Pirmoji vaikų „Eurovizijos“ nugalėtoja Lina Jurevičiūtė: apie praėjusią šlovę ir kodėl ji nebedainuoja

Lina Jurevičiūtė / Aliaus Koroliovo ir asmeninė nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-09-25 08:51
Vos septyniolikos išvykusi į Niujorką, vėliau penkerius metus gyvenusi Londone, šiandien pirmosios vaikų „Eurovizijos“ atrankos nugalėtoja Lina Jurevičiūtė gyvena Barselonoje. Atradusi jogos kelią, ji sako sėkmingai kurianti svajonių gyvenimą.

Trumpa dosjė

  • GIMIMO VIETA. Kaunas.
  • HOROSKOPO ŽENKLAS. Žuvys. 
  • MYLIMIAUSIA PASAULIO VIETA. Prie ežero Lietuvoje ir kalnuose, kur nėra žmonių. 
  • ĮSIMINTINIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Šiais metais draugo suorganizuota gimtadienio šventė Kenijoje. Kalno viršūnėje per saulėlydį su vietinėmis moterimis šokome afrikietiškus šokius, dainavome dainas. Buvo nuostabu. 
  • DIDŽIAUSIAS GYVENIMO IŠŠŪKIS. Sprendimas pakeisti veiklą, kai dirbau Londone televizijos industrijoje. Turėjau išlipti iš komforto zonos ir neprarasti tikėjimo, kad viskas susiklostys gerai.
  • RYTO RITUALAS. Kinta, bet rytais mėgstu ramiai pabūti su savimi – išgeriu puodelį mačios arbatos, atlieku dėkingumo praktiką, rašydama ryto puslapius, arba medituoju, atlieku kvėpavimo pratimus. O kartais norisi išeiti į dar miegančią Barseloną ir pasivaikščioti palei jūrą.
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Drabužių lyginimas ir indų plovimas. 
  • IDEALIOS ATOSTOGOS. Šiuo metu norėčiau pasiimti visą šeimą ir išvykti ramiai pabūti prie jūros ar kur nors nuošaliau gamtoje.
Lina Jurevičiūtė-Joy / Žmonės.lt / Asmeninio albumo nuotr.
Lina Jurevičiūtė-Joy / Žmonės.lt / Asmeninio albumo nuotr.

Daugelis jus pažįsta kaip pirmąją vaikų „Eurovizijos“ atrankos nugalėtoją. Kiek jūsų gyvenime liko muzikos? 

Praėjo jau nemažai laiko nuo to konkurso, tad, manau, jau niekas manęs neprisimena. Dabar nedainuoju, nebent duše (juokiasi).

Tačiau muzika į mano gyvenimą grįžta, tik kitaip. Pradėjau domėtis garso meditacijomis ir terapijomis su tibetietiškais ir krištoliniais dubenimis, gongais. Matau, kokią terapinę galią turi garso meditacijos. Mėgstu šias muzikines praktikas integruoti į jogos užsiėmimus. 

Visgi ką jums suteikė muzika, konkursai? 

Manau, kiekviena patirtis mums daug duoda, suteikia prieskonių gyvenime. Nenurašau nė vienos jų, nes visos jos įdomios. Teko dalyvauti įvairiuose muzikiniuose konkursuose. Sutikau daug įdomių žmonių, praplėčiau požiūrį, bet tai buvo tik tam tikras etapas. Po jo atėjo kitas. Išmoktos pamokos, žinoma, mane užaugino.

Lina Jurevičiūtė-Joy (dešinėje) / Žmonės.lt / Asmeninio albumo nuotr.
Lina Jurevičiūtė-Joy (dešinėje) / Žmonės.lt / Asmeninio albumo nuotr.

Būdama dvyliktoje klasėje išvykote į Niujorką. Kokių gyvenimo dovanų gavote šiame pasaulio krašte, ko išmokote?

Supratau, kad pasaulis yra labai didelis ir iš jo reikia semti viską, ką tik gali. Turime nebijoti peržengti komforto zonos ir išvykti iš savo mažytės šalies, kas iš pradžių atrodo kiek baugu. Svetur labai plečiasi pasaulio pažinimo ribos, asmenybę formuoja ir skirtingos kultūros – tampi tolerantiškesnis visiems. Pamačius daugiau pasaulio, plačiau atsiveria akys, nes įsitikini, kad gyvenimas yra labai spalvingas. Kai išvykau į Ameriką, man buvo vos septyniolika metų. Patekau į svetimą šeimą. Pirmąsias Kalėdas švenčiau be savo artimųjų, tačiau iš tikrųjų viskas buvo nuostabu. Džiaugiuosi, kad pasitaikė tokia galimybė. 

Kokį įspūdį tąkart padarė Niujorkas? 

Gyvenau ne pačiame Niujorke, bet kitame mieste. Žinoma, nuvažiuodavau ir į Niujorką. Amerika man labai patiko. O Niujorkas – milžiniškas, jame tiek daug visko. Net kartais jausdavausi kaip kokiame užburtame rate, kuriame visi bėga, lekia, skuba… Londonas, beje, irgi turi panašią energiją. Jame žmonės taip pat skuba, siekia karjeros, mažai turi laiko stabtelėti.

Persikėlusi į Barseloną, supratau, kad gyventi sėsliau, lėčiau, rūpinantis savimi yra kur kas naudingiau, jauti didesnę ramybę. Paauglystėje labai idealizavau Ameriką. Tai man atrodė svajonių šalis, kurioje noriu studijuoti, gyventi. Kuo toliau, tuo labiau ji atrodo svetima, tolima, ne man. Milžiniškas gyvenimo tempas man nebeatrodo patrauklus dalykas. 

Lina Jurevičiūtė-Joy / Žmonės.lt / Asmeninio albumo nuotr.
Lina Jurevičiūtė-Joy / Žmonės.lt / Asmeninio albumo nuotr.

O kaip kilo mintis Londone studijuoti kino ir televizijos industrijos mokslus?

Tiesiog radau įdomias studijas Londono universitete. Tuo metu netoli Londono gyveno ir mano sesė. O šeima man labai svarbi ir norėjosi būti kuo arčiau artimųjų. Studijos buvo įdomios, atvėrė naujus kelius. Įgyta patirtis buvo labai naudinga ir atvedė mane ten, kur esu šiandien. Dirbau reklamos srityje. Darbas buvo labai įvairus. Tai ir buvo tikrasis mano universitetas.

Dirbdamas realius darbus susiduri su konkrečiomis problemomis, turi rasti geriausią jų sprendimo būdą. Įgijau daug patirties, išmokau daugelyje sričių reikalingų dalykų. Bet supratau, kad manęs visiškai nedomina, kokia nauja kamera sukurta praėjusią savaitę (juokiasi). Bet jei noriu būti gera prodiusere, turiu žinoti šiuos dalykus. O aš vakarais skaitydavau straipsnius apie sveikatą, saviugdą. Visgi žinios apie tai, kaip sumontuoti vaizdo siužetą, man praverčia ir dabar. Smagu, kad įgytus įgūdžius galime pritaikyti ir kitoje veikloje. 

O kaip prasidėjo jūsų kelias į jogą? 

Pirmą kartą į tokius užsiėmimus nuėjau Niujorke. Joga, su kuria susidūriau tada, man nepatiko, tačiau žinojau, kad yra daug skirtingų jos rūšių. Išbandžiau ir kitas. Užsikabinau. O meditacijas buvau jau išbandžiusi ankstyvoje paauglystėje, gal būdama vienuolikos. Mano mama domėjosi šia veikla, tad su ja supažindino ir mus, vaikus, tačiau prie fizinių praktikų nebuvau prisilietusi. Po Amerikos kurį laiką jogą buvau apleidusi ir vėl ją naujai atradau jau gyvendama Londone. Kuo toliau, tuo šių praktikų man norėjosi vis daugiau.

Kokią didžiausią jogos naudą pajutote? 

Po dienos darbų jogos užsiėmimai man buvo tikra atgaiva, per juos jausdavausi, tarsi grįžusi namo. Praktikuodama nusiramindavau, grįždavau į save, labai gerai pailsėdavau, pasikraudavau naujos energijos. Tad nauda būdavo akivaizdi. Į visas situacijas pradėjau žiūrėti daug ramiau. Kuo daugiau praktikavau, tuo labiau mačiau, kaip man tinka joga. Ir tada vidinis balsas pradėjo raginti vykti gilinti žinių į Indiją.

Viskas klostėsi labai palankiai – Indijoje baigiau kursus ir supratau, kad noriu pabandyti mokyti jogos kitus. Aišku, man tai buvo nauja patirtis. Reikėjo išmokti prisistatyti, surinkti grupes. Bet, kaip jogai sako, svarbu pasitikėti natūralia tėkme ir viskas susiklostys gerai. Reikia bandyti daryti tai, ką nori. O jeigu ir nepavyks, žinosi, kad pabandei. Sulaukiau stipraus palaikymo iš šeimos ir savo draugo. Artimieji palaikė kiekviename žingsnyje, tad eiti šiuo keliu buvo dar lengviau. 

Lina Jurevičiūtė / Šarūno Mažeikos nuotr.
Lina Jurevičiūtė / Šarūno Mažeikos nuotr.

O kaip nusprendėte po penkerių metų, praleistų Londone, persikelti gyventi į Barseloną?

Kai su draugu kartą viešėjome Barselonoje, abu pajutome, kad norėtume čia gyventi. Dar kai buvau Indijoje, draugas šiame mieste rado mums būstą. Negaliu sakyti, kad pradžia Barselonoje buvo labai lengva, juk reikėjo viską pradėti nuo pradžių. Ir finansiškai nebuvo taip jau paprasta, tačiau žinojau, kad greitai viskas nepasidaro, o, einant nuosekliai, žingsnelis po žingsnelio, galima pasiekti tai, ko nori. Pasitikėjau savimi, visata, todėl viskas vyko gana sklandžiai. Priimu visus kylančius iššūkius ir keliauju į priekį. Mano bendruomenė po truputį auga, dabar organizuoju ir stovyklas. 

Jūsų pagrindinė veikla ir yra joga? 

Taip. Vedu užsiėmimus ir virtualiai, ir gyvai, o gilesnės patirtys – stovyklose. Dabar organizuoju stovyklą Portugalijoje. Ši veikla man taip pat labai patinka, nes leidžia realizuoti kūrybinį potencialą, kurti stovyklos programą, kviestis įvairių sričių specialistus. Man patinka leisti prasmingą laiką su įdomiais žmonėmis, per juos pažinti save, augti. 

Kaip įprastai prabėga jūsų diena? 

Labai įvairiai. Kartais pati save pagaunu galvojančią, ar ne per gerai gyvenu (juokiasi). Nedirbu nuo aštuonių iki penkių. Savo laiką planuoju laisvai, tvarkaraštį dėlioju intuityviai. Dėkoju gyvenimui ir aplinkybėms už tai, kur esu. Bet tikiu, kad kiekvienas gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori. Tik reikia įsiklausyti į save.

Kai dirbau kompanijoje Londone, girdėdavau, kad vidinis balsas kužda, jog yra kažkas daugiau, ko galiu siekti, kad galiu gyventi kitaip. Ir to jausmo nenustūmiau į šalį. Kai aiškiai įsivardijau, ko noriu, turėjau priimti tam tikrus sprendimus. Aišku, niekada nežinai, kaip įvykiai klostysis toliau, kai žengsi naują žingsnį. Meditacijos padėjo suprasti, kad noriu naujų dalykų. Niekas mums nepasakys, kada tinkamiausias laikas pokyčiams. Reikia su savimi susidraugauti, kad susivoktum, kas labiausiai mus daro laimingus. 

Visos mano dienos skirtingos. Visgi rytą įprastai pradedu maloniais ritualais, nėra jokios skubos. Labai mėgstu gaminti, tad džiaugiuosi, kad turiu laiko šiam užsiėmimui. Patinka nueiti su draugu kažkur pasėdėti ir išgerti kavos. Ispanai labai mėgsta pasidaryti ilgą pietų pertrauką, neskubėdami pabendrauti. Leidžiu sau vidury dienos nueiti į pliažą, pasimėgauti saule.

Tokią gyvenimo idilę kuriu diena iš dienos. Mano diena dažniausiai pasibaigia joga. Kad būtų įdomiau, sugalvojau daryti žygius į kalnus su joga. Vėl nauja, gal kam ir nepatirta. Su draugu po darbų neskubėdami pavakarieniaujame, kartais drauge pažiūrime serialą arba atlieku kvėpavimo pratimus, medituoju. Kiekviena mano diena šiek tiek kitokia. Per keletą metų mano gyvenimas, gyvenimo būdas tikrai labai pasikeitė.

Lina Jurevičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
Lina Jurevičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Dabar kitaip žiūrite į karjeros siekimą, tikslų kūrimą? 

Požiūris labai pasikeitė, tačiau nesakau, kad nebeturiu gyvenime tikslų. Turiu, tik jų nesiekiu per negaliu, versdamasi per galvą. Einu į priekį su tėkme. Suprantu, kad ne pasiekimai yra svarbiausi. Mėgstu palaužyti stereotipus. Nors mano šeima – labai sąmoninga ir niekada negyvenome varžomi griežtų rėmų, per pastaruosius kelerius metus dar labiau praplėčiau požiūrį apie gyvenimą.

Pastebėjau, kad daug stereotipų mums primeta visuomenė. Apie darbą, karjerą. Gerai žinau, kad gyvenu ne dėl to, kad dirbčiau. Gyvenimas yra ne apie tai. Ir mano veikla tam labai palanki, nes visur galiu pasiekti harmoniją ir nejaučiu, kad dirbu. 

Gal turite ateities planų, susijusių su Lietuva?

Į Lietuvą dažnai grįžtu. Praėjusiais metais po karantino net tris mėnesius leidau namuose. Savo veiklą galiu vykdyti iš bet kurios pasaulio vietos. Be to, Lietuvoje organizuoju stovyklas. Čia mano namai, šaknys, šeima. O kur gyvensiu ateityje, niekas nežino.

Šiuo metu esu klajoklė, mėgaujuosi laisve. Dalį šios vasaros taip pat praleidau Lietuvoje, prie ežero organizavau stovyklas. Miestas manęs netraukia. Norisi gamtos, matyti gražius saulėlydžius ir saulėtekius. Geriausiai jaučiuosi akimirkomis, kai išgyvenu vidinį laisvės pojūtį, kai galiu būti gamtoje, mylimų žmonių apsuptyje. Tai man yra didžiausia laimė.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Lina Jurevičiūtė / Aliaus Koroliovo nuotr.
Lina Jurevičiūtė / Aliaus Koroliovo nuotr.

Naujausi straipsniai