Pilkasis „Lietuvos balso“ kardinolas Leonas Somovas – apie mokinius, šlovę ir savo šeimą

Leonas Somovas - geidžiamiausias "Lietuvos balso" dalyvių mokytojas / Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2017-12-02 08:58
Muzikos pasaulyje kūrėjas ir prodiuseris Leonas SOMOVAS (36) visada buvo viena mėgstamiausių asmenybių, tik platesnės masės jo nepažinojo – ne tik talentingas, bet ir kuklus žmogus nebuvo linkęs šmėžuoti viešumoje. Šiemet jo veidą ir malonų būdą į dienos šviesą – ir televizijos ekranus – ištraukė muzikinis projektas „Lietuvos balsas“, tad dabar Leoną pažįsta ir myli ne tik muzikos atlikėjai, bet ir visa Lietuva.

Ne šiaip švaistausi tuščiomis pagyromis – nuo pat projekto „Lietuvos balsas“ pirmųjų laidų buvo akivaizdu, pas kurį mokytoją dalyviai labiausiai svajoja pakliūti. Pradžia apskritai buvo stulbinama: visi rinkosi tik Leoną...

Man tai irgi buvo keista. Nustebau, kai kiti mokytojai ėmė peštis dėl kažkurio dalyvio, o aš tik trumpai pasakiau savo nuomonę ir tas dalyvis pasirinko... mane. Kai visi iš eilės ėmė mane rinktis, man buvo šokas – bet, žinoma, malonus. Juk anksčiau apskritai nelabai veržiausi į viešumą ir televiziją, jos net privengiau.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Kaip tave prisiviliojo „Lietuvos balso“ kūrėjai?

Pasiūlymą tapti projekto mokytoju priėmiau kaip iššūkį. „Pagalvosiu“, – išsisukinėjau, bet prodiuseris laikėsi tvirtai: „Nebėra kada galvoti.“ Papasakojo man apie tą projektą, supratau, kad jis garsus visame pasaulyje. Anksčiau muzikinių laidų nelabai žiūrėdavau, man jos neatrodė įkvepiančios. Tačiau dabar labai įsitraukiau – ir tapo įdomu, atsirado azarto, entuziazmo.

Nebuvo dvejonių: „Spėsiu, nespėsiu...“?

Filmavimai vyksta gerokai iš anksto, daug ką nufilmavome vasarą. Tuo metu turėjau koncertų, bet kažkaip pavyko viską suderinti. Filmavimai būna labai intensyvūs, toli gražu ne viskas juose priklauso nuo mūsų: formatas gana griežtas, negali daryti ką užsimanęs. Stengiuosi kiekvienam artistui parinkti dainas pagal tai, kaip aš matau popmuziką: visgi patirties per tiek metų turiu sukaupęs nemažai.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Pastebiu: parenki kokią lietuvišką dainą, mergina raukosi, tau pačiam ta daina irgi nelabai patinka...

Egzistuoja tam tikras dainų sąrašas, ir per daug laisvės nėra: tenka rinktis iš to, kas pasiūlyta. Reikia ir lietuviškas dainas dainuoti, kad ir kaip norisi mėgstamų užsieniečių. Betgi nėra blogo kūrinio – yra blogi atlikėjai... Žmogus dainuodamas turi atsiskleisti, iš vokalo techninės pusės jam turi būti ką veikti. Man daugelis dainų patinka, bet, kalbant apie vokalą, jos mažai ko vertos. Tačiau prisipažįstu: parinkti lietuviškus kūrinius man buvo didesnis iššūkis nei užsienietiškus. Kita vertus, užsieniečiams niekada netapsime patrauklūs vien perdainuodami jų kurtas dainas: lietuviškos parodo mūsų originalumą.

Jauti psichologinių sunkumų – ypač dirbdamas su jautriomis merginomis? Jos dažnai verkia ant peties?

Šiaip man patinka dirbti su merginomis (šypsosi). Būna ir ašarų, žinoma. Dalyviams iškritus, sulaukiu įsižeidusiųjų žinučių feisbuke: „Kodėl?..“ Bet aš tikrai nieko nenoriu įskaudinti. Muzika kartais pati renkasi, su kuo jai pakeliui... Nuo pat pradžios nuoširdžiai dalyvavau visose repeticijose: ėjau net ten, kur neprivaloma, man buvo įdomu matyti, kaip atlikėjai ima ruoštis. Kai kuriems, ypač jauniausiems, tai didžiulis įvykis gyvenime, todėl bet koks komentaras gali būti labai asmeniškai priimtas. Žmonės socialiniuose tinkluose rašo komentarus negalvodami, kokios bus pasekmės, o jauni dalyviai į tai skaudžiai reaguoja, tai net gali sugriauti jų karjerą.

Su jais bendrauji gerai?

Kaip draugas. Neleidžiu manęs vadinti „jūs“: negi atrodau vyresnis, kad žmonės į mane taip kreipiasi?.. Net truputį senas pasijaučiau, buvo labai nejauku (juokiasi). Bandau sušvelninti tą ryšį, kad neliktų distancijos: tuomet ir jie geriau jaučiasi, ir man smagiau. Su kiekvienu stengiuosi bendrauti vienodai, padėti pasiruošti pasirodymams. Noriu, kad tie pasirodymai taptų stipriais šou, nebūtų taip, kad žmogus tik atsistoja ir sudainuoja. Labai juos skatinu, kad kurtų patys, siūlytų savo kurtas dainas, nebūtų tik paprasti koverių atlikėjai. Lietuvoje ir taip labai daug tų nekuriančių vokalistų, kurie kažką padainuoja, o po metų kitų nueina užmarštin. O čia puikus šansas parodyti, ką sugebi. Perklausiau daug projekto dalyvių, kai kurie labai patiko. Pagal televizijos rėmus, galbūt ne visi tinka eiti link finalo, bet aš juos tikrai matyčiau kitu muzikiniu amplua. Yra ir tokių, kuriuos visiškai įsivaizduoju finale.

Vasarą turėjome labai smagų koncertą Barselonoje, apšildėme Steve’ą Angello, o jis pasaulyje turi labai daug gerbėjų. Man buvo maloniai keista matyti daugybę žmonių, stovinčių pirmose eilėse ir dainuojančių mano gabalus... Vau.

Televizija – naujovė, o koks tavo gyvenimas po senovei? Kaip sekasi darbai?

Televizija išblaško, atsiranda gerokai daugiau dėmesio. Kartais net nustembu, iš kur jo tiek, o paskui prisimenu: ach, juk tapau matomas... Tebedarau tuos pačius darbus, kuriuos dariau daugybę metų, – muziką kuriu nuo keturiolikos, bet šiemet tai tarsi įgavo naują spalvą, nes televizijos ekranas – tarsi altorius: vos pradeda tave rodyti, iškart sulauki reakcijos. Labai padaugėjo visokių pasiūlymų: daug žmonių nori, kad juos prodiusuočiau ar kurčiau jiems muziką. Bet žiūriu, kiek fiziškai pajėgiu suspėti: jei apsiimsiu per daug, nukentės kokybė. Stengiuosi daryti tik tai, kas man iš tiesų patinka. Jau kelerius metus daugiausia dirbu su švedų grupe „Highly Sedated“: vasarą išleidome albumą, ruošiamės išleisti antrą, turėjome labai įdomų koncertą su dirigentu Modestu Pitrėnu Valdovų rūmuose. Grupėje aš vienintelis lietuvis. Esame pasirašę kontraktą su „Size Records“: ši kompanija priklauso Steve’u Angello, kuris anksčiau buvo žinomos grupės „Swedish House Mafia“ narys. Jis atsiskyrė nuo grupės, įkūrė prekės ženklą „Size“, o mes esame „Size“ šeimos nariai. Stokholme turime įrašų studiją, bent kartą per mėnesį skrendu į Švediją dirbti. Kuriu muziką, o dainuoja mūsų vokalistai Patrickas ir Werneris.

Visi Lietuvos muzikantai svajoja ištrūkti į pasaulinę rinką, o tau ėmė ir pavyko?

Dirbu ten taip pat, kaip dirbčiau Lietuvoje, – muzika juk nesibaigia šalies sienomis. Vasarą turėjome labai smagų koncertą Barselonoje, apšildėme Steve’ą Angello, o jis pasaulyje turi labai daug gerbėjų. Man buvo maloniai keista matyti daugybę žmonių, stovinčių pirmose eilėse ir dainuojančių mano gabalus... Vau. Suprantu, tai didelis įvertinimas, kad jie suprato mano muziką, panoro su manimi dirbti. Mūsų projektas dar pradinės stadijos, apie didelius pinigus dar anksti kalbėti. Kita vertus – kurdamas muziką, aš neskaičiuoju pinigų: svarbiausia, kad tai visų pirma patiktų man pačiam, būtų kokybiškas produktas. Prieš atiduodamas dainą, tobulinu ją kiek galima, į viską žiūriu labai smulkmeniškai. Tas procesas – pats sunkiausias, jis gali niekada nesibaigti, todėl privalau prisiversti paspausti mygtuką „send“ ir paleisti dainą į gyvenimą. Kartais būna sunku klausytis senų savo kūrinių... Bet gal tai normalu: visgi tobulėju, stumiuosi į priekį.

Lietuvoje labai daug atlikėjų, bet maža tokių, kurie patys kurtų muziką. Užsakovai tavęs turbūt nepasidalija?

Na taip, kuriančių yra nedaug. Drąsiai galėčiau atidėti visus savo projektus į šalį ir vien kurti muziką kitiems žmonėms. Buvo tokie metai, kai kitiems įrašiau gal šešis albumus... Bet supratau, kad tai atima labai daug laiko ir jėgų, pasijunti išsunktas, nebelieka laiko sau, o aš juk nesu robotas. Todėl dabar bandau protingai susidėlioti darbus. Buvau užsibrėžęs tikslą per pusmetį išleisti savo paties albumą, bet laikas, rodos, bėga vis greičiau... Susikaupė nemažai kūrinių, idėjų, žmonių, su kuriais norėčiau dirbti. Pats nedainuoju, o man labiausiai patinka dirbti su vokaline muzika, taigi rasti gerą dainininką man svarbu.

Justė Arlauskaitė-Jazzu tradiciškai buvo siejama su tavimi labai ilgą laiką. Bet dabar, atrodo, šiek tiek tolstate vienas nuo kito?

Tiesiog mes šalia bendros veiklos kiekvienas dirbame ir savo darbus. Dirbame mokytojais skirtinguose televizijos šou, o ir mūsų muzikiniai interesai šiek tiek kitokie. Aš visada labiau linkau į elektroniką, nors nepasakyčiau, kad esu underground’as: man patinka gražios populiarios dainos. Kai kuriame kartu su Juste, mums viskas tikrai gerai pavyksta – matyt, per tiek metų esame atradę labai gerą darbinę formulę. Tiesiog dabar yra toks momentas, kai jau ganėtinai daug dviese nuveikėme ir bandome save atrasti iš kitos pusės.

Tau neapmaudu, kad judviejų duete daugiau dėmesio visuomet tekdavo Justei? Kad tavo veidas buvo demonstruojamas tik jos fone?

Manau, tai natūralu, nors mes save ir pristatome kaip duetą. Imkime bet kokią grupę: visi žino vokalistą, jam tenka didžiausias dėmesys... O aš matomas per muziką. Visgi, atėjęs į „Lietuvos balsą“, dėmesio nepritrūkau: tas didelis dalyvių noras patekti į mano grupę rodo, kad žinomumas neatsirado tik dabar. Gal tik anksčiau žmonės buvo apie mane kažką girdėję, o dabar – ir pamatė.

Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius

Namams dar lieka laiko?

Visaip būna... Pasitaiko sunkesnių momentų, kai darbai tampa labai intensyvūs: prireikus baigti albumą arba tobulinti kūrinį, išvykti į filmavimus ar gastroles, šeimai tikrai galiu skirti labai mažai laiko. Tuomet viskas krinta ant sužadėtinės Žemynos pečių, bet per dešimt metų mes išmokome susiderinti. Juk būna ir kitokių laikotarpių, kai visiškai atsiduodu šeimai.

Ką veiki namuose, kai pagaliau grįžti?

Nesikratau paprastų buitinių darbų: pavyzdžiui, labai mėgstu gaminti valgį. Man nesvetimos įvairių šalių virtuvės, moku paruošti daug patiekalų, bet vaikai labai apriboja pasirinkimą, garsiai reikalaudami, pavyzdžiui, makaronų arba picos. Nieko tokio, man patinka pats procesas – tai irgi savotiška kūryba. Kitas senas mano pomėgis – fotografija, ji neatsiejama nuo pat mažens: pradėjau dar anksčiau, nei kurti muziką, turiu daug praktikos. Nors tai hobis, užsiimu tuo profesionaliai. Anksčiau dažnai fotografuodavau juostiniu aparatu, dabar dėl laiko stygiaus patenkina ir skaitmeninė fotografija.

Kaip gyvena tavo dukros?

Sofijai dabar septyneri, Sarai – ketveri, abi lanko prancūzų licėjų. Jų mokslai labai skiriasi nuo manųjų kadaise: Panevėžyje lankiau sporto mokyklą, mažai dėmesio skyriau mokymuisi, laimei, mano gyvenime atsirado muzika... O dukros mokosi visai kitaip. Jų mokykloje vaikai tiesiog laimingi, skatinama jų kūryba, mokytoja rytais moko žaisti šachmatais, o po pamokų įjungia muziką ir vaikai gali šokti. Kai pasidomėjome, į kokius universitetus įstoja baigę šią mokyklą, supratome, kad šis formatas mums labai tinka. Smagu, kad Sofija jau dabar kalba prancūziškai ir angliškai. Mokykloje mokosi skirtingų tautybių vaikai, jiems, manau, labai sveika pamatyti, kad pasaulis yra platus. Sara dar maža, bet irgi jau puikiai kalba angliškai, su draugais bendrauja prancūziškai, susidomėjo ir rusų kalba: jeigu vaikas nori – kodėl gi ne, galės lankyti būrelį. Aš pats buvau priverstas išmokti rusiškai sovietiniais laikais, kai mokykloje tai buvo privaloma. Bet turiu pripažinti, jog kartais ji tikrai padeda. Apskritai manau – kuo daugiau kalbų moki, tuo įdomiau gyventi.

Išvažiuojate kur nors su šeima?

Bent sykį per metus būtinai kur nors išsiruošiame, kartais net porąsyk. Pastarąjį kartą skridome į Tailandą. Tolimos kelionės su vaikais, be abejo, yra didelis iššūkis: aš labai mėgstu vaikščioti – galiu nueiti didžiausius atstumus, bet su dukromis tai nepavyksta, jos greitai nuvargsta. Kartais su vaikais važiuojame į ramias poilsines keliones, o į klajones leidžiamės tik dviese su Žemyna.

Ką veikia Žemyna?

Ji turi muzikinį išsilavinimą, todėl man padeda priimti kai kuriuos sprendimus. Ką nors sukūręs, pirmiausia parodau jai, galime kartu tai aptarti. Žemyna groja pianinu: esu įrašęs ir panaudojęs jos sukurtų fragmentų. Be to, ji rūpinasi visos šeimos reikalais, tikrai didelį žygdarbį atlieka: neįsivaizduoju, kas būtų, jei ji to nedarytų... Žmonės linkę to neįvertinti: „Ai, tai tu tik vaikus augini?“ Bet tai didžiulis darbas!

Vyrai dažnai to neįvertina...

Kai man tenka pavaduoti Žemyną, pabūti su vaikais ir vežioti juos į būrelius, pavargstu kaip juodadarbis (juokiasi). Didžiausias iššūkis buvo išmokti susukti Sofijai kuoduką: ji lanko Eglės Špokaitės baleto mokyklą, repeticijose mergaičių plaukai privalo būti susukti į tvirtą kuodą, o pamėgink tai padaryti vyriškomis rankomis!.. Bet pavyko – pažiūrėjau „YouTube“ filmuotų pamokėlių ir iš kažkelinto karto išmokau. Dabar Sofija jau džiaugiasi: „Pažiūrėk, mama, tėčiui net geriau pavyksta negu tau...“

Tavo mergaitės – muzikalios?

Taip, ir tuo džiaugiuosi. Sarutė turi gerą klausą, labai gerai intonuoja, jai muzika arčiau širdies. Sofiją vedėme į privačias pianino pamokas Čiurlionio mokykloje, bet nesinori vaiko stumti vien dėl to, kad pačiam artima muzika: jai arčiau širdies yra šokis. Nors nusprendėme koncentruotis tik į vieną veiklą, vaikai šiandien pakankamai apsikrovę: jų diena prasideda aštuntą, namo po pamokų ir visų būrelių grįžta irgi aštuntą.

Kaip manai, šeimoje užtenka dviejų vaikų?

Šiuo metu tikrai užtenka (šypteli). Aš užaugau vienas, o Žemyna kilusi iš labai didelės šešių vaikų šeimos, taigi du vaikai – tarsi mūsų abiejų kompromisas. Aš užaugau visai kitaip nei jie: viską dariau vienas, kitaip mačiau pasaulį, kitaip dalijausi daiktais. Didelė šeima man buvo visiškas atradimas: daug ko išmokau, man tai davė naudos. Bet kartais taip norisi kur nors užsidaryti vienam... Vaikai reikalauja labai daug dėmesio, buitis išvargina, paskui net nebesinori kurti. Laimei, turiu savo studiją – ten tik mano erdvė.

Judu su Žemyna nelinkę tuoktis? Žinoma, jūs turite tokią teisę...

Kartais pasikalbame, kad būtų visai gražu susituokti kur nors Italijos kalnuose. Galbūt tėvams ir artimiems žmonėms tai būtų svarbu... Bet praeina tinkama akimirka – ir vėl pamirštame. Vis tiek mylime vienas kitą, o popierius tam neturi jokios įtakos. Gal kada nors ir sugalvosime... O kol kas esame laimingi sužadėtiniai.

Liksite gyventi Lietuvoje, darbai neišvilios svetur?

Aš jau dukart gyvenau svetur – Londone ir Briuselyje. Dabar galėčiau važiuoti gyventi į Stokholmą – viena koja ten ir gyvenu, turiu savo studiją, galėčiau kasdien dirbti. Anksčiau vis norėdavau vykti į pietus, kur šilta, o dabar šiaurė ėmė atrodyti visai žavi: Stokholmas man labai patinka, per trejus metus atsirado draugų. Bet daug dalykų vyksta ir čia, Lietuvoje, to nenoriu atsisakyti. Kol kas spėju gyventi tarp dviejų šalių, o kas bus rytoj – nežino niekas.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai