Perkusijos meistras, BIX būgnininkas G.Gascevičius-Ginc: „Gerai, kad šeima toleruoja tokį gyvenimo būdą“

Gintautas Gascevičius-Ginc / A.Lamausko, V.Dambrausko nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2020-11-18 19:10
Ruošdamasi interviu neturėjau abejonių, kad kalbėsiu su tikru maištininku. O kitaip ir būti negali – 1987-aisiais kartu su BIX į Lietuvos muzikos padangę įsiveržęs būgnininkas Gintautas Gascevičius-Ginc (54) sulaužė visas iki tol galiojusias taisykles tiek kūryboje, tiek performanse. Šiandien Gintautas šypsosi, kad jau eidamas į pirmąjį susitikimą su Samu, žinojo – šis muzikinis projektas bus sėkmingas. „Sulaukiau netikėto ženklo iš dangaus“, – juokiasi jis.

Muzikantas performeris, kompozitorius, būgnų ir perkusijos meistras. Taip šiandien pristatomas talentingas šiaulietis Gintautas Gascevičius.

Sėkmė G.Gescevičių aplankė ne tik su grupe BIX. Muzikantas išleido tris solo albumus, o per ilgametę karjerą jų galėtų suskaičiuoti kelias dešimtis – tiek albumų sukurta dirbant su kitomis grupėmis, tarp kurių „Skylė“, „Archidunda“, „Empti“, „Merlin“, Gin’Gas, „Kitava“, „Sisters on wire“.

Visgi į kūrybą tiesiog įnėręs Gintautas portalui Žmonės.lt  pasakoja tai, kad muzika yra jo pašaukimas, supratęs tik tuomet, kai pateko į sovietinę armiją ir buvo išsiųstas tarnauti netoli Černobylio. Būtent tuomet, kai Ukrainoje įvyko tragedija. 

Gintautai, turite tiek skirtingų veiklų, kad prieš interviu net susimąsčiau, kaip jus tinkamai pristatyti. Kaip jūs pats save pristatytumėte?

Iš tiesų, tai yra sudėtinga net man. Tikiu, kad kai save įvardiji kažkuo, tai po to tampi įpareigotas pateisinti tą įvaizdį. Tas savęs įrėminimas vaidmeniu visada yra netiesa, kažkokia simuliacija, tačiau, iš kitos pusės, tai kitam žmogui, kuris su tavimi nėra susidūręs, padeda geriau tave pažinti. O kaip aš save įvardinčiau? Įvardinčiau Gintu, nes visa tai, ką darau, yra mano gyvenimas (šypteli).

Vos tik išėjau iš namų, mane apdergė balandis. Nusikrapščiau tą lemtingą apkakojimą ir ėjau pasitikti sėkmės.

Jūs esate kompozitorius, būgnininkas, perkusijos meistras. Kaip pasaulį mato muzikantas? Ar galite negirdėti ritmo kasdienybėje?

Nežinau, su kuo lyginti tą matymą, nes negaliu įlįsti į kito žmogaus „dūšią“ ar kūną, patirti jo pojūčius. Bet, kai bendrauju su kitų sričių žmonėmis, matau, kad jie išties visai kitaip pažįsta ir jaučia pasaulį. Pavyzdžiui, man būna, kad tiesiog einant gatve kartais sufokusuoju dėmesį vien į tą batų kaukšėjimą. Taip tikriausiai būna ne visiems.

Iš tiesų, daugumai žmonių atrodo, kad garsai yra savotiškas to vaizdo, kurį mes matome, muzikinis takelis, bet jeigu pastatai tą garsą į pirmą planą, tai pamatai, kad čia visiškas paralelinis pasaulis, kuris yra žiauriai turtingas ir galingas.

Gintautas Gascevičius / Vilmanto Dambrausko nuotr.
Gintautas Gascevičius / Vilmanto Dambrausko nuotr.

Klausantis jūsų atrodo, kad per muziką pažįstate pasaulį. Tą rodo ir jūsų albumai. Pirmąjį albumą skyrėte vietai, antrąjį – erdvei, o pastarasis yra apie tai, kas yra viduje. Ar tikslu sakyti, kad muzika jums yra tyrinėjimo sritis?

Muzika yra laukas, kuriame vyksta tyrinėjimas. Tai mano laboratorija ir platforma, kurioje vyksta pažinimas. Kaip tik darbuojuosi prie naujo projekto, kuris kuriamas pagal Goethe „Faustą“, tai yra fantastiškai galinga literatūra. Aš prieš keletų metų perskaičiau naują A.Jonyno vertimą tai užkibau nerealiai. Užsimaniau, kad reikia šį kūrinį realizuoti muzikoje. Tokia forma, kokią bandau vystyti. Ir labai pasisekė, kad šį projektą sutiko dalinai finansuoti Lietuvos kultūros taryba.

Ar dažnai semiatės įkvėpimo iš literatūros?

Aš daug skaitau, tačiau inspiracijos atkeliauja įvairiai – būna, kad galiu perskaityti 60 puslapių, bet tik kažkoks vienas žodis įkvėps, sukurs viziją. Tokį žodį ar ta frazę galiu išgirsti bet kur, kad ir gatvėje.

Žinoma, pastebiu, kad šiomis dienomis inspiracijoms yra sunku prasimušti. Mes esame kaip niekad išsiblaškę, nes mūsų dėmesį prikausto begalė informacijos, daugybė rūpesčių. Visas tas skydas užgožia visą jutinimį, potyriminį pasaulį. Aš kiek įmanoma stengiuosi likti atviras tam jutiminiam pasauliui.

O ar sunku išlikti atviru?

Aš manau, kad sunku būti atviru, jeigu savo veikloje esi tik „puse kojos“. Aš esu pilnai įžengęs į kūrybą, man iššūkių kyla nebent ilsintis, nes kartais nežinau, kada sustoti nuo darbų. Mane inspiruoja net tie kasdieniai rūpesčiai, aš noriu kurti. Gerai, kad šeima toleruoja tokį gyvenimo būdą (juokiasi).

Gintautas Gascevičius / Dainiaus Čėplos nuotr.
Gintautas Gascevičius / Dainiaus Čėplos nuotr.

Muzika susidomėjote, kai buvote 14 metų. Tuomet jūsų vyresnis brolis paskatino jus prisijungti prie šiauliečių grupės „Bendrabūtis“. Jūsų brolis buvo muzikantas – kokių patarimų tuomet jis davė?

Aš visus žmones, su kuriais grojau, galiu vadinti mokytojais, nes iš visų kažką pasimokiau. Mano brolis tuo metu buvo labai rimtas būgnininkas. Jis grojo tuo laiku aukščiausio lygio grupėse, tarp jų ir „Nerijoje“. Jis man buvo didžiulis autoritetas ir mane tikrai mokė visokių grojimų gudrybių, patarinėjo, kaip geriau daryti, o ko – ne.

Bet kiek tu gali būti vedamas to autoriteto? Tai yra mano gyvenimas, tad aš nusprendžiau rinktis tą muzikos kryptį, kurioje galėčiau kurti savo taisykles. Tiesa, iki armijos mano muzikavimas buvo neaiškus. Nežinojau, ar tai liks tik hobiu, ar jau pradėsiu su tuo dirbti.

Kaip muzikalios sielos žmogui sekėsi armijoje?

Tuo metu tarnauti reikėjo dvejus metus. Pirmą pusmetį man pavyko net orkestre groti. Aš sakiau, kad esu muzikantas, tai man suteikė tokį šansą. Visgi po pusės metų situacija pasikeitė ir aš patekau į dalinį, kur jokių muzikinių cirkų nebuvo, o aš tapau malūnsparnių mechaniku. Tai buvo žiauriai įdomu, nes kaip dažnai turime progą paremontuoti malūnsparnį? (juokiasi).

BIX / Grupės archyvo nuotr.
BIX / Grupės archyvo nuotr.

Armijos dalinys, kuriame tarnavote, buvo įsikūręs netoli Černobylio. Jūs ten buvote kaip tik tuo metu, kai įvyko tragedija. Gal prisimenate, kas vyko tądien?

Mes buvome nutolę gal tik trisdešimt kilometrų atstumu nuo Černobylio elektrinės. Apie tragediją tuomet nieko nežinojome. Ką tuo metu kareivis galėjo žinoti? Šiomis dienomis turbūt iškart informuotų apie situaciją, apie grėsmes, o tuo metu kareivis tarnavo armijoje, dirbo savo darbą ir nieko neklausinėjo. Bet su sveikata problemų nekilo, radiacija tikriausiai sklido į kitą pusę, vėjas nunešė viską kitur.

Bet prisimenu, kad važinėdamas ten mačiau tuos rudus išdegintus plėmus, kur krito radijacija. Laukiau, kada sugrįšiu į Lietuvą. Vis labiau linkau į muziką.

Kai grįžote į Lietuvą, neilgai trukus prisijungėte prie BIX. Kokia buvo grupės kūrimosi pradžia? 

Paskambino Samas ir pakvietė susitikti. Juokinga, nes dar tik eidamas į susitikimą, sulaukiau netikėto ženklo iš dangaus. Vos tik išėjau iš namų, mane apdergė balandis. Aš prisiminiau, kad čia yra labai geras ženklas. Nusikrapščiau tą dėmę, tą lemtingą apkakojimą ir ėjau pasitikti sėkmės (juokiasi).

Vos pradėjus veiklą, buvo visko, buvo ir nesklandumų, juk mes gyvi žmonės. Tikriausiai nesklandumų nebūtų tik tokiu atveju, jeigu visi lavonai būtume. Bet mes vienas kitą inspiruodavome ir galų gale visa tai išsirituliojo į tokį galingą srautą. Žinote, kaip sakoma, kai sukrenta geri ingridientai, tai ir geras patiekalas gaunasi. BIX kompanija būtent tokia.

Prieš kurį laiką širdyje pabandžiau apžvelgti tuos praeities įvykius ir suvokiau, kad visa tai buvo labai galinga banga ir mums labai pasisekė, kad mes galėjome joje dalyvauti.

Gintautas Gascevičius-Ginc / BIX archyvo nuotr.
Gintautas Gascevičius-Ginc / BIX archyvo nuotr.

Grupė BIX turi ryškų savo muzikinį stilių. Ar ilgai ieškojote savo skambesio?

Grupės skambesio ieškoti nereikėjo. Mes dirbome, repetavome, bandėme, ekspermentavome ir jis gavosi toks, koks mums gavosi. Žinote, kas nuostabiausia, kad tuo metu tai, kas mums gavosi, buvo pasaulinis trend’as, mada. Mes jos specialiai nesekėme, tad tai yra nuostabus sutapimas, kad galėjome būti pirmieji Lietuvoje.

O kaip reagavote į užplūdusį grupės populiarumą? Ar nebuvo sunku susitvarkyti su tuo? Grupė gastroliavo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Mūsų kompanija yra gana intelektuali ir tie pasikėlimai ir pasipūtimai nelabai lipo prie mūsų. Ar sunku buvo išgyventi tą populiarumą? Visiškai nesunku, nes grįžti į Šiaulius, sava chebra, sava kompanija, savos kavinės, visi pažįstami, tai nėra prieš ką keltis. Gal tai ir apsaugojo (juokiasi).

Jau kurį laiką rengiate ir solinius pasirodymus, išleidote solinius albumus. Ar koncertuojant su BIX nekildavo minčių pasitraukti iš grupės?

Vienu metu, kai man buvo 30 metų ir kai važinėdavome su bixais po klubus, buvo viduje užėjęs kažkoks debesis. Man pasirodė, kad čia jau reikėtų baigti, nes mes išaugome iš to amžiaus, jau per seni esame groti tokią muziką. Tokios mintys mane labai užplūdo ir tai tęsėsi gal kokius metus. Visgi tie metai prabėgo ir galiausiai supranti, kad negyveni dėl skaičiukų pase, o nori gyventi visu 100 procentų. Tuo labiau, kad visas veiklas galima suderinti. 

Gintautas Gascevičius / Vilmanto Dambrausko nuotr.
Gintautas Gascevičius / Vilmanto Dambrausko nuotr.

Minėjote, kad muzika jums yra savotiškas tyrimo objektas. Kaip manote, kokią vertę turi šių dienų atlikėjų kūrybą?

Tikriausiai apie tos kūrybos vertę bus galima kalbėti tik praėjus dešimtmečiams. Juk yra tokių kūrinių, kurie buvo seniai irašyti, bet iki šiol skamba tiesiog fantastiškai. Žinoma, ir tuomet jie skambėjo gerai, bet dabar tas kūrinys peraugo į visai kitą lygmenį, populiarioje kultūroje sulyginamą su klasika. Nežinau, kokia viso to priežastis, gal tai, jog žmonės, kurie kūrė tą albumą, giliai kapstė, tad kūryba nepraranda aktualumo. Aišku, yra ir tokių, kurie vos praėjus metams nuo pasirodymo, nebesiklauso.

Dabar prisiminiau vieną antikinių laikų graiką, parašiusį tragediją spektakliui. Ten tuoj jau turėjo prasidėti karas, tai jis staigiai parašė tragediją. Gavosi šedevras, kuris yra statomas ir šiandien. Tai ne visais atvejais, toks perdėtas gilinimas priveda prie kažko stipraus. Dėl šios priežasties, neskubu teisti ar vertinti šių dienų kūrybos. Šių dienų muzika mane labai domina, ji mane kabina ir būtų didžiulė nesąmonė neigti žmonių kūrybingumą.

Gintauto Gascevičiaus vaizdo klipas „Pacemaker“. Kūrinio garso takelis įrašytas įrašytas vien tik metronomais:

Sukatės ne tik muzikos industrijoje, bet ir prieš metus pradėjote dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Ar dar dirbate čia?

Šie metai yra keblūs su ta korona, tai reikėjo pristabdyti šią veiklą. Iki pat kovo mėnesio, iki paskelbiant karantiną, mes ten intensyviai mokėmės muzikos, programas darėme. Tai man yra puiki mokykla, nes su psichinę negalią turinčiais žmonėmis reikia bendrauti šiek tiek kitaip, tad aš mokausi eiti tuo širdies kanalu.

Tai ne tik jūs, bet ir jie yra jūsų mokytojai?

Be abejo. Tai tikrai yra ypatingai palanki vieta išmokti dirbti ir bendrauti visaip. Vos atėjęs čia, aš bandžiau bendrauti įprastomis man konstrukcijomis ir formomis, kol galiausiai supratau, kad arba aš maunu iš čia, arba randu kažkokius būdus, kaip susibendrauti su visais. Tai padeda ir muzikoje – turi atrasti ryšį su visais.

Naujausi straipsniai