Dvi valandos per parą sporto klube ar aikštelėje – visiškas niekis, palyginti su „nematomu“ dienos judėjimu. Bėgdami nuo buitinių darbų, vengdami valyti langus, šluostyti grindis, ką nors pakelti, nunešti, prikalti, darbuotis daržuose ir soduose, o baisiausia – neišlipdami iš automobilio, nustoję daug vaikščioti, susikūrėme tokį komfortą, kuris tapo didžiausiu mūsų kūno priešu, tikina pilateso mokytojas Deimantas Vaitkevičius.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Kone kasdien vedate po šešias ar aštuonias treniruotes, tad, būdamas keturiasdešimties, turite beveik tobulą kūną. Bet išeinate į gatvę ir matote...
Tikrai neskenuoju kiekvieno praeivio raumens ar laikysenos (nors profesinis interesas visada priverčia žvilgterti, kaip aplinkui esantys eina, sėdi, stovi, kalba), tačiau matau skubantį lekiantį, devynis darbus dirbantį ir nebemokantį atsipalaiduoti, iš kasdienybės rutinos ištrūkti žmogų. Baisiausia, kad sukaustytuose veiduose įrašytas didelis nerimas ir nepakeliami rūpesčiai. Skubantis ir patiriantis nuolatinę įtampą mano klientas yra sutrikdęs net kvėpavimą – taip taip, daugelis žmonių, vaizdžiai tariant, nebemoka kvėpuoti ir taisyklingai judėti. Viso mūsų gyvenimo pamatas – kvėpavimas, jei šis sutrikęs, padažnėjęs ir paviršinis, tada byra visas organizmas.
Deguonies kiekis kraujyje lemia ir fizinę, ir psichinę sveikatą
Deguonies kiekis kraujyje lemia ir fizinę, ir psichinę sveikatą. Skubėdamas ir stresuodamas žmogus negali giliai įkvėpti ir iškvėpti, todėl silpsta diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys. Užuot slinkęs gilyn, į pilvo sritį, į plaučių apačią, kur didžiausia alveolių koncentracija, mūsų kvėpavimas stringa jau sprando srityje. Veikiamo streso ar supykusio ant kažko ir dėl to neritmingai kvėpuojančio žmogaus nevalingai kilnojasi pečiai, pasikeitusi veido spalva, o sprandas įsitempęs. Dėl to atsiranda kūno disbalansas, pradeda kamuoti nugaros, pečių, kaklo srities skausmai ir ima keistis laikysena – žmogus sukumpsta, persikreipia. Pėdos, mūsų kūno pamatas, išduoda viską apie gyvenimo būdą ir mums stovint ima kristi į vidinę pusę. O dėl šios priežasties krypsta ir visi sąnariai – kažkas panašaus į griūvantį namą. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, visų mano treniruočių tikslas – išmokyti klientą taisyklingai kvėpuoti, stovėti, sėdėti, gulėti ir vaikščioti. Turime „Tesla“, užkariaujame Marsą, o kvėpuoti nebemokame.
Vadinasi, susikūrėme tokius spąstus, įkalinome kūną ir protą tarp kompiuterio ir automobilio ir pamiršome biologinius evoliucijos dėsnius?
Anksčiau bene savaitę ramiai laukdavome laiško paštu, dabar ir valandos nebeištveriame, nervinamės, panikuojame, jei respondentas neparašo mesendžerio žinutės ar elektroninio laiško. Taigi mano projektas „Lėtasis laikas“ orientuojamas į tuos, kuriems būtina nors valandą per parą sustoti, ramiai pasimankštinti, įsiklausyti į aplinką ir save. Jei prie pietų stalo ar kino teatre žiūrėdami filmą sėdime taip, tarsi dirbtume kompiuteriu ar naršytume po socialinius tinklus mobiliajame telefone, kai sukyla pečiai, svyra galva (nelengva kūno dalis, todėl ją taisyklingai laikyti itin svarbu!) ir sukrinta krūtinė, vadinasi, pasiekėme ribą, kai reikia iš naujo mokytis sėdėti.
Mūsų protas pavertė mus fizinio darbo tinginiais
Mūsų protas pavertė mus fizinio darbo tinginiais (tingėti ir sunkiai prisiversti ką nors fiziškai daryti – normali Homo sapiens būsena), todėl kelias į robotizaciją daro didelę meškos paslaugą mūsų kūnui, kuriam reikia fizinių kasdienio gyvenimo veiksmų: eiti, lipti, šluoti, plauti, nešti, kelti... Dėl to nusilpo ne tik mūsų raumenys, bet ir raiščiai, sąnariai. Parketu, asfaltu ar plytelėmis nuklota lygia danga patogiais batais – vienoks ėjimas, o kalvotais miško takeliais, žvyrkeliu, kur esama nelygaus reljefo, – jau visai kitas ėjimas ir visai kitoks kojų treniravimas. Negana to, kažkada ilgi pasivaikščiojimai (iki 20 tūkstančių žingsnių) buvo kasdienybė, deja, šiandien vidutiniškai įveikiame vos 5 tūkstančius žingsnelių. Išlipę iš automobilio ir atėję į sporto salę ar pasiryžę nubėgti bent 10 kilometrų, rizikuojame patirti begalę traumų. Žodžiu, kasdienės buitinės fizinės „nematomos“ veiklos neatstos joks sporto klubas. Tikėtina, kad, netaisyklingai judėdami kasdieniame gyvenime, mes ir sportuosime netaisyklingai, jei atliekamų pratimų ir judesių neprižiūrės ir nekoreguos profesionalus treneris. Fizinį aktyvumą didinkime įvairia kasdiene veikla: ilgais pasivaikščiojimais, iškylomis dviračiu, žaidimais kamuoliu su vaikais, badmintonu – viskuo, kas priverstų įvairiapusiškai judėti.
Kūno rengybos, jogos, pilateso treneriai šiandien – vienos paklausiausių profesijų.
Mano gyvenime nebuvo kokios nors radikalios permainos, sukrėtimo ar nušvitimo, kurie būtų įkvėpę pasukti kūno kultūros keliu. Nuo mažens lankiau įvairius šokių būrelius – iki šiol nebuvo tokio periodo, kuris būtų stokojęs fizinės veiklos ir leidęs sustingti kūnui. Jis niekada nebuvo mano priešas, išskyrus keletą nežymių traumelių, kurių patyriau atstovaudamas Lietuvai nacionalinėje aerobinės gimnastikos rinktinėje. Kai Lietuvos sporto universitete įgijau magistro laipsnį, supratau, jog net ir to negana, kad galėčiau kuo visapusiškiau gilintis į judesio paslaptis: žinoti tik tai, kaip svarmenį pakelti ir kaip jį nuleisti, pasirodė per maža. Sportas – tai ne tik raumenų veikla, bet ir psichologija, gebėjimas susikoncentruoti ir valdyti kūną taip, kad šis būtų kaip tavo minčių instrumentas. Didesnę paslaptį kėlė ne raumenų darbas, o sąnarių veikla. Susidomėjau pilatesu, baigiau keletą tarptautinių šio metodo mokyklų, tarp jų braziliško pilateso ir Michaelo Kingo.
Dėl didelio gyvenimo tempo praradome savo kūno pojūtį, apleidome jį iki tokio lygmens, kad jis svarbus mums tik kaip grožio objektas
Dėl didelio gyvenimo tempo praradome savo kūno pojūtį, apleidome jį iki tokio lygmens, kad jis svarbus mums tik kaip grožio objektas, kaip mados diktuojamas standartas. Ir ne daugiau. Nors, tiesą sakant, pasiekti standartinį įvaizdį – irgi daugeliui iššūkis. Aš to niekada neakcentavau, nes prioritetas buvo kūno galimybių paieškos ir jo kontrolė. O nekontroliuojamas organizmas iškart mums siunčia signalų: skauda kelius, skauda nugarą, skauda sprandą... Jau mano kartos žmonės daro pačią didžiausią klaidą, manydami, kad „jau mano amžiuje normalu, jog ką nors paskauda“. Kontroliuojamas ir prižiūrimas kūnas skausmų neturi kelti iki pat gilios senatvės. Iš pradžių buvo keista, kad beveik visi į mane besikreipiantys klientai, nepaisant jų amžiaus ir fizinės parengties, skųsdavosi kokiais nors skausmais. Tada man gelbėjo amerikiečių biomechanikos metodo mokykla. Supratau, kaip vis dėlto įdomu ir prasminga dirbti su įvairiais skausmeliais besiskundžiančiais žmonėmis ir, pasitelkus biomechanines kūno judėjimo žinias, jiems padėti, jei, suprantama, jų problemos nenužengė iki tokio taško, kai padėti gali tik medicinos specialistas (aš toks nesu ir į tą sritį nepretenduoju).
Ar teko kada nors nusivilti kūnu: tarkim, laukiate keturiasdešimtojo gimtadienio ir pagaunate save, kad vieną ar kitą pratimą atlikti vis sunkiau?
Priešingai – šiandien mano kūnas kur kas lankstesnis nei jaunystėje ar sporto karjeros piko metais. Laikui bėgant, įgavau vis daugiau išminties ir nuovokos susikalbėti su juo, išmokau dar geriau jį suprasti, pažinti, pajausti ir kontroliuoti. Išmokau begalę kompozicijų, kurios kūną verčia būti lankstesnį. Tiesa, nepasigirsiu, kad esu ungurys: nesunkiai darau špagatą, bet tai dar nereiškia, kad lengvai pasiduoda virvutė – būtent ši mane veikia kaip siekiamybė (užduotis sau, laukiant penkiasdešimtmečio, juokiasi): esu užsibrėžęs ją padaryti, taip pat atsistoti ant rankų (žemyn galva ir aukštyn kojom) ir užlipęs pastovėti ant tvirtai pripūsto gimnastikos kamuolio.
Esu užsispyręs: jei ką nors užsibrėžiu, sukaupiu visą valią ir, negailėdamas savęs, padarau
Esu užsispyręs: jei ką nors užsibrėžiu, sukaupiu visą valią ir, negailėdamas savęs, padarau. Nepaisant to, kad netoleruoju kviečių glitimo ir laktozės, Dievas dovanojo tokį organizmą, jog neribodamas galiu valgyti, ką tik noriu. Po šešių ar aštuonių treniruočių nei ledai, nei šokoladas nėra tabu. Kaip ir padrybsoti namie ant sofos – labai sveikatinantis veiksmas. Mano gyvenimo būdas kartais gerokai prasilenkia su šeimos poreikiais ir lūkesčiais: gal žmona norėtų, kad su ja krosą pabėgiočiau, o dešimtmetė dukra – kad dviračiais pasivažinėtume, tačiau šiuos malonumus dažniausiai nukeliame į savaitgalius. Namai – vienintelė vieta, kur, skirtingai nei sporto salėje, niekas man nepaklūsta: pranašas savame kieme nebūsi (juokiasi). Dabar, po dvidešimties darbo metų, sulaukiau tokio amžiaus, kai, šlifuodamas judesius, mokausi iš anksčiau sporto kelyje padarytų klaidų, analizuoju jas, eksperimentuoju įvairiais metodais, padedančiais jų išvengti. Gal tik informacinių technologijų pasaulyje naujovės gimsta greičiau už naujoves kūno rengybos srityje. Taigi reikia nuolat ranką laikyti ant pulso, nes judesių biodinamika – itin sparčiai kintantis mokslas.
Kiek jums svarbus kūnas ne kaip tyrimų ir fizinių galimybių paieškos objektas, o kaip grožio kulto instrumentas?
Polinkio fetišizuoti kūną, kaip estetikos objektą, neturiu. Jei būčiau vaikęsis madų, prieš kelerius metus būtų reikėję gerokai papumpuoti raumenyną ir užsiauginti tvirtą raumenų masę. Suprantu vyrukus, kurie to siekia, dažniausiai veikiami aplinkos, ją mėgdžiodami, paklusdami partnerės ar partnerio norams bei pageidavimams. Nieko smerktina, jei galingai raumeningas žmogus jaučiasi laimingas. Viskas tuo pasakyta. Tačiau pats toks būti niekada nenorėjau. Esu patenkintas savo įvaizdžiu – jis ne tik darbo instrumentas, bet ir bendravimo priemonė, leidžianti pasitikėti savimi. Iš prigimties esu lieso sudėjimo, todėl eksperimentuoti kultūrizmo tema nelinkęs – kur kas įdomiau gilintis į kūno keliamų pojūčių filosofiją
Štai kodėl man darbas nejučia tapo ir hobiu. Pastebėjau niuansą, kad liesesnius trenerius renkasi antsvorio problemas išgyvenantys žmonės ir kur kas rečiau jie eina pas itin raumeningus.
Šiandien joga ir pilatesas išgyvena aukso amžių
Šiandien joga ir pilatesas išgyvena aukso amžių – stresą nuolat patiriantys žmonės čia ieško (ir dažniausiai randa) ir fizinės, ir dvasinės pilnatvės. Ši madinga sportinė veikla veikia ir kaip socializacijos priemonė: lankantys klubus jaučiasi esantys tam tikroje bendruomenėje, pabėgę nuo vienišumo, kaip komanda, kai kas užmezga ir artimesnius santykius. Tiesa, savo klientams visada rekomenduoju kaitalioti lengvą ramų sportą su sunkesniu – nevengti sporto salėje pakilnoti svarmenų ar pabėgioti parke (nieko nėra keisčiau, kai vasarą žmonės sporto klubuose kone valandą praleidžia eidami bėgimo takeliu, – į lauką, tik į lauką!). Jeigu vyras pakelia ir paneša kviečių maišą – tai tik privalumas, o ne trūkumas (šypsosi).