Posakis „auksas ir pelenuose žiba“ beviltiškai paseno – net jei vertinsime jį kaip metaforą. Mada mėgsta viską, kas blizga, ir nenori jokių pilkų atspalvių. O tai, kad jos šarkiškos aistros trunka jau keletą metų ir nepatiria pasipriešinimo, rodo, kad ir moterys nori blizgėti.
Dabar net „Burberry“ laminuoja vilną ir daro stebuklus, kad ekologiškos medžiagos atrodytų kaip pigi sintetika. Visa „Chanel“ įvyniota į šiugždantį plastiką it karamelė. „Dior“ ir „Alexander Wang“ merginos atrodo kaip pabėgusios iš diskotekos. O rudens ir žiemos kolekcijose „Maison Margiela“, „Gucci“, „Balmain“ ir kiti naudoja hologramines medžiagas, kad drabužis iš polivinilchlorido išvis atrodytų kaip miražas – keistų apimtis ir spalvas.
Gatvė neatsilieka. Merginos nori PVC ir lakuotos odos apsiaustų, žvyneliais siuvinėtų palaidinių, į foliją panašių striukių ir kelnių. Iš kur ta tuštybės mugė? Galima surinkti visą puokštę atsakymų. Arba – užsipulti Alessandro Michele, dabar stojiškai prisiimantį visas kaltes. Kita vertus, italas išties pakeitė požiūrį į blizgančius audinius, kai garsios merginos jo auksinį plisuotą sijoną ėmė poruoti su teniso marškinėliais ir sportbačiais.
Kai kam spindintys drabužiai – nevalingas tapatinimasis su glianciniais viršeliais. Kai kam – noras, kad rūbas būtų matomas labiau už veidą: klubo prieblandoje su švytinčia suknele nori nenori tapsi dėmesio objektu. Be to, šviesą atspindinčius daiktus vertėtų įtraukti į afrodiziakų sąrašą: blizgantys šilko patalai gundo labiau už ekologiškiausią medvilnę. Su klientėmis bendraujantys dizaineriai sako, kad žėrintys daiktai skatina moterų optimizmą, kelia nuotaiką. Ir net žmogus, blizgučius vadinantis prastu skoniu, negali nesutikti, kad, pavyzdžiui, auksinė Liucijos Kvašytės kuprinė atrodo šauniau, stilingiau ir gražiau už visas kitas.
Milenialai mėgsta blizgesį. Būtent jų mobiliuosiuose telefonuose atsirado programėlė „Kirakira+“ (iš japonų k. – „žaižaruojantis“), gyvenimą paverčianti pasaka. Programėlė pati fotografijose ar vaizdo įrašuose aptinka šviesai jautrius objektus ir juos „įžiebia“. Nesvarbu, kas tai – suknelė, palto sagos ar durų rankena, jie paverčiami magiškais objektais: spinduliuojančiais, akinančiais, kerinčiais, mėtančiais animacines švieseles.
Šitas apps’as be galo populiarus, nes pirmieji jį įvertino mados tinklaraštininkai ir, žinoma, žvaigždės. „Saint Laurent“ krištoliniai aulinukai gal ir nebūtų sukėlę tokio ažiotažo, jei Kendall Jenner instagramas su jais (ir stebuklinga programėle) nebūtų sulaukęs per 6 milijonų peržiūrų. Aišku, savo darbą padarė ir reklama, kurioje „Kirakira+“ patobulinti pigių kvepalų buteliukai švyti taip, tarsi patys dievai juos būtų nuleidę ant žemės, o vokų šešėliai priverčia patikėti, kad su jais iki Holivudo – tik pusė žingsnelio...
Arabiškas sikka (sakoma, kad iš jo kilęs žodis sequins – „blizgantys žvyneliai“) reiškia monetą. Turbūt nuo to ir reikėjo pradėti. Senovėje, kai žmonės nevilkėjo sintetikos, visi blizgantys rūbai ir aksesuarai siejosi tik su dideliais pinigais. Ir nesvarbu, kas švytėjo – monetų vėriniai, į drabužius įaustos aukso gijos, brangakmeniais nusagstyti diržai ar Barboros Radvilaitės perlai.
Nilo karalienė Kleopatra naudojo švytinčius skaistalus ir vokų šešėlius, jau nekalbant apie rūbų auksą. Tutanchamono kape buvo rasta tauraus metalo žvyneliais siuvinėtų drabužių detalių. Neblėstantis „Dolce & Gabbana“ dėmesys Bizantijai iš dalies siejasi ir su tuo, kad ten buvo neišsemiamos aukso atsargos. Šia žaliava netaupiai naudojosi ir XIII a. Venecijos patricijai. O Milano valdovui tarnavęs Leonardo da Vinci 1482 m. net sugalvojo žvynelių gaminimo stakles. Kitaip sakant, daug šimtmečių blizgesys buvo siejamas su prabanga ir statusu; jei nutylėsime, kad kur nors Peru ar Indijoje jis dar reiškė apsaugą nuo blogio dvasių. Tačiau europiečių paranormalūs reiškiniai nejaudino ir vienintelė jiems žinoma dvasia buvo Hamleto tėvo šmėkla, todėl iki pat XX a. ponai blyksėjo – jei ne išmintimi, tai bent šviesą traukiančia apranga.
Ir vėliau senas amatas – blizgutį adata prikabinti prie audinio – neliko be paklausos. Juolab ją pakurstė amžiaus sensacija – 1922 m. rastas Tutanchamono kapas. To meto fleperės (dar sykį pažiūrėkime „Didįjį Getsbį“) šokių salėse vilkėdavo sukneles, apkibusias tūkstančiais metalinių žvynelių. O įsivaizduojant jų svorį ir tai, kad merginos šoko fokstrotą ar čarlstoną, tokios suknios buvo didelė našta. Į pagalbą amžininkėms metėsi Herbertas Liebermanas – geranoris, bet gana pablūdęs vyrukas. Jis sugalvojo daryti žvynelius iš galvanizuotos želatinos: jie žėrėjo, buvo lengvučiai, tik galėjo išbrinkti ar ištirpti. Panašia avantiūra tapo ir Liebermano draugystė su „Kodak“ – blizgučiai iš acetilceliuliozės, naudojamos kino gamyboje.
Kol Liebermanas stengėsi palengvinti moterims dalią, žėručiai prarado vertę. Anuomet paskutinis ryškus jų blyksnis buvo 1939 m. filmas „Ozo šalies burtininkas“: jame Judy Garland avėjo raudonas kurpaites, puoštas 2400 žvynelių, – šiuo metu populiariausią Smitsono muziejaus eksponatą. Paskui prasidėjo karas ir pokaris, atėjo naujos mados. O kai jos prisiminė, kad nebūtina blizgėti perkeltine prasme, galima – tiesiogiai, visus jau buvo užvaldęs kosmosas: prasidėjo metalizuotų audinių era. Tik Paco Rabanne dar mėgino praeitį sieti su ateitimi, jo drabužiai (vinilas su metaliniais ar plastikiniais diskais) asocijavosi su istoriniais blizgučiais. Bėda, pats maestro vieną savo kolekciją pavadino „Vilkėti netinkamos suknios“: jas dėl svorio įstengdavo demonstruoti tik atletės.
P. Rabanne amžininkas André Courrèges’as jau naudojosi PVC (polivinilchloridu) ir kitais plastikais, o mini sijonų išgarsinta Mary Quant siuvo permatomus aulinukus ir apsiaustus. Poparto karalius Andy Warholas visą legendinę studiją „Factory“ buvo apklijavęs folija ir celofanu, o skulptorius Robas Pruittas nuliejo Warholo skulptūrą iš sidabro. Tad retrofuturizmas, gana naujas terminas, reiškia tai, ką reiškia: visos šios dienos aktualijos siejasi su vintažu. Vintažo sąrašą pratęsia Niujorkas ir disko era, prašmatni, blizganti, narciziška ir – amorali, nes vis dar vyko Vietnamo karas. Bet Niujorko klubų čiabuviai jo nematė; jie, apkvaitę nuo alkoholio ir kokaino, labiau tikėjo haliucinacijomis. Drabužiai iš latekso, poliesterio, plastikų, metalizuotų medžiagų ir visko, kas blizga, labai tiko jų vizijoms.
Keletą mados istorijos puslapių galima praversti – jie nieko nepakeitė. Permainos prasidėjo prieš penkerius metus su nauja blizgučių banga 2013–2014 m. kolekcijose ir jų komentarais. Pirmą kartą pamėginta žėrinčius rūbus nuleisti iš olimpo ant žemės: mados redaktorės ėmė dalyti patarimus, ką daryti su sidabrine palaidine, kad ji būtų skirta ne tik vakarui – tiktų biurui, kelionei, gatvei. Aišku, moterys, pratusios, kad žibėti be progos – vulgaru, neskubėjo tapti bandomaisiais triušiais. Ir net buvo momentėlis, panašus į protestą: kaip tik per 2014 m. „Auksinių gaublių“ apdovanojimus rekordiškai daug aktorių vilkėjo auksines ir sidabrines suknias – tarsi norėdamos parodyti, kad jos neatsiejamos nuo glamūro ir visai netinka dienos metui.
Bet žvilgančių drabužių autoritetas jau buvo pakirstas. Todėl po truputį blizgesys virto prisitaikėliu, pradėjo skverbtis į kitas mados tendencijas. Atsirado sidabriniais dažais nupurkštų sportbačių ir ugg’ų, žvyneliais siuvinėtų megztinių ir beisbolo švarkų, lakuotų apsiaustų, akinančių striukių, plastikinių aulinukų, t. y. gatvei ar net kaimo keliukui skirtų daiktų. Dabar – jų metas. Tad galima tik pasidžiaugti, kad mūsų mados jaunimas pagaliau baigia pavyti pasaulines tendencijas.
