Pianistą Vytį Smolską (29) pristatyti nėra lengva ne todėl, kad nėra ko apie jį pasakyti. Visai atvirkščiai – Vytis yra toks veiklus, jog pagavau save galvojant, nuo ko pradėti vardinti jo „medalius“. Galiausiai nusprendžiau tuščiai neaušinti burnos (dar tiksliau – bereikalingai netarškinti kompiuterio klaviatūros) ir leisti jums patiems pamatyti, koks smagus, talentingas ir įdomus tas buvusios grupės „Pieno lazeriai“ pianistas.
Kaip suprantu, muzikuoji nuo mažens. Papasakok, kaip nusprendei pasirinkti muzikanto kelią?
Kadangi mano giminėje labai daug muzikantų, abu mano tėvai taip pat muzikai, be to, dar ir puikūs pedagogai (mama pianistė, o tėtis akordeonistas – red. past.), todėl mano kaip muzikanto dalia tam tikra prasme buvo iš anksto nuspręsta. Nuo pat mažens muzikos sritis buvo akylai prižiūrima. Tik paskutiniais mokyklos metais pradėjau muziką suvokti jau kaip savo paties pasirinkimą ir sąmoningai eiti šiuo keliu. Nors tada dar nebuvau sugalvojęs, kokia būtent kryptimi norėčiau pasukti – ar rimtąja, akademine ar džiazine.
Studijavai Olandijoje, Karališkojoje Hagos konservatorijoje. Nekilo pagundų pasilikti užsienyje? Kodėl?
Nors studijų metams jaučiu didelę nostalgiją ir šis etapas buvo tikrai ypatingas mano gyvenime dėl sutiktų naujų draugų, muzikantų bei dėstytojų, tačiau Haga nėra tas miestas kuriame norėčiau gyventi ilgiau. Jis padarė savo darbą o dabar metas judėti toliau.
Šiuo metu gyvenu Lietuvoje, nes čia man patinka, stengiuosi per daug nesureikšminti gyvenamosios vietos, nes muzikanto kelias ir taip yra paskendęs kelionėse. Jeigu būtų noras išsikraustyti į kitą šalį, tai turbūt pasirinkčiau tokį miestą kaip Londonas, nes tai yra kupinas galimybių miestas ir drauge jis yra gana arti Lietuvos.
Esi gavęs gausybę apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Nėr ko slėpti – esi talentingas...
Manau, kad kiekvienas žmogus turi talentą, bet tik tie, kas ji atskleidžia savyje, tai ir žino (juokiasi).
Svarbu nenutolti nuo savo svajonių ir stengtis jų siekti, tada talentas pats išlįs ir padės įgyvendinti visa kita.
Esi grojęs su „Pieno lazeriais“, Juste Arlauskaite-Jazzu, kartu su kitais muzikantais sukūrei grupę „Jing’a’ling“, dalyvavęs „Tabami“ projektuose. Ką veiki šiuo metu bei kokios kūrybinės idėjos, nauji projektai sukasi tavo galvoje?
„Jing’a’ling“ – grupė, kurioje mano indėlis toks pats kaip ir likusių grupės narių. Šios grupės vystymasis šiuo laiku yra šiek tiek pristabdytas, bet viliuosi, kad artimiausiu metu ji dar nustebins savo klausytojus.
Dabar yra labai intensyvus laikotarpis. Aš svarstau ar priimti kelių Lietuvos grupių pasiūlymus, bei dirbu su savo paties projektų įrašais. Juos pradėjau dar studijuodamas Hagoje. Ruošiu duetą su ispane vokaliste Nadia Basurto bei nauju projektu „SmallSky trio“ su puikiu kontrabosistu iš Belgijos Lennartu Heyndelsu ir italu būgnininku Francesco de Rubeis. Visai netrukus turėtų pasirodyti keletas įrašų su šiais muzikantais.
Lapkričio 27-ąją Kotrynos bažnyčioje įvyks projekto „Baroque Contempo“ pristatymas. Pastarosiomis dienomis šiam projektui skiriu tikrai nemažai minčių, negailėdamas savo jėgų ir laiko. Šį projektą ruošiame kartu su dviem puikiomis, labai skirtingomis vokalistėmis – klasikinio vokalo savininke Karolina Glinskaite bei džiazo vokaliste Silvija Pankūnaite. Šis projektas įdomus tuo, kad visiškai naujai, per improvizacijos bei džiazo prizmę, pateiksime žymiausius baroko epochos vokalinius kūrinius.
Dabar madinga įkurti savo baleto, akordeono, šokių, dainavimo ir visokias kitokias vardines mokyklas. Galbūt ir pats jau planuoji kažką panašaus padaryti?
Turiu įvairiu norų ir idėjų. Kadangi teko pažint nemažai gabių ir profesionalių muzikantų, norėtųsi juos surinkti į vieną vietą, kad jie galėtų pasidalinti savo patirtimi su jauniausia muzikantų karta. Bet kol kas nieko daugiau nesinori sakyt, nes šiai idėjai reikia laiko subręsti.
Juk sako, kad būti menininku – muzikantu, aktoriumi, dailininku – yra viena nepelningiausių profesijų. Neišsigandai ir ar niekas negąsdino tavęs šiuo „baubu“?
Buvau mokomas mylėti muziką, o ne iš jos užsidirbti, todėl mintims apie tai, kad muzika gali būti ir nepelninga, neturėjau laiko ir, matyt, noro. Kai darai tai, ką nori, ir tai darai nuoširdžiai bei profesionaliai, pinigai patys atranda kelią pas tave. Žinoma, būna menininkų, kurie galbūt savęs nevertina, dėl to jiems gali būti ir sunkiau.
Klausiu, nes dauguma kuriančių žmonių skundžiasi sunkiomis sąlygomis Lietuvoje bei mažai apmokamu darbu. Ar iš tiesų yra taip blogai, ar žmonės skundžiasi dėl paties skundo?
Na, manau, kad menas lietuviams yra įdomus, tai įrodo, jog žmonės vaikšto į koncertus, parodas, spektaklius. Galbūt galima būtų išskirti Vilniaus publiką, nes ji yra persisotinusi ir pripratusi prie nemokamų koncertų. Manau, tai yra didžiausia organizatorių klaida, nes, kai žmogus nesusimoka, jis ir nevertina to, kas jam yra suteikiama. Žinoma, valstybės parama galėtų būti kur kas svaresnė. Menas žmogui suteikia atokvėpį, džiaugsmą, filosofinių pamąstymų akimirkų... Kaip tik šių dalykų žmogui ir reikia, kad atpalaiduotų nuo kasdienybės keliamos įtampos.
Iš to išplaukia klausimas, kas vis tik sunkiausia būnant menininku/muzikantu/kūrėju?
Menininkui turbūt sunkiausia nebūti menininku...