Pirmagimio besilaukianti Dovilė Filmanavičiūtė: „Vaikas – didžiausias gyvenimo projektas“

Dovilė Filmanavičiūtė
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-03-02 19:34
„Nušvitimas? Gražiausias laikas moters gyvenime? Pasakysiu sąžiningai – buvo ir geresnių laikų. Kūdikio laukimas yra beprotiška atsakomybė, baimė ir nuolatinis fizinis virsmas, kai nesupranti, kas su tavimi vyksta“, – šypsodamasi prisipažįsta dainininkė, komunikacijos specialistė Dovilė FILMANAVIČIŪTĖ (32). Vėlyvą pavasarį su gyvenimo draugu Aurimu Grigu (37) jiedu turėtų sulaukti pirmagimio.

Šeštas mėnuo, o niekas iki šiol net neįtarė!

Niekada neturėjau labai išreikšto liemens, tad dabar kūno kompleksija ypač gerai pasitarnavo. Jei kas ir įtarė, tai klausti tikrai nedrįso, kad neužgautų, – juk žino mano požiūrį į visus su kūno formomis susijusius komentarus. Nėštumas man nėra toks jau paprastas procesas – esu nuolat prižiūrima gydytojų, turiu susitaikyti su griežtais ribojimais, kiekvieną dieną pabundu ir užmiegu su baime: ar viskas gerai? Ganėtinai rimtas laikotarpis, todėl nei kam pasakotis, nei girtis norėjosi.

Bet sėdėdama prie gydytojų kabinetų supratau, kaip svarbu kalbėti garsiai ir edukuoti nėščiąsias. Matau labai daug su elementaria fiziologija, jau nekalbu apie dvasinę mūsų būklę, susijusių žinių spragų. Įsivaizduokite, man jau pirmosiomis savaitėmis gydytojai padarė privalomus kraujo tyrimus ir pamatė labai padidėjusį cukraus kiekį, ko niekada anksčiau nebuvo. Diagnozė – gestacinis (nėščiųjų) diabetas. Tai reiškia ilgą kovą už sveiką kūdikį: pas endokrinologą pradedi vaikščioti kaip į bažnyčią, griežtai reguliuoji mitybą, kasdien po keliskart matuojiesi cukraus kiekį kraujyje, pildai maisto ir savijautos dienoraščius, užrašai kiekvieną kąsnį. Prie gydytojų kabinetų mačiau būrius merginų, kurių tokia pati diagnozė.

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

 Ir tiek kartų girdėjau jas tarpusavyje kalbantis, kad valgo viską kaip seniau ir kartais nuslepia tikruosius cukraus rodiklius! Argi tai ne žinių stokos padariniai? Gydytojai pripažįsta, kad Lietuvoje situacija prasta: nėščiosios pas juos eina armijomis, bet, kas baisiausia, net nesupranta, kaip tai rimta. Juk niekas anksčiau apie tai nepasakojo. Ir bijo visko: neduokdie, lieps insuliną leistis... Tačiau kartais tai yra neišvengiamas ir vienintelis būdas kontroliuoti savo iš proto einantį kūną!

Kitas dalykas: pats saugiausias insulinas mėnesiui kainuoja apie keturiasdešimt eurų. Valstybė jo nekompensuoja. Aš galiu sau leisti susimokėti. O ką daryti tai, kuri negali? Oi, kaip man dabar norisi pakovoti už moterų ir mamų teises! Auris vieną dieną net susirūpino: „Man baisu. Tu virsti Jėzum.“ Jis turi gerą humoro jausmą ir greitai nuleidžia mane ant žemės, kai užsižaidžiu su ekologija, motinyste ar dar kuo nors.

Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas manyje – tikras energijos kamuolys: keliuosi šeštą ar septintą ryto, baigiu išnaršyti visą Vilnių, einu į ekskursijas, landžioju po bažnyčias, knygas tiesiog ryju ir daug galvoju apie mums visiems svarbius dalykus. Iš štai dabar atvirai pasakoju savo istoriją jums, nes tikiu, jog žmonės, kurie truputį garsiau šneka, privalo įspėti ir įkvėpti keistis. O gal kam nors šis interviu taps paskata ar paguoda, kad viskas bus gerai?

Kai pernai liepą rengėme interviu „Žmonėms“, kalbos apie kūdikį buvo lyg tolima svajonė...

Negaliu sakyti, kad ši naujiena mums su Auriu buvo lyg iš giedro dangaus – vis pasikalbėdavome apie šeimos gausėjimą. Bet ir nespaudėme savęs: „O dabar mes darysime vaiką.“ Matyt, tikrai viskas ateina savu laiku. Tiesiog išaušta diena, kai jau žinai savo vietą pasaulyje, santykiai yra susiklostę, svajonės labai ryškios. Ir turbūt nejučia pradedi tas svajones transliuoti į aplinką...

Ta diena, kai sužinojome, jog laukiuosi, man vis dar kelia šypsnį. Prevenciškai nuėjau pasidaryti gimdos kaklelio tyrimo dėl vėžio. Mano aplinkoje vis pasitaikydavo nesmagių nuojautų, draugės vis primindavo, kad reikia pasitikrinti. Ir pati manau, kad tai labai svarbu moters gyvenimo rutinoje, – būtinai tikrinkimės! Taigi po tyrimo gydytojai užsiminiau: „Gal mums su vyru būtų laikas ateitį paplanuoti...“ „Tai kad jums jau nieko planuoti nebereikia“, – pareiškė gydytoja. Išėjau iš kabineto, skambinu Aurimui: „Turiu tau naujienų...“ „Kur esi? Tuoj atvažiuosiu, einam pietų“, – reagavo taip ramiai, tarsi eilinė diena būtų buvusi. Dabar dar juokingiau, kad kelios dienos prieš apsilankant pas gydytoją su draugėmis prisikirtome austrių, paskui su pusbroliu išgėrėme nemažą kiekį gero šampano... Toks gurmaniškas savaitgalis išėjo! Pirmadienis, dešimta valanda ryto gydytojos kabinete, ir aš suprantu, kad man austrės ir šampanas „užrišti“ ilgam...

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Jūs su Aurimu kartu – beveik dešimtmetį. Kodėl anksčiau vaikams nebuvo atėjęs laikas?

Negaliu to niekaip paaiškinti. Tikrai ne dėl to, kad būčiau abejojusi, ar verta su šituo žmogumi kurti ateitį ir turėti vaikų. Tiesiog anksčiau man visą laiką rūpėjo, ko dar pasiekus, kokių naujų projektų prisigalvojus, į kokias keliones išvažiavus. Štai, jeigu bus vaikų, negalėsime į Ameriką mėnesiui išvažiuoti... ir šitas projektas dar nebaigtas – negali palikti pusiaukelėje... Kokia nesąmonė, ką? Kai dabar į viena suvedu visas mintis ir ženklus, matau, kad jau senokai svarsčiau: „Ar tikrai man su kai kuriais projektais yra pakeliui? Gal aš nebenoriu vadybinio darbo – noriu kurti, ką geriausiai sugebu? Pastaruosius vienuolika metų praleidau reklamos agentūrose – o ką dar galėčiau veikti gyvenime?“

Žinoma, nuolat atsirasdavo įvairių įdomių pasiūlymų, kurie šiek tiek užkamšydavo vidinės demotyvacijos skyles. Bet, akivaizdu, artėjo laikas, kai būtų reikėję vienaip ar kitaip save „perkrauti“. Todėl kūdikio atėjimas – pačiu laiku. Su šia žinia dauguma kankinančių minčių atsidūrė šeštame plane. Tarsi koks rankinis stabdys užsitraukė – vengiu visko, kas man nebeatrodo reikšminga ar neteikia malonumo. Geriau namie knygą paskaitysiu. Man neberūpi, kiek dar su vyru galėtume pinigų uždirbti, kiek dar amerikų apkeliauti ar kiek projektų sukurti klientams reklamos agentūroje. Mano gyvenime didesnių projektų už šitą tikrai nebebus.

O skubių vestuvių projektą apsvarstėte?

Tikrai ne. Gal nuskambės šiurkščiai, bet per savo vestuves prie altoriaus aš noriu nuliuoksėti, o ne laiptais sunkiai užpūškuoti. Noriu siautulingos šventės su šeima ir draugais. Gal net prie jūros?! Be to, jau seniai išsirinkau žmogų ir dabar su juo visam gyvenimui būsiu susieta stipriau, nei tai galėtų padaryti oficiali santuoka.

Beje, pernai, gal spalio pradžioje, „Žmonėms“ buvau parašiusi tokį tekstą: apie tai, kad reikia gyventi dabar, šią akimirką. Kaip tik buvome savaitę praleidę Preiloje – pačios geriausios atostogos tais metais buvo. Kai daug metų esi kartu, išnyksta isterija „o ką mes dabar veiksime?“, todėl buvo visiškas atsipalaidavimas – gėrėme vyną, skaitėme knygas, Auris žiūrėjo futbolą, aš dviračiu numindavau po penkiolika kilometrų pajūriu ir miškais. Ir atrodo, kad mes ten labai gerai pabuvome... Dabar draugams juokaujame, kad jeigu gims mergaitė, teks pavadinti Preila. „Visai neblogas vardas...“ – pritariamai visi linksi. Bepročiai! O jei gims berniukas, tai bus Kiras ar Smėlis?! Kadangi pati mokausi gyventi čia ir dabar, vardai būsimam kūdikiui kol kas yra mažiausia mūsų problema. Dabar norisi, kad į pasaulį ateitų dar vienas sveikas, laimingas, prasmingas ŽMOGUS.

Naujausi straipsniai