Tos, kurios eina sportuoti pavasarį, tikisi, kad vasarą bus gražios. Tos, kurios pradeda sportuoti rudenį, yra realistės: jos žino, kad vasarą tikrai bus gražios. Pusė metų sporto klube – ne juokas. Pati rimčiausia – pirmoji diena.
Pirmoji diena – tai tuomet, kai į sporto klubą eini pirmą kartą gyvenime. Arba tuomet, kai apsilankai kitame sporto klube po ilgos pertraukos (visos mes ne be nuodėmės). O tai beveik tas pats, jei žvelgsime į riebalų sankaupas ar apsnūdusius raumenis, kuriuos maudžia dar nuo pernykščio bulviakasio pas tetą kaime. Jau artėdama prie sporto klubo per stiklinę sieną matai treniruoklius maigančią raumeningą publiką ir žavingas šviesiaplaukes administratores (sprendžiant iš išvaizdos, jos pačios yra nuolatinės klubo, kuriame dirba, klientės).
Ir jei kasdieniame gyvenime (pavyzdžiui, darbe ar centriniame miesto turguje) dar jausdavaisi grakšti, graži ir šiaip verta nuodėmės, peržengus sporto klubo slenkstį šis pasitikėjimas savimi kažkur išgaruoja. Čia visos už tave grakštesnės, dailesnės ir labiau įrudusios, su ryškiu raumenukų reljefu. O kodėl tau, nors lakstai paskui vaikus, siurbi kambarius ar velki iš parduotuvės po du maišus produktų (po 15 kg kiekvienas), nesusiformuoja toks raumenų žemėlapis? Krūvis, atrodo, pakankamas. Bet, kaip pasakytų tas kvadratinis treneris iš sporto salės, nekryptingas. Štai, jis kaip tik tave apžiūrinėja per stiklą; žvilgsnis įdėmus, matyt, įpratęs iš akies nustatyti riebalų procentą organizme. Už penkių minučių lažinsis su kolega, nuo kurių „staklių“ nukrisi pirmiausia.
Baltadantė administratorė duoda tau raktelį (su gumele, jį reikia nešiotis ant riešo, ir nuo šiol bent dviem valandoms bent keturis kartus per savaitę jis taps tavo kūno tąsa). Galiausiai įžengi į moterų rūbinę, atsirakini spintelę ir stengiesi rengtis lyg niekur nieko. Lengva pasakyti „lyg niekur nieko“. Vietos mažai, moterų – daug, visos jaučiasi it žuvys vandeny ir visos žino, pro kurias iš septynerių vienodai atrodančių durų patenkama į tualetą, sporto salę, baseiną ar dušą. Į treniruoklių salę pataikai iš trečio karto. Kaip pradžioje – rezultatas neblogas.
Bet pasekmės – ne pačios geriausios. Didžiulė salė, pilna veidrodžių ir įvairiausios paskirties bei konstrukcijos gelžgalių, kelia kone egzistencinį siaubą. Gal Lietuva galiausiai nusprendė prisidėti prie pasaulinės kosmoso programos ir šioje vietoje bus atrenkami gabiausieji, tapsiantys profesionaliais astronautais?..
Neabejoju – patikimomis kosmonautėmis bus pripažintos visos tos, kurios:
• neišsigąs ir nepabėgs matydamos tai, ką mato (iš to ekspertų komisija gali drąsiai daryti išvadą, kad šių moterų neišgąsdins net pats baisiausias nežemiškos civilizacijos atstovas);
• supras, kaip yra naudojamas vienas ar kitas agregatas: vadinasi, susidūrusios su ateivių technologijomis (pavyzdžiui, skraidančiomis lėkštėmis ar teleportacijos aparatais), sugebės sėkmingai jas panaudoti pagal paskirtį, nepasiųsdamos anapilin kokio nors kolegos kosmonauto;
• bus sportiškos, stiprios, drąsios ir ištvermingos, todėl pravers, jei žemiečių kosminiame laive kas nors netikėtai suges („Jane, nenori išeiti į atvirą kosmosą? Kartu žvilgtelėtum, kas ten taip rūksta?“) arba jei reikės iš sandėlio į pagrindinį denį pernešti mėnesio maisto atsargas (kas, kad tabletėmis, vis tiek nelengva) įgulos „susicementavimo“ vakarėliui.
Mintis apie tai, ar alkoholis kosmose irgi geriamas tablečių pavidalu, pertraukia kvadratinis treneris: „Panele, atrodote pasimetusi. Gal galėčiau kuo padėti?“ Veido išraiška tokia, tarsi lažybas būtų jau laimėjęs. „Aaa, ne, ačiū, aš tik užsisvajojau“, – pasakai ir tuoj pat pasigaili, nes tas stuobrys nueina, o taktika „aš pati“ čia visiškai neveiksminga. Greičiau kenksminga. Tavo ir aplinkinių sveikatai. Bet tai paaiškės vėliau.
Bėgimo takelis iš karto priverčia suprasti, kad vestibiuliarinis aparatas neveikia taip gerai, kaip norėtųsi: vos tik atsigręži pasižiūrėti, koks ten kvadratinis vyrukas už tavęs lipa ant dviračio, tuoj pat susipina kojos. Vienas pliusas – tysodama ant takelio, kuriuo normalūs žmonės bėga, neliksi nepastebėta. Įdomu, iš ko susilažino tas treneris?
Kai kurios „staklės“ primena pagrindinį kosminio laivo valdymo pultą. Ten tiek visokių rankenėlių, svertų, gumelių, svarelių, netgi skaičiukų, kad silpnesnių nervų moteriškei gali prasidėti ilgai trunkanti nemiga arba pasikartojantys košmarai „Svetimų“ tema (nes panašu, kad šiame agregate įmanoma susirangyti tik turint daug čiuptuvėlių, keturias akis ir itin lankstų kūnelį). Iš pradžių mėgini logiškai mąstyti ir atsekti, kuri guma riša kurį svarelį ir kuris svertas kokią gumą traukia, tačiau užsiėmimas – beviltiškas. Tai ne panoraminius kryžiažodžius spręsti, įsitaisius prie TV su sumuštinių lėkšte. Skrandis audringai sureaguoja į mintį „sumuštiniai“, tačiau iškart vėl susitraukia iš baimės: ant šito agregato reikia kažkaip užlipti.
Nuojauta lyg ir kužda, kad besportuojantis pilietis turėtų įsitaisyti kažkur tarp visų šitų rankenėlių, odos pakaitalu aptrauktų sėdynių, volelių, svarelių ir skaičiukų (kurie, kaip paaiškės vėliau, reiškia apkrovą kilogramais), tačiau kaip – visiškai neaišku. Į galvą lenda pačios įvairiausios pozos, kurių pavydėtų Kama Sutros kūrėjai, tačiau vargu ar jos bent kiek susijusios su tokiu sportu. Jos apkrautų visai ne tas raumenų grupes, kurios raudonai pažymėtos piešinėlyje, priklijuotame prie šio kraupaus agregato korpuso.
Čia visos už tave grakštesnės, dailesnės ir labiau įrudusios, su ryškiu raumenukų reljefu. O kodėl tau, nors lakstai paskui vaikus, siurbi kambarius ar velki iš parduotuvės po du maišus produktų, nesusiformuoja toks raumenų žemėlapis?
Šalia esančiame piešinėlyje, pasirodo, pavaizduotas ir būdas, kaip tame treniruoklyje turi atrodyti žmogiškoji būtybė. Pasižiūrėjęs pradedi tikėti, kad Kama Sutra – įmanoma ir kad ją išrado ne liekni ir lankstūs indai, o raumenų kalnai, kažkokiu stebuklingu būdu sugebantys kompaktiškai tilpti minimalioje treniruoklio erdvėje. Jei įkiši rankas, netelpa kojos. Jei padedi užpakalį ten, kur jam vieta, – rankomis negali pasiekti to, ką pagal piešinėlį reikėtų jose laikyti. Jei patrauki kokią rankenėlę, kažkas tose „staklėse“ susilenkia, girgžteli, tarkšteli, ir padėtis dvigubai komplikuojasi: jau neišeina pajudinti nei kojų, nei rankų, nei užpakalio. O jei raumenis ir maudžia, tai ne nuo sportinio krūvio, o nuo neįprastos padėties, į kurią jie pateko. Pirmą kartą po bulviakasio pas tetą. Beje, į vagą kristi minkščiau nei ant sporto salės grindų.
Kartais iškristi lengviau nei išlipti. Ši taisyklė puikiai tiktų atvirame kosmose, tik prieš tai reikėtų prisirišti prie laivo. Deja, sporto klubo taisyklėse nebuvo parašyta, kad patartina prisirišti prie kokio nors stabilaus pagrindo prieš lipant į NSO (neatpažintą sporto objektą). Viena raumenų grupė, kurią skaudės rytoj, jau aiški. Deja, ji taip ir nebuvo treniruota. Pasirodo, „staklės“ ne tik padeda užsiauginti raumenis, bet ir lavina lankstumą bei intelektą. Niekas labiau neskatina pasukti smegenų nei kelios mėlynės itin svarbiose vietose.
Čia dar yra ir perdėm paprastų daiktų. Pavyzdžiui, viena lenta ir du voleliai. Tokios konstrukcijos variacijų yra keletas: voleliai viršuje arba apačioje. Paprasta kaip dukart du. Iš to paprastumo nėra net paveikslėlio, kur geranoriškai raudona spalva pažymėtos raumenų grupės, kurias rytoj turi skaudėti. Matyt, gamintojams atrodė savaime suprantama, kad šiuos treniruoklius išmanytų net pirmokėlis, nė karto nepilotavęs kosminio laivo. Sportas sportu, o štai Kama Sutra ant tokio daikčiuko turėtų pavykti. Ne iš pirmo karto, žinoma. Negali sakyti, kad būsimai astronautei tai neaktualu: vis dėlto nesvarumo sąlygomis ir šiam dalykui reikia tam tikro išradingumo. Juk kuo toliau, tuo daugiau savo laisvalaikio (ir darbo valandų) žmonija praleis kosmose. Tai negi dėl to atsisakysi didžiausių gyvenimo malonumų? Nė už ką. Todėl būsima kosmonautė, kol kas besidairanti tarp nerimą keliančių „staklių“, turės daugiau šansų, jei supras, kaip savo kūnelį sutalpinti tarp vienos lentos ir dviejų volelių. Arba dviejų lentų ir vieno volelio. Arba vienos lentos ir rankenėlės. Fantazijai ribų nėra. Pačioms išradingiausioms skauda visas raumenų grupes (net ir tas, kurios susijusios su kitokiu sportu).
Dar laukia baseinas ir sūkurinė vonia. Jie neturėtų kelti nepasitikėjimo. Padeda priprasti prie nesvarumo būklės ir tris dienas ant odos išliekančio silpno chlorkalkių kvapo (įdomu, ar kosminius laivus dezinfekuoja?..). Patalpos, kurioje yra baseinas, dvi sienos stiklinės. Tai atrodo labai blogai: kiekvienas, kas tik eis pro šalį (pavyzdžiui, vedžioti šuns), galės apžiūrinėti tave it eksponatą muziejuje („Nauja ekspozicija! Nevykėlių astronautų keliai ir klystkeliai! Gyvi eksponatai su ką tik įsidėtomis mėlynėmis! Nepraleiskite progos!“).
Tik panirusi į vandenį pastebi, kad viskas šiek tiek kitaip nei atrodė. Tu iriesi žydru paviršiumi (vanduo dažytas, bet tai šiuo atveju nesvarbu), raibuliuoja bangelės, už stiklo vienas po kito žiebiasi daugiabučių langai. O poniutės, keliaujančios pro šalį su savo pudeliais ir dogais, netyrinėja celiulito ir kitų figūros trūkumų. Jos pavydi! Cha, žinoma: ne kiekvienai lemta tapti astronaute.