Pirmieji Katažinos ir Deivydo Zvonkų dvynukų mėnesiai – išskirtiniame nuotraukų albume

Katažina ir Deivydas Zvonkai savo dvynukų pirmuosius gyvenimo mėnesius įamžino išskirtinėje fotosesijoje / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-03-16 21:09
Pirmieji trys mėnesiai, kai jie – jau nebe dviese, o keturiese su mažyliais Kornelija ir Donatu, Katažinai (36) ir Deivydui (39) Zvonkams atnešė daugybę įspūdžių, nemiegotų naktų ir iki šiol nepatirtų tėviškų rūpesčių. Bet visgi daugiausia – laimės: „Atrodo, laimingesni net negalėtume būti...“

Ko mažiausiai tikiesi, eidamas į svečius pas naujagimių susilaukusią šeimą, – tai tylos ir ramybės. Sėdime už stalo, jaukiai šnekamės, gurkšnojame kavą – visai kaip anuomet, kai šiuose namuose Zvonkai dar gyveno dviese. Dvynukai, ką tik su mama parvažiavę iš įprasto apsilankymo pas gydytoją, pučia į akį.

„Dabar atrodo geručiai, – mirkteli Deivydas, – jie visada tokie prie svečių!“ „Mūsų vaikai – parodiniai“, – šypteli ir Katažina. Deivydas tikina: jo žmonai tikrai galima kabinti medalį, teisingiau pasakius – du. Vaikus ji maitina pati, čiūčiuoja ir myluoja kiaurą parą, pamiegodama tik retsykiais, – bet vis tiek visada atrodo linksma ir laiminga, dėkinga lemčiai už du mažus stebuklus ir tokia sklidina meilės, kad jos užtenka visiems aplinkui. „Pamiegoti dar spėsime, kai vaikai paaugs, – tvirtina ji. – O dabar norisi nepraleisti nė vienos akimirkos, nė vienos kūdikiškos šypsenos – stengiamės viską įsiminti.“

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Vaikų gimimo diena turbūt buvo pati įsimintiniausia?

Katažina: Tie pojūčiai išliks visam gyvenimui: prisiminsiu viską nuo pirmos sekundės, kai tik supratau, kad man sąrėmiai. Viskas buvo absoliučiai aišku – lygiai taip pat, kaip ir tuokiantis su Deivydu: jokio išgąsčio, jokio nerimo, nejaugi jau, o gal dar ne, aš dar nepasiruošusi... Aš buvau visiškai pasiruošusi. Ramiai nuėjau į dušą, susiruošiau į ligoninę, tik paskui pažadinau vyrą: „Važiuokime, aš jau gimdau.“

Deivydas: Ligoninėje sėdėjau už operacinės durų – ir per duris išgirdau kažkokį krykštavimą. Taip ir nuėjo šiurpulys per kūną: turbūt jau maniškiai krykštauja! Atsidarė durys, mane pakvietė užeiti, žiūriu – guli tokie du, labai svarbūs... Spėjau nufotografuoti, kai vienam buvo minutė, o kitam – trys. Išgyvenau tai, ko nupasakoti neįmanoma...

Kai išgirdau klyksmą, ašaros pasipylė nežinia iš kur – atrodė, tarsi mane kas būtų apliejęs. Mačiau kaip pro rūką, emocijos pilte pylėsi.

Katažina: Ir aš. Prieš gimdymą veltui bandžiau įsivaizduoti, koks tai bus jausmas. „Pasukite galvą kairėn, tuoj pamatysite gimstant savo pirmąjį vaikelį“, – ištarė akušerė. Kai išgirdau klyksmą, ašaros pasipylė nežinia iš kur – atrodė, tarsi mane kas būtų apliejęs. Mačiau kaip pro rūką, emocijos pilte pylėsi, o dar kai padėjo vaikus ant krūtinės... „Kokie panašūs, kokie gražūs, kokie dideli“, – stebėjosi gydytoja. Po operacijos turėjau atsigauti, tad vaikučius išnešė, bet vis tiek iš paskutiniųjų stengiausi neužmigti. „Gal pailsėk?“ – „Ne!“ O akys limpa, kalbu jau miegodama, bet nieku gyvu nenoriu užmigti, nenoriu pražiopsoti nė vienos akimirkos... Vakare vaikus vėl atnešė: ir smalsu, ir keista buvo juos glausti prie krūtinės. Koks geras pojūtis – maitinti savo vaikus!..

Deivydas: Prie fakto, kad turiu vaikų, pripratau per kokias tris valandas. Tas džiaugsmas, kad gimė sveiki, viskas gerai... Kad tik ir toliau taip būtų, vis galvojau. Pirmomis dienomis – visokie tyrimai, skiepai ir dirgliukas viduje: kad tik viskas būtų gerai.

Buvo akimirkų, kai tuo suabejojote?

Katažina: Pirmąsias dvi naktis mums vaikų nepaliko – liepė atsigauti po operacijos. Trečiąją naktį, kai juos paliko, supratome, ką seselės turėjo omenyje. Atrodė – kas čia tokio, dieną jie ramūs, pavalgo, pamiega... „Naktį bus sunkiau“, – įspėjo mus. Taip ir buvo: iki septintos ryto neužmigome nė sekundės. Iki penkių ištvėriau nepaspaudusi raudono pagalbos mygtuko: mes susitvarkysime, mes stiprūs, mes galime... Vaikštome abu išvargę po palatą pirmyn atgal, vienas sūpuoja vieną, kitas kitą, susižvalgome ir šypsomės: „Bet juk vis tiek faina, ar ne?..“ Abu tarsi išėję į kosmosą... Bet paryčiais jau neiškenčiau: o gal vaikams kažkas nutiko? Gal koks virusas? Atbėgo sesutė: „Ne, jie tiesiog nori valgyti. Priešpienio jiems maža, reikia sulaukti pieno.“ Ištvėriau nesigriebusi mišinukų: „Jeigu tik tiek, jeigu jie sveiki, aš galiu juos maitinti nesustodama.“ Iki šiol abu vaikus maitinu tik savo pienu.

Greitai atsistojai ant kojų?

Katažina: Labai. Gydytoja stebėjosi: „Užeinu kitą dieną po operacijos, Katažina jau sėdi ir maitina vaiką.“ Gyjant svarbiausia – teigiamas nusiteikimas, taigi visi mano gijimo procesai buvo labai greiti. Sako, kitos po vieną pagimdo – ir nesikelia, nepajėgia prižiūrėti, verkia, puola į depresiją...

Deivydas: Ne visos tokios fainos kaip tu!

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Deivydai, kaip tu išsisukai dirbdamas ir naktimis nemiegodamas?

Deivydas: Be abejo, gruodis nebuvo lengvas, darbų labai daug, miego – ne kažin kiek, bet kažkaip ištvėriau. Kasdien būdavau ligoninėje – jei ne ryte, tai vakare, o naktimis – visada. Adrenalinas ir man išsiskyrė... Tai palaikė jėgas ir toliau.

Kokios buvo visos kitos jūsų naktys?

Katažina: Grafiko vaikai nesilaiko – atsibunda, kada nori, kartais sykiu, kartais po vieną. Pirmomis naktimis jie kėlė festivalius, o rytais užmigdavo – rodos, ir aš galėčiau pamiegoti, bet tada prasidėdavo daktarų vizitai, lankymai, dienos reikalai. Dabar jau atsiranda natūralus režimas: daugiau pavalgo, ilgiau miega, nurimsta naktimis. Nerikiuoju dienotvarkės valandomis, duodu jiems laisvę: atsibudo – pamaitinau, neatsibudo – ir nereikia. Bet kai Kornelija sykį išmiegojo aštuonias valandas – neiškentusi ėjau žadinti, ar tam vaikui viskas gerai... Knygos juk moko skirtingai: vienose liepiama žadinti miegantį kūdikį, kad pavalgytų, kitose – jokiu būdu ne. Tas pats su čiulptukais: viena gydytoja neleidžia, o kita ragina: „Duokite, nekankinkite jūs to vaiko...“ Taigi atsipalaidavome ir elgiamės taip, kaip mums atrodo geriausia.

Norėjote iš ligoninės greičiau grįžti namo?

Deivydas: Atvirkščiai – Katažina norėjo kuo ilgiau ten pabūti! Seselės pasakė: „Dar galite būti, kiek norite“, o ji apsidžiaugė: „Tai mes ir būsime.“ Gal dešimt dienų ligoninėje išbuvo.

Katažina: Visiems tai atrodė keista, bet man ligoninėje buvo labai gerai: pamaitina, pasveria, prižiūri, pamatuoja... Visko ten išmokau, buvo ramu.

Daug tų gražių pirmųjų kartų: anądien Deivydas grįžo, pasilenkė prie mudviejų su Kornelija: „Labas, dukryte“, o ji dirst į jį – ir šypsena iki ausų...

Turėjome gerą šeimyninę palatą: ateina lankytojų, o man nei grindų, nei puodų plauti – tarsi gerame viešbutyje! Dešimties dienų pakako, kad sutvirtėčiau ir būčiau pasiruošusi sugrįžti namo. Gimdymo dieną iškrito pirmasis sniegas, švietė saulė, buvo balta ir gražu. Per tas dešimt dienų ir lijo, ir šlapdriba krito, bet grįžtant namo vėl nušvito saulė ir švytėjo purus sniegas. Supakavome vaikus, sesutės subėgo išlydėti, viena net apsiverkė, kad išvažiuoju!.. Nuostabi diena.

Grįžus namo vaikai neprabusdami išmiegojo gal keturias valandas: matyt, čia gera aura, namie jiems patinka, nusprendėme. Kol kas jie guli kartu vienoje lovytėje, bet jau šį mėnesį išskirsime. Iki šiol mažai reaguodavo vienas į kitą: kai vienas verkdavo, kitas ramiai miegodavo. Bet šiandien pas gydytoją Donatukas pirmą kartą išsigando Kornelytės verksmo. Daug tų gražių pirmųjų kartų: anądien Deivydas grįžo, pasilenkė prie mudviejų su Kornelija: „Labas, dukryte“, o ji dirst į jį – ir šypsena iki ausų... Aš – iškart į ašaras!

Vienai likti namie su dviem kūdikiais visgi nelengva?

Katažina: Kažkur perskaičiau antraštę, kurią neva pati pasakiau: „Vienai auginti du vaikus neįmanoma“. Ištraukta iš konteksto – aš ne tai norėjau pasakyti... Įmanoma turbūt viskas, bet susitvarkyti, skirti pakankamai dėmesio abiem vaikams, sužiūrėti, pamaitinti – dviejų rankų neužtenka, reikia keturių ar šešių. Kai vieną vaiką maitini, o kitas verkia, širdį skauda, nes negali jo paimti. Todėl mielai priimu pagalbą, nors dabar jau ir pati įgudau: vieną maitinu, kitą su koja kėdutėje supu, o likusia ranka sugebu dar ir drabužius lyginti!

Deivydas: Katažina yra herojė: nors auginti dvynukus labai sunku, jos nuotaika visada gera. Net pervargusi atrodo laiminga. Aš nesiliauju ja stebėtis – gerąja prasme. Bet taip turbūt gamta surėdė, kad vaikai savaime pakelia ūpą, laimės pojūtį padaugina dvigubai. Štai kad ir aš: niekada pernelyg nemėgau vaikų, mažyliai man atrodydavo tarsi kitas pasaulis, bet saviškius tai ojojoj kaip myliu!

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Sakoma, pirmasis kūdikių mėnuo tėvams būna pats sunkiausias. Ar tikrai?

Katažina: Man sunkiausias gal buvo antrasis. Pirmąjį dar valdė adrenalinas: pabundu vidury nakties, iš nuovargio praplėšiu tik vieną akį, bet vis tiek noriai keliuosi, emocijos lydi... Antrą mėnesį jau labai kamavo nuovargis, nugaros skausmai, įkyrėjo ir buitis: skalbimo mašina, rodos, ūžia be sustojimo!

Dabar sunkiausia bejėgiškai stebėti, kai vaikus kamuoja diegliai. Penkias minutes – dar nieko, bet kai vaikas klykia valandą ar pusantros, atrodo, paimčiau visus skausmus, kad ir šimtą kartų stipresnius, viską iškęsčiau, kad tik jiems nereikėtų... Bet ir tai praeis. Jie pradėjo miegoti jau nebe po dvi, o po keturias valandas, Kornelija ir visas šešias išmiega. Kai abu pabunda vienu metu, žadinu ir Deivydą, abu vaikus nešiojame. Turime ir pagalbos: atvažiuoja sesė, viena, kita močiutė, paima vaikus, užliūliuoja, kad mes su Deivydu galėtume ilgiau pailsėti. Jaučiu, kad jau grįžtu į save: kūnas vis lengvėja, priprantu prie tos kosminės būsenos. Matyt, moters fiziologija taip sudėliota, kad viską galima ištverti.

Deivydas: Manau, kad sunkiausio mėnesio dar nebuvo. Jis gal bus tada, kai vaikams sukaks maždaug penkiolika: sumuš ką nors, reikės vaduoti iš areštinės, va, tada bus sunku...

Katažina: Čia tu apie Donatą?.. Netikiu!

Deivydas: Juokauju!.. Kai jie jau galės patys savo galva ko nors pridirbti, tada gal atsiras sunkumų. O dabar – tik juokas.

Deivydai, tėvystės atostogų taip ir neturėjai. Darbe nepasnaudi ant stalo?

Deivydas: Neneigsiu, pastaruosius tris mėnesius mieguistumas yra mano palydovas, bet kolegos nepriekaištauja. Kai pajuntu, kad varžtai jau visai nebesisuka, pasuku juos cheminiu būdu: žaloju save energiniais gėrimais, kava ir kažkaip susitvarkau su darbais.

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

O kaip tvarkotės su buitimi?

Katažina: Pati save už tai plaku, bet nesu namų šeimininkė iš prigimties. Negalėčiau ilgai būti uždaryta namie: mane vargina buitis, lyginimas, valgio gaminimas. Jaučiu kaltę, kai vyras grįžta ir atsargiai klausia: „Gal yra ko valgyti? Ne ne, tu nieko neruošk, nesirūpink, aš pats susitvarkysiu, nebent ko nors yra... “

Deivydas: Gal ko nors galiojimas greitai baigsis, arba gal ko nors liko iš vakar...

Katažina: Tuomet graužiuosi: na, kas aš per žmona? Kitos gal pasirūpina, viską suspėja, o aš? Mano sesuo kiekvieną dieną prie puodų, o mane tai varo iš proto. Sukniumbu prie stalo, ir nušvinta mintis: aš noriu picos! Nenoriu net galvoti apie tai, kad man reikia kažką pjaustyti, virti ar kepti. Tai – kol kas didžiausias mano rūpestis, mano laimės būsenos duobė. Pati dabar labai riboju maisto produktus – lengviau išvardyti, ką galiu valgyti, negu tai, ko negaliu. Kartais per daug sau leidžiu: sykį suvalgiau avokado salotų su lašiša, ir vaikai tuoj leido suprasti, ką apie tai galvoja. Per Kalėdas paragavau lietuviškų salotų – vėl bėda. Tad dabar man griežta dieta: valgau tik morkas, burokėlius ir košes.

Kaip atšventėte Naujuosius metus?

Deivydas: Namie, prie šito stalo: susirinko daug draugų ir artimųjų, atšventėme labai šeimyniškai.

Katažina: Man tai buvo ypatingi Naujieji metai: nuo 1999-ųjų aš pirmą kartą juos švenčiau, o ne per juos dirbau. Visus Naujuosius iki šiol sutikdavau scenose ir kelionėse po Lietuvą, todėl šie buvo labai išskirtiniai.

Katažina, sausio mėnesį apdovanojimų „Žmonės 2017“ ceremonijoje tu pirmą kartą pasirodei viešumoje po gimdymo. Lengvai tam ryžaisi?

Deivydas: Tai buvo pirmas kartas, sakyčiau – bandomasis. Ir jis pavyko: Katažina taip greitai susisuko, kad namie nebuvo tik pusantros valandos. Viską suplanavo minučių tikslumu: į renginį, „laba diena“, ir tuoj pat namo.

Katažina: Žmonės supuolė aplink: „labas“, „sveikinu“, o aš jų net dorai nemačiau. Atsiprašau, jei kas nors užpyko, kad atmestinai pasisveikinau ir nepuoliau į kalbas kaip visuomet. Jaučiau įtampą: išeidama palikau pieno, sesuo su vyru liko žiūrėti vaikų. Po pusvalandžio Donatas jau sunerimo – tarsi pajuto, kad mamos nebėra šalia. Ir man stresas, sunku susikaupti, kai jie neramūs... Bet prodiuseris labai prašė dalyvauti renginyje, jis – mūsų draugas, nesinorėjo atsakyti. Iš esmės viskas praėjo gerai, tik gal tuomet dvynukai dar buvo per maži.

Deivydas: Smagiausia, kad visi jau klausia, ar planuojame turėti daugiau vaikų...

Katažina: Tai – įprastas klausimas. Nuvykusi į renginį, laukiu savo pasirodymo tiesioginiame eteryje, pribėga darbuotoja: „Katažina, sveikinu! Tai kada trečias?“ Juokiuosi: „Mes gimdome po du!“ Bet kol kas rimtai negalvojame... Visada svajojau apie didelę šeimą, neišsigąsčiau, jei būtų daugiau vaikų, bet dar šitiems reikėtų paaugti. Vasarą jau mėginsiu derinti motinystę su savo veikla, planuoju šiek tiek koncertuoti, bet jau nebėgsiu visur, kur tik pakvies, nebedalyvausiu kiekvienoje laidoje, nepasiduosiu karštiems prašymams – nes svarbiausi dabar tik vaikai.

Naujausi straipsniai