Viena laukiamiausių klasikinės muzikos atstovių pianistė Guoda Gedvilaitė-Göhle su šeima (45) su vyru Ulfu Henriku (45) stengiasi bent kelis kartus per metus grįžti į Lietuvą iš Frankfurto prie Maino, o vasarų jiedu kartu su sūnumi Aurelijumi (12) neįsivaizduoja be Guodos gimtųjų Druskininkų.
Tyli, kukli, bet ambicinga mergina iš Rytų Europos, tiksliau – iš čiurlionkės bendrabučio viena pirmųjų iš Lietuvos menininkų ryžosi prisijaukinti Frankfurtą, vadinamą vokiečių Niujorku. Jau keturiasdešimt metų visas Godos kasdienis gyvenimas – fortepijonas. Prie jo niekada nereikėjo varyti ar stumti – „šis instrumentas visada traukė ir kaip velnias, ir kaip angelas“. Sako, kad nė vienas iš dvidešimties dabartinių jos Frankfurto studentų nėra toks fanatikas ir taip apsėstas muzikos, kokia buvo ir tebėra apsėsta ji.
Šis miestas suvedė Guodą ir su gyvenimo palydovu Henriku. Juokiasi, kad susipažino ne per internetą, o buvo apmėtyta sniego gniūžtėmis. Henrikas ir pasipiršo nestandartiškai: „Sykį, jau praėjus metams po mūsų draugystės, išlėkėme ryte pabėgioti, miške stabtelėjęs jis priklaupė ir lietuviškai paklausė: „Ar būsi mano žmona? Aš būsiu geras vyras.“
Goda neslepia, kad metai, praleisti Vokietijos dangoraižių mieste, džiaugsmo ašaros po laimėtų tarptautinių konkursų ir skausmo – po apmaudžių nusivylimų, pripažinimas ir žiauri konkurencinė kova ją subrandino visapusiškai. „Sulaukiau tokios brandos, kai mano pačios ego darosi nebe toks svarbus ir reikšmingas. Šiandien pagrindinis mudviejų su Henriku interesas – ne savo pačių, o būsima sūnaus karjera.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.