Pilotuoti lėktuvą – geriausias darbas pasaulyje

Aviakompanijos „Small Planet“ pilotas Vytautas Plečkaitis / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-07-31 09:00
Aviakompanijos „Small Planet“ pilotas Vytautas Plečkaitis ore yra praleidęs daugiau kaip 6 tūkst. valandų. „Ir nė karto nepagalvojau, kad norėčiau kito darbo. Dirbu nuostabiausiame biure Žemėje“, – su šypsena veide tikina jaunas vyras.

V. Plečkaitis užaugo pilotų šeimoje, nuo vaikystės sukiojosi tarp orlaivių kapitonų, kitų žmonių, susijusių su aviacija, ir, žinoma, aerodromuose. „Tai tiesiog įaugo į kraują. Taigi nereikėjo labai smarkiai galvoti, kuo noriu būti užaugęs. Vaikystėje kelis kartus buvau kartu su tėčiu patekęs į orlaivį, sėdėjau prie lėktuvo šturvalo.

Aš skrisdamas kaip keleivis neploju. Nežinau, galbūt esu santūrus. Tačiau tie žmonės, kurie ploja, nedaro nieko blogo, tai nėra ženklas, kad jie mažiau išprusę ar pan.

Kad būsiu pilotas, tvirtai apsisprendžiau maždaug 12 metų. Tuomet pradėjau skraidyti su mažais sklandytuvais netoli Kauno esančiame Pociūnų aerodrome. Kai pirmą kartą pakilau į orą, man buvo 12–13 metų. Tuomet nuo žemės atsiplėšiau vos metrą ar du ir ore išbuvau porą sekundžių, tačiau techniškai tai buvo pirmasis skrydis, – prisimena pilotas. – Na, o tikrasis skrydis sklandytuvu, trukęs kelias valandas, buvo sulaukus 16 metų.“

Prie lėktuvo šturvalo savarankiškai V. Plečkaitis sėdo studijuodamas Antano Gustaičio aviacijos institute, o vėliau sekė komercinės aviacijos skrydžiai.

Mokėti pilotuoti lėktuvą nepakanka

V. Plečkaitis pasakoja, kad negana išmanyti, kaip tinkamai pilotuoti lėktuvą. Orlaivių kapitonai, be pagrindinio darbo – pilotavimo, privalo turėti daugybę tam tikrų savybių. „Kad moki ir nori skristi, nieko nereiškia. Atrenkant pilotus, vertinamas gebėjimas priimti sprendimus, dirbti komandoje, komunikaciniai gebėjimai, užsienio kalbų žinios, streso valdymas, elgesys kritinėse situacijose ir daugybė kitų dalykų. Net išlaikius visus egzaminus ir gavus piloto licenciją, mokymai nesibaigia. Du kartus per metus vykstame gerinti įgūdžių specialiais treniruokliais. Juose įrengta piloto kabina, monitoriai imituoja skrydžio vaizdus, o kabina turi hidraulines kojas, kurios imituoja pojūčius lėktuvui tūpiant, kylant, užklupus audrai, sugedus varikliui ar pan. Šie mokymai būtini, nes į ekstremalias situacijas darbe beveik nepatenkame, todėl nebūna tokios praktikos, o žinoti, kaip elgtis, – privalu“, atskleidžia pilotas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Skrydžio baimę galima įveikti paprastais metodais

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pavojingų skrydžių nepasitaikė

Vytautas džiaugiasi, kad į pavojingas situacijas dar neteko pakliūti. „Gal esu gimęs po laiminga žvaigžde (šypteli). Kalbant rimtai, ekstremalios situacijos šiuolaikinėje aviacijoje labai retas dalykas. Daugiausia visi nemalonūs įvykiai susiję su prastu oru – rūku, dideliu vėju, blaška. Techninių nesklandumų pasitaiko, bet jie nėra pavojingi. Jei lėktuvas vėluoja, negalės tęsti skrydžio, reikia nuspręsti, kaip pasirūpinti keleiviais, kur dėti lėktuvą, kur nakvoti įgulai ir t. t.“, – pasakoja V. Plečkaitis.

Anot piloto, sudėtingiau yra leistis, nes kilimo metu tolsti nuo žemės ir greitėji, skrydis darosi stabilesnis, o tūpiant artėji prie žemės, daug įtakos turi vėjas, matomumas, oro uosto sistemų sudėtingumas. Žodžiu, pataikyti ant tako sudėtingiau nei nuo jo pakilti. Beje, būtent tūpiant ir žemėjant nutinka daugiausia nelaimingų atsitikimų.

Viršuje visada šviečia saulė...

V. Plečkaitis sako, kad labai dažnai sulaukia klausimo, kas labiausiai patinka darbe. „Man viskas patinka (šypsosi). Labiausiai – galimybė matyti saulę. Štai visą savaitę apsiniaukę ir lyja, pakyli virš debesų – ten giedra. Gražiausi vaizdai, žiūrint iš lėktuvo į Žemę, būna skrendant ryte, kai virš vandens telkinių pakyla rūkas, o viskas aplinkui žalia.

Žinoma, kartais tenka nusižengti, nors to ir nenori, bet sunku sau įsakyti eiti miegoti lygiai tada, kada numatyta.

Saulė graži tiek kildama, tiek leisdamasi. Tuomet, jei būna debesų, jų reljefai gražiai žaidžia su šviesos blyksniais, – pasakoja vyras. – Žinoma, kiek išvargina ilgas sėdėjimas ir ankstyvas kėlimasis. Tačiau viskas susidėlioja, jeigu paisoma griežtai reglamentuoto poilsio–darbo režimo. Žinoma, kartais tenka nusižengti, nors to ir nenori, bet sunku sau įsakyti eiti miegoti lygiai tada, kada numatyta. Vis dėlto visi įgulos nariai sąmoningi, nuovokūs žmonės ir supranta, kad tos taisyklės sugalvotos ne be priežasties. Jų nesilaikydami kenktume sau.“

Daugeliui smalsu sužinoti, kur miega ir ką valgo pilotai. Vytautas atskleidžia, kad dažnai po skrydžio tenka apsisukti ir grįžti atgal jau su kitais keleiviais arba likti nakvoti viešbučiuose, su kuriais bendradarbiauja aviakompanija. „O dėl maisto – čia kiekvienos aviakompanijos vidinės politikos reikalas. Mes valgome lėktuvuose tiekiamą maistą. Beje, aš ir antrasis pilotas renkamės skirtingus patiekalus. Taip sumažiname riziką, kad abudu apsinuodysime. Aš prieš skrydį visuomet išgeriu kavos – tai tapo tradicija.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Ką socialinių tinklų įrašai sako apie jūsų asmenybę?

Danguje darosi ankšta

Nors didžiąją skrydžio dalį lėktuvą valdo autopilotas, atsakingiausi momentai – kilimas ir leidimasis patikimi pilotams. „Techniškai sudėtingiausius etapus atliekame mes, o horizontalų skrydį – autopilotas. Taip komfortiškiau keleiviams – lėktuvams mažiau siūbuoja.

Pilotas viso skrydžio metu daugiau atlieka operatoriaus darbą, stebi parametrus, kad niekas nenukryptų nuo normų, vyktų sklandžiai, kad orlaivis neskristų į audros debesis, seka maršrutą, ar skrendama pagal iš anksto suprogramuotą maršrutą. Taip pat palaikome radijo ryšį su Žeme. Kiekviena valstybė turi oro kontrolės centrą, kuris dar suskirstytas į atskirus sektorius. Skrendi, bendrauji, patvirtini tolesnį skrydžio tašką, aukštį, greitį. Europoje oro erdvė labai užimta, atrodo, kad danguje vietos daug, bet ir ten kartais būna ankštoka“, – atskleidžia orlaivio kapitonas.

Plojančių nesmerkia

V. Plečkaičiui plojimai lėktuve nekelia jokių neigiamų emocijų. „Aš skrisdamas kaip keleivis neploju. Nežinau, galbūt esu santūrus. Tačiau tie žmonės, kurie ploja, nedaro nieko blogo, tai nėra ženklas, kad jie mažiau išprusę ar pan. Jei keleiviui smagu, skrydis patiko, nuotaika puiki, jis keliauja atostogauti, kodėl nepaplojus. Suprantu, kad verslininkai, kasdien skraidantys darbo reikalais, neploja. Bet atostogos daugeliui yra džiaugsmingas įvykis. Tad kodėl negalima džiaugtis?“ – svarsto pilotas.

Beje, orlaivio kapitonas, atsidūręs keleivio vietoje, ne visuomet jaučiasi gerai. „Niekaip nesiseka atsipalaiduoti. Visą laiką vienu akies krašteliu stebiu, kas daroma, kodėl taip ar anaip. Nors tūkstantį kartų pats esu sėdėjęs piloto kabinoje, vis tiek lipdamas į lėktuvą dirstelti į tą pusę, – šypsosi vyras. – Tiesa, ir automobilyje nemėgstu sėdėti keleivio vietoje. Koja vis nevalingai bandau rasti stabdžių pedalą. Tiesiog norisi kontroliuoti situaciją. Kai tai neįmanoma, pasidaro nejauku.“

Išmaišė visą Europą

V. Plečkaitis pasakoja, kad dažnai tenka tuo pačiu lėktuvu iškart skristi atgal. Tačiau svečiose šalyse pasitaiko praleisti dieną ar dvi. „Per tuos metus, kai esu pilotas, tikrai spėjau nemažai pakeliauti. Vienos dviejų laisvų dienų visai pakanka: apžiūri miestą, apsuki ir kokį didesnį ratą po apylinkes.

Prisipažinsiu, norėčiau, kad vaikai sektų mano pėdomis. Jie dar mažiukai, bet, kai manęs nėra šalia ir išgirsta ar pamato lėktuvą, sako „tėtis“ arba „lėktuvas“.

Kelionių kryptys priklauso nuo orlaivio dydžio – pagal tai organizuojami skrydžiai. Su įmonei „Small Planet“ priklausančiu orlaiviu esu apskridęs nemažą dalį Europos, pabuvojęs Azijoje, Afrikoje ir net Kuboje. Tačiau labiausiai patinka leistis Graikijos salose – nepakartojamas vaizdas“, – tikina jis.

Laisvalaikis – šeimai

V. Plečkaičio laisvadieniai gana aktyvūs. Žiemą jis sportuoja ledo ritulį, vasarą plaukioja vandenlentėmis. „Vis dėlto daugiausia laiko skiriu žmonai ir vaikams. Vasaros sezonas man – pats darbymetis: žmonės daug keliauja, skrenda atostogauti. Tenka išvykti ir į ilgas komandiruotes, dirbti kitose šalyse. Kartais susiduriu su problema, kad per mažai laiko praleidžiu su šeima. Tad turėdamas laiko, bandau atsigriebti.

Prisipažinsiu, norėčiau, kad vaikai sektų mano pėdomis. Jie dar mažiukai, bet, kai manęs nėra šalia ir išgirsta ar pamato lėktuvą, sako „tėtis“ arba „lėktuvas“. Dar nesupranta, bet žino, kad reikia žiūrėti į viršų. Piloto profesijos atžaloms linkiu ne tik todėl, kad tai būtų graži šeimos tradicija, bet ir todėl, kad ji geriausia pasaulyje.

Kai būname draugų kompanijoje, vis kas nors pasiskundžia, kad darbas labai nuobodus ar sunkus, daug streso. O aš neturiu dėl ko skųstis, nes turiu svajonių darbą. Taip, būna ir sunku, ir streso, bet nė karto nesu pagalvojęs, kad kažkas blogai, reikia ką nors keisti. Niekada nešovė mintis, kad pasirinkau ne tą kelią. Beje, berods, JAV buvo atliktas tyrimas, kokių profesijų žmonės savo profesiją rinktųsi dar kartą. Pilotai buvo pirmame trejetuke.“

TAIP PAT SKAITYKITE: VYRAI ATVIRAI IR DRĄSIAI. Rytis Cicinas pasakoja apie artimą jo ir mamos ryšį

Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!

Naujausi straipsniai