Vilniaus Kongresų rūmuose pianistas Petras Geniušas pakvietė į ypatingą muzikinį susitikimą. Miesto gyvenimo ritmas, vaizdiniai, kultūra – visa tai tapo nauju įkvėpimo šaltiniu meno kūrėjams, kurie savo kūriniuose tarsi į rapsodiją sujungdavo savo gyvenamojo laiko garsovaizdį. „Trimitas“ praėjusio amžiaus pradžios skambesį sujungė į „XX a. rapsodiją“.
Kasdienį žmonių gyvenimą atspindinčios dainos XIX a. suskambėdavo rapsodijose – laisvos formos kūriniuose pagal įvairias liaudies melodijas. XX a. pagrindiniu žmonių muzikos šaltiniu tampa miestas: džiazas, gatvės muzika, pramoninio pasaulio inspiruoti ritmai veržėsi į kompozitorių partitūras, jose gimdavo nauji stebinantys žanrai.
Embleminių, tačiau Lietuvoje retai atliekamų XX a. pirmos pusės opusų teatralizuotas atlikimas, kuriame to laikotarpio dvasia alsuojantys kūriniai bus sujungti į sceninę-režisūrinę visumą. Neištrinamą pėdsaką to meto muzikoje paliko amerikietis George’as Gershwinas, rusas Igoris Stravinsky ir prancūzas Erikas Satie. Patirdami vis modernėjantį gyvenimo ritmą, jie parašė naująja miesto atmosfera persunktus kūrinius. Juos naujai įprasminti ir pažvelgti iš dabarties perspektyvos padės šiam koncertui sukurtas specialus sceninis apšvietimas, atlikėjų apranga ir teatralizuotas sceninis veiksmas.
Antrojo pasaulinio karo metais populiaraus džiazo atgarsiai įsilieja į baroko concerto grosso tradicija parašytą I. Stravinskio „Ebony concerto“ (1945), vadinamą ambicingiausiu ir sėkmingiausiu iš visų kompozitoriaus „flirtavimų“ su džiazu. Modernizmo eroje populiarus eksperimentavimas su skirtingais stiliais – ne vienintelis žavintis šio kūrinio aspektas: kompozitorius, regis, siekė atrasti
ir išnaudoti visas anuomet naujos klarneto ir džiazo grupės kombinacijos skambesio galimybes. Koncertą pratęs amerikietišką miuziklo ir europietišką klasikinę tradiciją jungiantis garsusis G. Gershwino kūrinys „Rhapsody in Blue“ (1924) – skambės jo originali orkestruotė fortepijonui ir džiaziniam (pučiamųjų) ansambliui. Puikiai žinoma dėl klasikinės muzikos ir džiazinių elementų sintezės, ši G. Gershwino kompozicija ne tik įtvirtino jo, kaip rimto kūrėjo, reputaciją, bet ir tapo vienu populiariausiu amerikiečių koncertinių kūrinių. Koncertą užbaigs džiazo ritmais ir smuklių dainomis persmelkto E. Satie baleto „Parade“ (1917) versija pučiamųjų orkestrui (aranž. Guus Dohmen). Modernizmo epochos pradžioje šviesą išvydęs skandalingas kūrinys per premjerą sulaukė audringų reakcijų, o E. Satie – aštuonių parų kalėjime. Visgi „už viešą įžeidimą ir šmeižtą“ nubausto kompozitoriaus muzika stebina išmone – šalia tradicinių instrumentų suskamba spausdinimo mašinėlė, automobilio signalas, buteliai, startinis pistoletas ir sirena.
