezultatų. Niekada nesigailėjau pasirinkęs pantomimą, nes jei ten nebūčiau nuėjęs, šiandien tikriausiai nebūčiau, kur esu.

Vis šiltai užsimeni apie šeimą. Kaip susipažinai su savo žmona Indre?

Mes buvome kursiokai. Turbūt geriausiai sutarėme iš viso kurso ir kažkaip vienu metu įsiplieskė kur kas daugiau nei draugystė.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Kuris pirmą žingsnį žengė?

Aš. Nors nežinau, kaip čia... Jeigu moteris neprovokuotų, vyras nežengtų pirmo žingsnio. Vadinasi, ji įjungia žalią šviesą.

Dabar Indrė daugiausia dirba su „Raudonomis nosimis. Gydytojais klounais“ – vaikšto po ligonines su klounais. Taip pat turime vieną bendrą spektaklį „Baltas sodininkas“.

Dirbti su žmona – daugiau privalumų ar trūkumų?

Dirbdami kartu mes daugiau pykstamės. Kai namai, buitis ir darbas yra „viename“, atsiranda per daug įtampos. Tokie mes jau esame, abu dirbame labai aistringai ir kartais dėl to susipykstame. Kaip ir krepšinyje: jeigu tau blogą pasą duoda, rėki ant to žmogaus, bet pasibaigus rungtynėms esate geriausi draugai. Taip ir šeimoje – jei kas nepavyksta, pakeli balsą. Bėda, kad tuomet moteris įsižeidžia, esą „kodėl ant manęs šauki?“ Man su moterimis tikrai sunku dirbti, nes nežinau, kaip joms pastabas išsakyti. Daugelis įsižeidžia. Man labai keista, kai gavęs pastabą supyksti ar prieini net iki ašarų.

Aktorinis – toks dalykas, turi turėti labai storą odą ir kartu būti kaip lakmuso popierėlis: kaip papūtė režisierius, taip ir turi daryti. Reikia suprasti, kad tu esi vienas iš sraigtelių šveicariškame laikrodyje: jei visi savo darbą atliks gerai, laikrodis veiks.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

O prie projekto „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ prisidedi?

Jie visai neseniai ieškojo vaikinų, bet aš nėjau į atranką, nes man per jautru. Aš į vaikus labai jautriai reaguoju. Kai Indrė grįžusi papasakoja istorijų, kaip vargšai vaikai guli leisgyviai arba „klounai“ atėję mato, jog vaikui jau viskas, o jis sako, kad vienintelė jo svajonė – pasveikti... Man užspaudžia visur, ašaros pradeda riedėti.

Mano nuomone, didžiausia neteisybė, kad vaikai miršta. Vaikai turi gyventi, turi džiaugtis kiekviena diena, o kai jie guli ligoninėje ir miršta, kažkas nesusieina su Dangumi ir Žeme. Tada aš pradedu tikėjimą kvestionuoti.

Jei jau prakalbome apie vaikus... Ar pameni jausmą, kuris užplūdo pirmą kartą paėmus savo Džiugą į rankas?

Pats gimimas buvo labai nuostabus, kai po visų vargų, po visos sąrėmių nakties atėjo gydytoja ir pasakė, kad jau viskas. Man ašaros pradėjo bėgti. Žiauriai faina. Džiugas – labai lauktas vaikas.

Aš visą laiką norėjau vaikų. Kai 13–14 metų prasidėjo meilės, jau tada žinojau, kad kada nors turėsiu šeimą ir daug vaikų. Nežinau, kaip dabar bus su tuo „daug“, bet... Anksčiau juokaudavau, kad turėsiu 12 vaikų ir jie man pastatys piramidę. Kalbant rimtai, norėčiau turėti tris, bet kartais baisu pasidaro dėl tokios neaiškios ateities. Ar galėsiu duoti viską, ko jiems reikia? Vaikai yra atsakingas žingsnis. Turi garantuoti, kad jie galės mokytis, turės ką apsirengti, pavalgyti.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Aktoriaus profesija ateičiai planuoti labai nedėkinga?

Dabar žinau, kad manęs laukia filmavimas, bet kartais būna, kad nežinau, ką veiksiu jau po mėnesio. Aš nė nekalbu apie metų laikotarpį, nors įprastai žmonės būna jį susiplanavę. Aktoriams būna, kad tikrai nežinai, ką toliau darysi. Tada labai baisu pasidaro.

O mes su Indre abu aktoriai. Kartais pagalvoju: gal reiktų ką nors normalaus dirbti, bet aktorystė yra pašaukimas.

Daug aktorių uždarbiauja vesdami įvairius renginius, vestuves. Kodėl to nebandai išnaudoti?

Aš bijau renginius vesti. Man patinka vaidinti spektakliuose, prieš kameras. Nuo to jaučiu didžiulį kaifą. Galiu keltis kad ir ketvirtą ryto ir lėkti dirbti, o renginiuose patiriu daug streso, jaučiuosi nepasitikintis savimi, nerimauju, kas toliau bus. Man turi būti scenarijus, mėgstu improvizuoti pagal natas. Pavyzdžiui, džiaze turi išmanyti gamas ir funkcijas, kad galėtum improvizuoti. Tas pats galioja improvizacijai scenoje.

Daugelis artistų tikina nenorintys, kad vaikai eitų jų pėdomis. Kokia tavo pozicija šiuo klausimu?

Kartais kas nors paklausia: „Ką daryti? Noriu stoti į aktorinį.“ Ką atsakau? NESTOK. Tačiau jei žmogus to nori, tegul bando. Juk visada gali pakeisti profesiją. Vaikas tegul būna, kas tik nori. Svarbiausia, kad būtų laimingas žmogus. Jeigu darai tai, kas tau patinka, ir dar iš to uždirbi, tuomet puiku. Pinigai nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Jie duoda tik laisvę, bet nesuteikia laimės. Labai norėčiau, kad visi žmonės darytų tai, kas jiems patinka. Yra ir labai šaunių kasininkių, nors aš pats neįsivaizduoju, kaip reiktų dirbti tokį darbą, kai visą dieną matai liūdnus, susiraukusius veidus. Bet Antakalnio „Rimi“ yra tokia kasininkė, kuri dirba taip, kad, atrodo, tai jos svajonių darbas. Visada linksma, visada pasisveikina, paklausia, kaip sekasi. Pas ją nori eiti apsipirkti, nes ji puiki ir dirba savo darbą, yra profesionalė.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama ne apie vidutinio, o apie ketvirčio amžiaus krizę, kai jauni žmonės jaučiasi neužtikrinti, nesaugūs ir nežino, ko nori iš gyvenimo. Pastebėjai savo gyvenime kokių nors ženklų?

Didelės krizės dar neišgyvenau, bet aplanko suvokimas, kad toliau nebenueisiu. Jau suvaidinau gerų režisierių geruose spektakliuose su gerais kolegomis. Jau suvaidinau televizijoje. Liko tik kinas. Svajonių, aišku, yra, bet suprantu, kad toliau iš čia neišeisiu, nes nemoku puikiai užsienio kalbos, nuolat nedalyvauju užsienio kastinguose, turiu vaiką ir žmoną, todėl negaliu visko metęs išvykti ir bandyti siekti karjeros kur nors kitur.

Suvokimas, kad jau viskas, dabar čia visada ir suksiuosi, truputį kerta per smegenis. Bet nesu linkęs į krizes ir depresijas. Man gera vaidinti. Žinau, kad bus gerų spektaklių, smagių projektų televizijoje, turiu puikių kolegų, su jais galiu susitikti ne tik scenoje, bet ir šiaip pašnekėti. Nėra dėl ko depresuoti.

Žinau, kad daug skaitai. Kokios knygos personažą labiausiai svajotum suvaidinti?

Skaičiau daugiau, kol nebuvo skaityklės pavogę. Tuomet kasdien perskaitydavau mažiausiai penkiasdešimt puslapių. Dabar truputį sudėtingiau, nes popierinės knygos man kažkodėl ne taip gerai skaitosi.

Vaidmuo... Ostapas Benderis iš „12 kėdžių“. Tokie vaidmenys man patinka: gudrūs, sukti, blogai geri. Žavingi tokie personažai – kad ir blogas, vis tiek už jį sergi kiekvienoje situacijoje. Geručiai princai manęs nedomina. Man atrodo, kiekvienas aktorius taip pasakytų.

„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Neseniai žiniasklaidoje nuvilnijo žinia, kad buvai sumuštas ir apiplėštas. Vagys paėmė tiek minėtą skaityklę, tiek telefoną, tiek... batus. Kas tiksliai tą naktį nutiko?

Po spektaklio šventėme kolegos gimtadienį, paskui ėjau namo pėsčiomis. Aš net nemačiau, kas mane užpuolė, nespėjau sureaguoti. Prie Žirmūnų tilto yra tokie laiptukai, apsupti medžių. Tamsi vieta. Ėjau ir kažkas trenkė per galvą. Atsibudau ant tų laiptų. Iš policijos iki šiol jokių žinių negavau. Šiaip situacija man atrodo keista, nes prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios žiedo yra kameros, jas galima patikrinti ir pažiūrėti, sekė mane kas nors ar ne.

Anksčiau eidavau per miestą su ausinėmis, galvodamas apie repeticiją ar kitus reikalus, o dabar einu ir visada dairausi. Nesaugumo jausmas yra didžiulė nesąmonė. Turi jaustis saugus savo mieste, savo šalyje. O man dienos metu jau atsiradusi paranoja, kad kas nors seka. Aišku, po kiek laiko tai turėtų praeiti.

Ko dar bijai?

Scenos ir renginių. Naujų žmonių. Ne tiek jų bijau, kiek man sunku įsilieti į naują kompaniją.

Pagalvojau, kad bijau mirti niekam nereikalingas, pamirštas ir nustekentas. Baimė likti vienam visus lydi. Bet argi čia baimė?

Naujausi straipsniai