Pėščiomis iš Vilniaus į Alytų iškeliavęs V. Dranginis: „Jei kažko kitaip nesugalvočiau – būtų nuobodu“

Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-11-13 19:42
Fotografija alytiškio Vytauto Dranginio širdį užvaldė dar vaikystėje, tačiau talentu apdovanotas menininkas prisipažįsta – užtruko, kol atrado savąją kryptį. Vestuvės, reklamos ar šiaip darbas studijoje Vytautui ilgai atrodė tarsi ne iki galo išsipildžiusi svajonė. Viskas apsivertė aukštyn kojomis jam kartą pabandžius įamžinti sporto įvykius ir kelionių nuotykius.

Šiandien Vytauto Dranginio pavardė yra viena žinomiausių fotografijos pasaulyje, o parsivežti vaizdai iš kelionių gniaužia kvapą. Iš Bolivijos parvykęs fotografas lapkričio 13 dieną iš sostinės pėsčiomis nuprendė keliauti į gimtąjį Alytų. Būtent ten, šeštadienį, po beveik keturių dienų kelionės, bus surengta jo pirmoji paroda. Vytauto fotografijas Alytuje galės įsigyti visi, o surinktas lėšas jis skirs bažnyčios bendruomenei, kuri rūpinasi miesto jaunimu.

Vytautai, kiek metų jau tęsiasi jūsų, kaip fotografo, kelias?

Nuo vaikystės. Sakyčiau mano fotografijos kelyje buvo trys etapai – ankstyvasis, vidurinysis ir kiek vėlesnis, kurį vadinu brandžiuoju. Pirmas etapas prasidėjo tuomet, kai ėmiau žaisti su tėčio juostiniu „Zenit“ fotoaparatu. Kasdien taip pat rasdavau progą pavartyti įvairiausius namuose gulinčius fotoalbumus. Tais laikais nebuvo didžiulio vaikiškų žaislų pasirinkimo, todėl tie fotoalbumai atrodė be galo įdomūs.

Jau kiek vėliau, paauglystėje, savo mylimame Alytuje įnikau į popamokinę veiklą. Dalyvavau visur. Ėjau mokyklos prezidento pareigas, pirmininkavau miesto moksleivių taryboje ir dirbau su renginių organizavimu įmonėje „Verslo angelas“. Ten įgavau visiškai neįkainojamos patirties. Mano veikla vis keitėsi, kartais viena persipindavo su kita, tačiau pats tikriausias ir neginčijamai pastoviausias užsiėmimas buvo skolintais fotoaparatais įamžinti kuo daugiau savo kasdienybės akimirkų.

Galiausiai, baigęs mokyklą, išvykau studijuoti į Klaipėdą, vėliau – į Vilnių. Studijų metu įsigijau pirmą veidrodinį fotoaparatą. Jau tuomet jaučiau, kad fotografija man – ne užsiėmimas, paįvairinantis kasdienybę, o vis daugiau vidinio pasitenkinimo suteikianti saviraiškos priemonė.

Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.
Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.

Ar gyvenimas Londone turėjo įtakos jūsų karjerai?

Be abejo. Londone praleidau ketverius metus. Ten įsigijau profesionalią įrangą ir ėmiau tobulinti teorines fotografijos žinias. Po dviejų metų spontaniškai mečiau darbą statybų įmonėje ir jau po mėnesio pradėjau vadovauti fotostudijai rytiniame Šordičo rajone. Ši vietovė tuomet buvo numeris vienas tarp įvairiausio plauko menininkų. Rajonas traukė ne tik kūrėjus iš viso pasaulio, bet ir begalę turistų. Jaučiau, kad kelio atgal nebėra. Visas savo jėgas skyriau fotografijai. Pradžia buvo kiek chaotiška, tačiau kupina neišdildomų prisiminimų.

Nuo tos dienos, kai mečiau pastovų darbą, praėjo aštuoneri metai. Penkerius metus jaučiuosi tvirtai sėdintis „savose rogėse“.

Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.
Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.

Kada tiksliai atsirado kryptis, suvokėte, kad norite įamžinti kelionių akimirkas, sportą, nuotykius?

Kažkaip savaime viskas nutiko. Buvau išbandęs visas sritis – pradedant krikštynomis ir vestuvėmis, tęsiant mados fotografija, daiktų nuotraukomis, reklamomis. Prisipažinsiu – niekur, iš išvardintų sričių, nesijaučiau gerai. Atrodė, tarsi atlieku kažkokią funkciją. Būtent tai vertė mane ieškoti kažko, ko dar nebandžiau. Netrukus sugrįžau į Lietuvą. Planavau trumpas atostogas, bet jos užsitęsė...

Pirmus metus praleidau tarp Vilniaus ir Londono, dirbdamas tai šen, tai ten. Po kurio laiko susipažinau su „Sveiko miesto“ kolektyvu, kuris prisidėdavo prie visų sporto renginių Vilniuje. Jie jau bendradarbiavo su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, oš fotografuodavau maratonus, sporto renginius. Užmezgiau dalykinius santykius su tokias sporto prekių ženklais, kaip „Nike“, „Adidas“ bei kitais, bendradarbiavau su „Sportland“ įmone.

Galiausiai man pasitaikė galimybė išvykti į Ažerbraidžaną, kur vyko pirmosios Europos žaidynės. Tiek man, tiek LTOK buvo didžiulė atsakomybė ten keliauti. Išties, dar nelaikiau savęs profesionalu sporto fotografijoje. Manau, kad drąsa, nerti į nežinią, man padėjo. LTOK liko patenkinti darbu. Čia, tikriausiai, viskas, kaip sporto bei kelionių fotografui, ir prasidėjo. Sekančiais metais laukė vasaros Olimpinės žaidynės Rio de Žaneire, dar kitais – mano pirmasis Dakaro ralis, o tikras svajonių darbas buvo su „Red Bull“. Prie visos patirties prisidėjo ir jų požiūris į laisvą, bet labai profesionalų sporto fotografijos stilių.

Dabar esu be proto laimingas, nors ir nebūdamas atletu, bet atstovaudamas Lietuvai taip, kaip moku, kaip galiu.

Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.
Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.

Iš Bolivijos – į Alytų. Kodėl parodą pristatote ne Vilniuje?

Keliaudamas po Boliviją supratau, kad mes pamirštame klasiokus, su kuriais nebendraujame eilę metų, kad kartais sugrįžimų tik per šventes artimiausiems žmonėms nepakanka. Aš esu dėkingas ne tik vėlyvajam savo, kaip kūrėjo, periodui, tačiau ir tam, kuriame mane augino ir į priekį pastūmėjo žmonės, sutikti vaikystėje bei paauglystėje. Todėl ir paroda atidaroma ne Vilniuje, o Alytuje. 

Susitiksiu su žmonėmis, skirsiu dėmesio ir savo miestui, kuris mane užaugino. Čia mano tėvai, draugai, kiemas, pirmos meilės, pirmos nesėkmės, iškrėstos šunybės ir begalė dalykų, kurie mane formavo kaip žmogų.

Pasirinkote, ką per parodą nutylėti, o ką  – parodyti žiūrovui?

Nusprendžiau savo istoriją papasakoti 20-čia nuotraukų. Buvo išties sunku pasirinkti iš jų šūsnies. Labai skaudu dalį pasakojimo ištrinti, tad galutinis vizualinis pavidalas dar dėliojasi.

Vaizdus iš Bolivijos suskirstyčiau į keletą kategorijų: miestas, gamta ir žmonės tarp jų. Viskas, iš tiesų, mano parodoje persipina, todėl ją ir laikau išskirtine. 

Kodėl pirmajai parodai pasirinkote būtent Boliviją?

Praėjusiais metais, kartu su „Sportland“, turėjau kelionę į aukščiausią Europos viršunę, o šiais metais pasiryžau projektui „Bolivija“. Nustebsite, ką sugalvosime kartu kitais metais.

Sakyčiau, mūsų draugystė, prasidėjusi kaip užsakovo ir darbų vykdytojo, perėjo į kažką daugiau. Pastaruoju metu mes galime vadintis puikia komanda.

Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.
Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.

Ką be nuotraukų iš Bolivijos dar parsivežėte?

Bolivijoje praleidome dvi savaites, dar keletą dienų užtruko pati kelionė ten ir atgal. Man tai jau buvo trečias kartas šioje vietovėje. Buvau šių kraštų ragavęs per savo pirmuosius du Dakaro ralius. Tik tuomet keliavome sausį, per liūčių sezoną, o šį kartą pasirinkome nuostabųjį pavasarį.

Geriausią įspūdį man ten paliko žmonės. Esu buvęs Pietų Amerikoje, Peru, Bolivijoje, Brazilijoje, Argentinoje, ir nors Bolivija – neturtinga, tačiau čia žmonės nepalyginamai šiltesni. Pavyzdžiui, Kroatijoje ar kitose turistų išlepintose šalyse negali net palapinės bet kur nuošaliau pasistatyti. Turi už viską mokėti...

Tačiau, jei grįžtant į Boliviją, vienas iš nepamirštamų reginių – didžiausias pasaulyje druskos ežeras, 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto. Turėjau galimybę pasijusti kaip ant milžiniško veidrodžio, atspindinčio dangų ir debesis. Prieš du metus jis buvo užlietas liūčių, o šį kartą atrodė kaip druskos dykuma, ežeras buvo išdžiūvęs.

Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.
Fotografo Vytauto Dranginio kelionė į Boliviją/V. Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.

Kokių dalykų iš vietinių Bolivijos gyventojų derėtų pasimokyti kiekvienam lietuviui?

Visų pirma – paprastumo. Žmonės ten turi nedaug, tačiau kaip jie dalijasi ir džiaugiasi viskuo!

Pasirinkote neįprastą būdą pristatymui – keliaujate pėsčiomis iš Vilniaus į Alytų ir ten šeštadienį atidarysite parodą. Kodėl taip? Juk ir oras ne pats tinkamiausias...

Mano gyvenimo būdas pripratino mane prie naujovių ir nuotykių, neretai kasdienybėje trūksta išbandymų, tad ši paroda, kelias į ją – vienas iš sau iškeltų iššūkių. Jei kažko kitaip nesugalvočiau, man pačiam su savimi būtų nuobodu.

Norėčiau atkreipti dėmesį, jog ne visada randame keletą valandų sugrįžti į gimtus namus, aplankyti artimuosius. Nusprendžiau mesti į šalį darbus, atidėti atostogas ir sugrįžti namo.

Kelionė prasidėjo Vilniuje, ji truks beveik 4 dienas, 3 naktis praleisiu palapinėje. Kas naktį, tiesioginių transliacijų metu ketinu pasakoti istorijas iš kelionių socialiniuose tinkluose. Tikiuosi, kad bent keletas draugų atvažiuos palaikyti man kompaniją vakarais, o gal net ir paėjės vieną ar kitą kilometrą drauge.

Naujausi straipsniai