„Kai atsisuku, niekaip nesuprantu, kad tą gyvenimą aš nugyvenau...“ – prisipažįsta ilgametė Valstybinio jaunimo teatro aktorė Laimutė ŠTRIMAITYTĖ. Mažutės, trapios aktorės didelėmis liūdnomis akimis gyvenime buvo tiek skausmo, jog sunku patikėti, kiek vienam žmogui gali būti skirta.
Jei ne knygos, Laimutė nežino, kaip išgyventų ilgas nemigos naktis. Seniau megzdavo – iš poreikio, nes aktorės alga... „Dabar, kai Kalėdoms neišgalvoju, ką padovanoti, mezgu, bet nesu puikioji močiutė“, – prisipažįsta. Dukra, sūnus (likęs vienas iš dvynių), penki anūkai ir du proanūkiai – aktorės turtas.
„Jauniausiam proanūkiui septyniolika sukako. Anūkė jau atšventė trisdešimt aštuonerius. O dukrytei – penkiasdešimt aštuoneri. Tik taip ir suprantu, kiek metų prabėgo, – sako. – Kartais naktimis nemiegodama pradedu skaičiuoti ir pati stebiuosi: na, negali taip būti... negali būti, kad man septyniasdešimt aštuoneri... Aš dvidešimties tapau mama, dukra, anūkė – irgi.“
Laimutė iškart įspėja: jos gimtadienis pase – netikras. Tėvai užrašė ją tik 1946-ųjų vasario 27-ąją, nors gimė 1945-ųjų gruodžio 18-ąją. Kad neišvežtų į Sibirą, tėvai ilgai slapstėsi – vienas viename mieste, kitas – kitame. „Gimiau rūsy. Niekas netiki, bet labai gerai atsimenu tą rūsį. Atsimenu šviesos blyksnį atvėrus rūsio duris. Moterį su skarele ant galvos, lentynas su obuoliais rūsy... Niekas man to niekada nebuvo pasakojęs. Kai mamai pirmą kartą prasitariau, ji pašiurpo, iš kur žinau: „Laimute, aš pradedu tavęs bijoti...“ Bet aš iš tiesų daug ką atsimenu: