Pilotas Giedrius Leškevičius: „Pakilus į dangų oro balionu, įspūdis liks visam gyvenimui“

Giedrius Leškevičius
Autorius: A. Aleknaitė
Publikuota: 2019-08-01 08:53
Giedrių Leškevičių daugelis pažįsta kaip žurnalistą, televizijos veidą, renginių vedėją. Tačiau jis – ir vienas daugiausia patirties turintis oro balionų pilotas Lietuvoje. „Sykį pakilus į dangų oro balionu, įspūdis liks visam gyvenimui“, – įsitikinęs vyras ir sako, kad ši pramoga tinkama kone visoms progoms.

Giedriau, papasakokite, kada ir kaip susidomėjote oro balionais?

Žinote, turbūt čia tinka posakis „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Iš tikrųjų tai buvo draugų įtaka – jie paniro į visokius užsiėmimus, kurie įtraukia ir lengvai nepaleidžia. Vienas mano bičiulis gana ilgai įkalbinėjo ateiti į žemės komandą (baliono komandą sudaro pilotas ir trys žmonės apačioje). Atėjau, tais metais dalyvavau 80–90 kartų, kitais metais apie 100 kartų, o paskui pradėjau pilotuoti pats ir skraidyti mokyti kitus.

Prisimenate pirmąjį savo skrydį?

Žinoma. Kiekvienam oreiviui, kiekvienam, kuris pirmą kartą skrenda balionu, mes prisakome, kad įsimintų visas detales. Mano pirmasis skrydis įvyko 2007 m. balandžio 28 d., skridome iš Maišiagalos į Trakus. Atsimenu ir baliono registracijos numerį, ir visas kitas smulkmenas. Natūralu, kad pirmasis skrydis palieka daug įspūdžių, įsirėžia į atmintį. Jis buvo greitas, dinamiškas, pakilę už 20 km praskridome pro pačią Trakų pilį, paskui nusileidome už miesto. Nors jau esu skraidęs beveik tūkstantį valandų, pirmojo skrydžio jausmas išlikęs iki šių dienų, o įspūdžiai nedyla net prabėgus šitiek laiko.

Jūsų kvalifikacija – naktiniai skrydžiai. Kuo jie skiriasi nuo dieninių?

Naktinis skrydis balionu yra toks, kai pakylama naktį, o leidžiamasi patekėjus saulei. Kadangi skraidome vizualiai, kitaip sakant, pagal tai, ką matome, mums saugiai nusileisti galima tik tada, kai šviesu. Nors yra tekę girdėti, kad tokiose varžybose kaip „Gordon Bennett“ dujiniai balionai kartais leidžiasi ir tamsoje.

Šiaip žmonės naktinius skrydžius renkasi nedažnai. Nors, atrodytų, paprasta priežastis, tačiau iš tikrųjų daugeliui sunku atsikelti anksti, apie 5 val. Tačiau patikėkite, kaip smagu yra matyti bundantį miestą, besiskleidžiantį gamtos grožį. Vien ką reiškia pamatyti bundančią saulę, pakilus į dangų. Tai – išskirtinė patirtis. Mes tiek daug dalykų šiame gyvenime pramiegame, kad net gaila. Vasaros rytai yra aukso vertės, taip nesinori jų švaistyti veltui.

Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.

O pats ar dalyvaujate kokiose nors varžybose?

Paskutinį kartą kaip pilotas varžybose dalyvavau prieš 6–7 metus. Taip seniai vien todėl, kad jos dažniausiai vyksta savaitgaliais, o aš tada dirbu kaip renginių vedėjas, tad viską suderinti gana sudėtinga. Tačiau varžybos yra labai smagus dalykas, nes per 3–4 dienas išgyveni dvigubai daugiau: intensyviai skraidai, atlieki užduotis. Aišku, tai padeda ir tobulėti: varžantis tenka atlikti daug sudėtingesnių veiksmų nei skrendant su keleiviais: greitai pakilti, nusileisti, priartėti prie taikinio ir pan. Be abejo, skirti varžyboms balionai yra šiek tiek kitokie – jie tarsi sportiniai automobiliai: visai kita dinamika, pojūčiai. Aišku, dalyvaujant ilgėja ir nuskristas laikas, nes kiekvienas pilotas skaičiuoja skrydžio valandas, kitaip tariant, skridą. Tai svarbu, kad žinotum, kokia žmogaus patirtis, galėtum kelti kvalifikaciją, keisti balionus.

Jūs skraidote ir kitose šalyse. Kuo ypatingos patirtys svetur?

Teko skraidyti ir svetur. Mūsų vienas kolega gyvena Prancūzijoje, taigi tenka ir ten pasisvečiuoti. Mano, kaip piloto, praktika prasidėjo Šveicarijoje, kalnuose. Tai irgi išskirtinė patirtis. Pirmojo skrydžio džiaugsmas visada neišdildomas. Dar kai nebuvau pilotas, nusileidus oro balionui man leido vienam pabūti krepšyje, stengtis išlaikyti kupolą. To pirmojo atsiplėšimo nuo žemės jausmą prisimenu iki šiol. Supratau, kad pats valdau tą priemonę, ji skrenda, nes aš to noriu.

Kaip varžybų dalyviui teko skristi Japonijoje, Dubajuje. Esu balionus pilotavęs Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje. Oreivystė padeda aplankyti nemažai šalių. Tačiau ir Lietuva yra gana palanki dėl geografinės padėties: čia nebūna ekstremaliai stiprių vėjų, kurie pūstų visą vasarą, taip pat nėra ištisai besitęsiančių liūčių. Lietuvoje per metus įmanoma skristi nuo balandžio iki maždaug spalio, kol prasideda lietūs.

Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Iš oro baliono pažvelgti į žemę vasarą nori daug žmonių. Ar tam jie renkasi išskirtines progas?

Skrydis balionu kaip dovana mano aplinkoje yra absoliučiai nepamainomas, nes dovanoji ne tik materialų dalyką, bet ir emociją, įspūdį, o tai yra kur kas sunkiau įvertinti pinigais. Man pačiam teko parūpinti tokią patirtį pažįstamiems vestuvių proga. Apskritai tai gana populiari gimtadienio dovana. Tikrai teko matyti ir ne vienas sužadėtuves balione. Šiemet kolega netgi pilotavo, kai mergina pasipiršo vaikinui (šypsosi).

Ir tikrai nesakyčiau, kad tai – tik jaunų žmonių pramoga. Esu skraidinęs ir 90-mečių. Mano kolega neseniai skraidino 87-erių moterį, kuri, išlipusi po skrydžio, džiaugėsi, koks nuostabus yra pasaulis. Kai žmonės patiria tokį gyvenimo džiaugsmą, supranti, kad balionas yra vienas iš jį stiprinančių dalykų.

Man tenka gana dažnai skraidinti žmonių grupes iš Amerikos. Jie jau dažnai nugyvenę savo aktyvųjį gyvenimą ir dabar laiką skiria kelionėms. Amerikiečiai dažnai atvyksta į mūsų šalį vien tam, kad pažintų pasaulį, išgyventų naujų patirčių, ir tokių žmonių yra daug. Lietuviai gal uždaresni, o užsieniečių neretai sutinku tokių, kurie gyvenime, atrodo, išbandė kone viską ir liko tik pamėginti pakilti oro balionu (šypsosi).

Ar yra tekę patirti kokių nors kuriozinių situacijų?

Neseniai leidausi nauju balionu visai šalia automagistralės Vilnius–Panevėžys ir kažkas galėjo išsigąsti, kad įvyks nelaimė. Bet tai buvo kontroliuojamas nusileidimas. Tik iš šalies tokia situacija gali atrodyti kaip kuriozinė ar nesaugi. Apskritai balionas yra gerai pastebimas, todėl, kai skrenda virš medžių viršūnių, atrodo, kad tuoj užklius. Bet reikia pripažinti, kad jis pagal statistiką yra saugiausia aviacijos priemonė.

Daug žmonių klausia, ar skristi balionu saugu. Natūralu, kad, atsidūrus tokiame aukštyje, kuriame ne kiekvieną dieną būname, pirmas klausimas kyla apie saugumą. Tačiau baliono konstrukcija labai paprasta ir todėl labai patikima. Ši skraidymo priemonė turi dvigubą degiklį, o kad jie abu vienu metu sugestų, reikia ypatingų aplinkybių. Netgi vienam degikliui sustreikavus, su kitu galima lengvai nuskristi saugiai. Baimės jausmas dažniausiai išgaruoja po kelių akimirkų pakilus. Esi tik tu, dangus, virš tavęs – kupolas, ugnis, kuri tave neša, ir vaizdai, kuriais norisi gėrėtis.

Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Sakykite, ar baliono paruošimo procedūra skrydžiui yra labai sudėtinga?

Balionas – seniausia ir paprasčiausia pagal prigimtį skraidanti konstrukcija. Juk jis ir buvo išrastas pamačius, kad į viršų kyla įvairūs popierėliai su karštu oru, dūmais. Mėgstame pasakoti legendą apie du brolius grafus – Žozefą ir Etjeną Mongolfjė, kurie džiovindami marškinius virš laužo pamatė, kad įkaitę apdarai pakyla.

Šios skraidymo priemonės sandara labai paprasta – yra tik ugnies šaltinis, degikliai ir kupolas, kuris, prisipildęs karštesnio oro už esantį aplinkoje, kyla į viršų. Prieš skrisdami pirmiausia patikriname degiklius, tada ištiesiame kupolą. Dažnai žmonės klausia, ar jį būtina kaip nors specialiai sudėti, tačiau to nereikia. Taigi, dar būnant ant žemės, galima patikrinti, ar viskas gerai. Paruošimas nesudėtingas, jis užtrunka 15–20 min. Net ir keleivių instruktažas paprastas – jį sudaro pamokymai, kaip įlipti į krepšį ir kaip iš jo išlipti, neiškristi. Žinoma, pasakome, kur ir kaip laikytis, kad pramogą pasirinkę žmonės leisdamiesi neužsigautų.

Kuo ypatinga ceremonija, kuri vyksta po skrydžio?

Ceremonija po skrydžio – senas paprotys. Tai įšventinimas į aristokratų luomą ugnimi, putojančiu vynu ir žeme – oreivystei privalomi visi šie trys elementai. Putojantis vynas atsirado nuo pirmųjų skrydžių. Legenda byloja, kad kai 1783 m. pirmieji oreiviai Pilâtre de Rozier‘is ir Marquis d’Arlandes‘as nusileido ant žemės, vietiniai gyventojai pagalvojo, kad su dūmais ir ugnimi pas juos atskrido velniai, todėl valstiečiai norėjo atvykėlius nugalabyti. Bet pilotai buvo pasiėmę šampano pirmam skrydžiui atšvęsti ir tas gėrimas tuomet esą jiems išgelbėjo gyvybes. Nuo to laiko kiekvienas save gerbiantis pilotas krikšto, įšventinimo į aristokratų luomą, procedūrai turi pasiėmęs putojančio vyno kaip ir pirmieji oreiviai. Be ugnies skristi neįmanoma, todėl ji labai svarbi, o trečias elementas – žemė – taip pat būtina, nes, kad ir kaip smagu danguje, visada norisi saugiai nusileisti ir atsistoti ant jos savo kojomis.

Turite kitų su aukščiu susijusių pomėgių?

Viskas, kas susiję su aviacija, man įdomu. Mano šeima netgi juokiasi, kad, jei filme pamatau skrendantį lėktuvą, tai visada sakau: „O, geras filmas“ (juokiasi).

Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Giedrius Leškevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai