Pasitinkant vasarą, gegužės 30 d., Paliesiaus dvaras pirmą kartą su soline programa pristatys pianistą Kasparą Uinską, kuris klausytojams atliks romantizmo epochos genijaus Franzo Liszto maštabinę sonatą fortepijonui bei tris etiudus. Koncertą vainikuos kito žymiojo vokiečių romantiko – Johanneso Brahmso sonata altui ir fortepijonui Nr. 1 op. 120 Nr. 1, kurią K. Uinskas atliks su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu altistu Girdučiu Jakaičiu.
Apie būsimą koncertą K.Uinskas sako: „Nors turiu labai platų repertuarą, tačiau iki šiol man nėra tekę labiau gilintis į F.Liszto muziką. Tai unikalus kompozitorius, labai virtuoziškas, tačiau tuo pačiu nepaprastai gilus. Jo sonata kupina romantinės, tačiau tuo pačiu filosofinės dvasios. Šiuo metu kaip tik rengiu pilną F. Liszto kūrybos rečitalį, tad Paliesiaus dvaro klausytojai pirmieji galės išgirsti mane su šiuo repertuaru. Koncerte taip pat skambės kito vieno mano mėgiamiausių kompozitorių – Johanneso Brahmso sonata altui ir fortepijonui, kurią atliksime kartu su altistu Girdučiu Jakaičiu. Tai bus taip pat savotiškas debiutas, kadangi su šiuo muzikantu pasirodysime pirmą kartą. Labai laukiu šio gyvo susitikimo su publika.“
Esate klasikinės muzikos atlikėjas. Kaip manote, kuo pasižymi šios muzikos atstovai? Kuo jie išsiskiria iš kitų muzikantų?
Pirmiausia tuo, kad jie dirba su muzikine medžiaga, kuri dažnai parašyta prieš šimtmečius didžiųjų genijų. Klasikinės muzikos atlikėjai tam, kad pasiektų rezultatą, turi prieš tai padaryti labai didelį darbą, kadangi jų atliekama muzika labai sudėtinga. Kol subrandinamas kūrinys, gali praeiti metai ar keletas, o atliekamas jis per pusvalandį ar dar trumpiau. Tai labai ne šiuolaikiškas užsiėmimas, nes reikia turėti daug kantrybės, o rezultatas ateina labai iš lėto. Tuo tarpu kitokios muzikos atlikėjai, pvz pop muzikos, naudojasi įvairiomis šiuolaikinėmis technologijomis, kuria įrašus kompiuterių pagalba, neretai kūriniai parengiami greitai ir į juos nereikia įdėti daug darbo. Ne visa populiarioji muzika tokia – joje taip pat labai daug talentingų, kūrybingų žmonių, tačiau klasikinės muzikos specifika yra būtent ta, kad joje procesas nevyksta labai greitai. Kūrinį išmokti galima ir per trumpą laiką, tačiau jį pilnai atskleisti, subrandinti kelių dienų ar savaitės nepakanka.
Papasakokite apie savo pažintį su fortepijonu. Galbūt atmintin įsirėžė pirmosios pamokos, mokytojai? Kodėl pasirinkote fortepijoną?
Skambinti fortepijonu pradėjau šešerių savo gimtajame mieste – Druskininkuose. Dar man negimus, tėtis nupirko ir pianiną, tad mano pažintis su šiuo instrumentu buvo labai natūrali. Nors atvesti į muzikinį kelią buvo mano tėčio idėja, tačiau aš iškart labai susižavėjau muzika. Turėjau nuostabią pirmąją mokytoją, kuri sugalvodavo žaidimus, įvairius prizus, kad įtrauktų mane į grojimą, taip muzika palaipsniui tapo visu mano gyvenimu.
Ką Jums reiškia tarptautinis pripažinimas ir didžiosios pasaulio scenos?
Pripažinimas atlikėjui – tai tarsi jo darbo įvertinimas, kuris muzikantui yra labai svarbus. Gyvename tokiame pasaulyje, kur atlikėjų be galo daug ir tai, kad tave pastebi, kviečia skirtingos koncertų salės, orkestrai ar festivaliai yra didelis pasiekimas. Žinojimas šito fakto dar labiau motyvuoja ir skatina judėti į priekį, nuolat kelti kartelę. Norisi nuolat tobulėti ir siekti vis aukščiau. Išeinant į garsias pasaulio scenas jauti labai didelę atsakomybę. Pamenu prieš koncertą Berlyno filharmonijoje mane aplankė mintis, kad netrukus išeisiu į sceną, kurioje stovėjo tokie grandai kaip dirigentai Carlos Kleiber, Herbert von Karajan, legendinis pianistas Vladimir Horowitz. Aplankė toks siurrealistinis jausmas ir vidinis jaudulys, kad esu ten, apie ką visuomet svajojau.
Koncertai ir įrašai – tai tarsi ledkalnio viršūnė, kurią mato publika. O ko mes nematome?
Žmonės mato tik išpuoselėtą sodą su gėlynais, taisyklingomis proporcijomis, tačiau jie nemato tavo juodo darbo, kaip kiekvieną dieną tą lopinėlį puoselėji, kaip neretai esi krizėje, darai tūkstančius klaidų, kaip kažkurie dalykai tiesiog sustoja, progreso nėra. Atlikėjo kūryba – tai labai duobėtas kelias, kurio nemato klausytojai.
Pandemija „apnuogino“ kiekvieno mūsų ydas ir stiprybes. Ką Jūs naujo sužinojote apie save?
Pandemijos pradžia mane visiškai išmušė iš ritmo ir gyvenimo vėžių. Nebeliko atspirties taškų, kuriais visada yra koncertai. Šiais metais supratau, kokia svarbi mano kūrybos dalis yra gyvi koncertai ir kad be jos aš visiškai negaliu gyventi.
Jeigu būtų įmanoma, su kuriuo kompozitoriumi iš praeities norėtumėte pavakarieniauti? Apie ką su juo kalbėtumėtės?
Dažnai galvoju apie šį dalyką ir visuomet mano galvoje yra du kompozitoriai: tai F. Chopinas ir F. Lisztas. Jie buvo romantinio fortepijono genijai, išvystę fortepijono techniką iki jos viršūnės. F. Chopiną labai vertinu dėl kompozitoriško genijaus, o F. Lisztą dėl jo pianistiškumo. Ir tiesą pasakius, aš su jais norėčiau ne kalbėtis, o jų klausytis.
Kas Jums svarbiausia atliekant muziką?
Svarbiausia man – sugebėti „atrakinti“ kūrinį, įeiti į jo mįslę, atsidurti kūrinio magiškame viduje, kad paskui save galėčiau nusivesti ir klausytoją. Savo grojimu noriu pasiekti kūrinio giluminę esmę ir tikiu, jei ją pavyks pasiekti, tai ir klausytojui tas kūrinys pasidarys aiškus, jis taps muzikinio proceso dalyvis ir išgyvens emociškai viską, kas vyksta kūrinyje.
Ko palinkėtumėte savo kolegoms ir klausytojams?
Kuo greičiau vėl susitikti gyvuose koncertuose. Labai tikiuosi, kad ši nepaprasta padėtis pasaulyje jų neatpratino nuo koncertų, o atvirkščiai jie pasiilgo susitikimų su gyva muzika.