Pirmoji moteris gavusi „Aukso kamuolį“ Ada Hegerberg: „Dirbsite už mažesnį užmokestį. Verksite. Jus pykins. Skaudės.“

Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-12-18 17:53
Ada Hegerberg (23) – pirmoji pasaulio futbolininkė, gavusi prestižinį apdovanojimą „Aukso kamuolį“ – „Ballon d'Or“. Apdovanojimą prieš kelias savaites moteriai per iškilmingą ceremoniją perleido penkis kartus šio apdovanojimo laimėtojas Cristiano Ronaldo. Atslūgus emocijoms, Ada Hegerberg pasidalijo viešu laišku, skirtu visiems gerbėjams ir žmonėms, siekiantiems savo svajonių.

„Tai istorija apie iškiliausią naktį mano gyvenime. Apie akimirką iš „Aukso kamuolio“ įteikimo ceremonijos, kurios niekuomet nepamiršiu, net jei gyvenčiau 200 metų.

Tai neturi nieko bendra su šokimu.

Visa tai – susiję su pagarba.

Ir Roberto Carlos, Kylianu Mbappe bei Mario Balotelli.

Bet visa istorija išties prasidėjo kur kas anksčiau, net kelios savaitės prieš iškilmingąją  apdovanojimų ceremoniją. Prasidėjo nuo paprasčiausio sakinio.

„Ada, ar moki saugoti paslaptis?“

Šis klausimas mane vieną dieną nubloškė į fantastišką sapną. Vienas iš Liono klubo „Olympique“ trenerių pasikvietė į ofisą ir tarė: „Paklausyk, tu niekam negali išsiduoti.“ Žinoma, atsakiau: „O.K.?“

Jis pakartojo: „Niekam nesakysi?“

Aš: „Nesiruošiu niekam sakyti.“

Tuomet mano ausis pervėrė lemtingi žodžiai...

Treneris: „Tu laimėsi „Aukso kamuolį.“

Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.
Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.

Patikėkite manimi, kai išgirdau tą sakinį, mano galvą perskrodė gal 7000 skirtingų vaizdinių. Nes tai reiškė ne tik „Aukso kamuolį“, tai reiškė, kad būtent aš tapsiu pirmąja moterimi apdovanota šiuo prizu. Juokiausi ir verkiau tuo pačiu metu.

Tas mūsų su treneriu susitarimas „saugoti paslaptį“ tęsėsi gal 10 minučių. Vos pasiekusi savo lauke stovėjusį automobilį, aš paskambinau mamai su tėčiu, kurie tuo metu lankėsi pas seserį Andrinę. Visi vaikštinėjo Paryžiaus gatvėmis, įjungę telefono kamerą kvietė mane grožėtis miesto bulvarais, o aš surikau:

„Mama, tu nepatikėsi!“

Ji tik apsuko kamerą į save, o susirūpinimo raukšlės papuošė jos veidą:

„Kas nutiko, ar viskas gerai?“

Aš: „Mama, laimėsiu „Aukso kamuolį.“

Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.
Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.

Ir ji prapliupo verkti. Tėtis tuo metu kraipė į šalis galvą, negalėdamas šia žinia patikėti. Kai su jais atsisveikinome, dar keletą minutėlių sėdėjau automobilyje, visiškoje tyloje, negalėdama patikėti savo laime. Viskas atrodė tarsi sapnas.

Tas jausmas manęs neapleido dvi savaites. Naktį vos sumerkdavau akis. Tačiau vos atsidurdavau treniruočių aikštelėje, visos mintys pasitraukdavo, išnykdavo. Tai ir yra gražiausias dalykas futbole, nesvarbu, kas tavo gyvenime besidėtų, tai lieka užmaršty, kai koja paliečią kamuolį.

Tik sugrįžusi į automobilį vėl galvodavau apie tai, kas nutiko: Tu laimėsi Aukso kamuolį. Tai negali būti tiesa, tu, tu, tu. Tu tik maža mergaitė iš mažo Norvegijos kaimelio, tai privalo būti sapnas.

Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.
Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.

Tėtis man dar visai mažytei dažnai pasakodavo vieną istoriją.

Augdama aš priklausiau tikrai futbolo aistruolių šeimai – abu tėvai treneriai, o sesuo – puiki futbolo žaidėja. Buvau dviem metais jaunesnė, stebėtoja – sėdėjau ant laiptų sus savo knygomis ir mažu buteliuku sodos. Nieko bendra su visu tuo nenorėjau turėti.

Sesuo ne tik žaidė berniukų komandoje. Ji buvo jos kapitonė. O treneris? Jo pareigas ėjo mūsų mama. Tai man atrodė siaubinga. Augti miestelyje, kuriame vos 7000 gyventojų, kažkur pasaulio pakrašty. Tačiau visiškai dominamo moterų ir vyrų lygybė. Niekas niekuomet net mažiausio komentaro nepasakė apie tai, jog mano sesuo – komandos kapitonė, o mama – trenerė.

Nebuvo tokio dalyko, kaip berniukų ar mergaičių komandos, buvo tiesiog futbolas.

Bet kokiu atveju, ta diena, kai kartą sėdėjau ant suolelio ir stebėjau savo seserį valdant žaidimą, man ilgam įsiminė. Vienas komandoje žaidusių vaikų tėvų atsisuko į mane ir tarė: „Ada, kuo būsi užaugusi?“

Ir tuoj puolė padėti sugalvoti atsakymo: „Tikriausiai būsi tokia pati puiki futbolininkė, kaip ir tavo vyresnioji sesuo?“

Tuo metu vos atsitraukusi nuo knygos, aš akimirką svarsčiau ir jam atrėžiau“: „Ne, aš noriu turėti tikrą darbą.“

Iš šios istorijos tėtis vis dar dažnai juokiasi. Tai buvo labai norvegiškas atsakymas, manau, mes Norvegijoje esame ypatingi žmonės.

Nusistatymas prieš futbolą ilgai nesitęsė. Kai tik pradėjau šiuo žaidimu domėtis, netrukau įsimylėti futbolo, suvokiau, kad vien dėl pramogos šio žaidimo žaisti nenoriu. Svajojau tapti Thierry Henry – pilnaverčiu futbolininku visose kryptyse. Norėjau vykti žaisti į užsienį. Tapti puikia žaidėja.

Kai man sukako 11 metų, tėtis pasakė: „Jei tikrai to nori, mes palaikome 100 proc. Padarysime dėl tavęs viską. Tik jei iš tiesų šito trokšti.“

Pasakiau, kad noriu 1000 procentų.

Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.
Ada Hegerberg/ Vida Press nuotr.

Tai nebuvo dėl pinigų. Nebuvo jokių pinigų. Viskas – dėl didžiulės aistros. Buvau pakvaišusi dėl futbolo. Pralaimėjusi rungtynes, aš taip nuliūsdavau, kad dviračiu iki namų vos parvažiuodavau, sunku pro ašaras buvo matyti kelią. Taip atrodė vaikų žaidimai Norvegijos gūdumose. Kai kam buvo nesvarbu, o man jie reiškė viską.

Vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti visoms mergaitėms ar merginoms, dabar visa tai skaitančioms: „Nepraraskite savo vidinės ugnelės. Jūs negalite leisti, jog tai nutiktų. Neatiduokite jos niekam. Jei turite svajonių, ta vidinė ugnis – vienintelis dalykas, galintis padėti jums jas pasiekti.

Talentas nepadės. Kantrybė nepadės. Jus vis lauš ir spaus iš visų jėgų, bandydami išsiaiškinti, ką jūs sugebate. Dirbsite taip pat sunkiai, kaip ir vyrai, bet už mažesnį užmokestį. Verksite. Jus pykins. Skaudės.


Pamenu, kai pagaliau gavau šansą žaisti užsienyje, rytų Vokietijos komandoje „Turbine Potsdam“, buvau tokia naivi. Septyniolikos vis bandžiau baigti mokyklą.

Treniravomės tris kartus per dieną.

Net jei ant mūsų lijo kūną stingdantis lietus ar snigo. Niekam oro sąlygos nerūpėjo.

Tai buvo nežmoniška. Mus spaudė norėdami pažiūrėti, kas palūš.

Tačiau kiekviena žaidėja pasirodydavo laiku ir kasdien atiduodavo save visu 100 proc. Jokių atsiprašinėjimų, jokių nusiskundimų. Niekas tais laikais nebūtų įstengęs skųstis. Grįždavau namo vos pavelkanti kojas ir tokia išsekusi, kad užmigdavau septintą vakaro su nebaigtais ruošti namų darbais.

Tokiais gyvenimo momentais, patikėkite manimi, lengva buvo prarasti savo vidinę kibirkštį. Bet aš ėjau iki galo.“

Naujausi straipsniai