Performansų meistrė Marina Abramovič: mirus iki skausmo mylėtam vyrui – visai viena

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos ir „Vida Press“
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-05-24 14:58
Po romano su juo Marina Abramović paskelbė manifestą: menininkui nevalia mylėti kito menininko. Dabar istorijos nė nebeįmanoma pakartoti: Ulay, arba Frankas Uwe Laysiepenas, mirė.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Jie kūrė genialius performansus, prieš trisdešimt metų dramatiškai išsiskyrė prie Didžiosios kinų sienos, prieš dešimt – jausmingai susiėjo Niujorko moderniojo meno muziejuje (MoMA) ir bylinėjosi dėl autorių teisių: 2016 metais teismas nurodė Abramović sumokėti buvusiam mylimajam 250 tūkstančių eurų kompensaciją. Dar po metų, atsitiktinai susitikę ajurvedos klinikoje Indijoje, susitaikė. O kovo 2-ąją Ulay (slapyvardis sudarytas iš pirmųjų antrojo vardo ir pavardės raidžių: U + Lay) surengė paskutinį intymų performansą: 76-erių sulaukęs konceptualiojo meno kūrėjas tiesiog mirė. Kad nereikėtų guglinti, mirties priežastis – limfomos komplikacijos, nors 2014 metais ir tikino nugalėjęs ligą. Triesto kino festivalyje pristatydamas Damjano Kozole’o dokumentinę biografinę juostą „Vėžio projektas“, jis neslėpė karjeros viršūnėje itin negailestingai elgęsis su savo kūnu, kurį visada laikė instrumentu, tačiau kaip tik kūryba įpratino, kad protas turi jį valdyti...

Senovės romėnų frazė primena, kad gyvenimas trumpas, o menas ilgalaikis: net toks trapus žanras kaip performansas išlieka nuotraukose ir vaizdo įrašuose.

Senovės romėnų frazė primena, kad gyvenimas trumpas, o menas ilgalaikis: net toks trapus žanras kaip performansas išlieka nuotraukose ir vaizdo įrašuose.

Liūdėdama dėl buvusio partnerio mirties, panašiai svarstė ir Abramović: didelė paguoda žinoti, kad Ulay menas ir paveldas gyvuos amžinai. Kaip ir meilės bei kūrybos istorija, 1976 metais suvedusi vokietį Ulay ir Jugoslavijoje gimusią Mariną, spėjusią išsiskirti su pirmuoju vyru, ir pavertusi juos viena garsiausių kūrybinių porų, lyginamų su Gala ir Salvadoru Dalí ar Frida Kahlo ir Diego Rivera. Ir galbūt kada nors bus išleisti bendri memuarai, rašyti dvejus metus: Ulay žodžiais, jie turėjo keletą neįtikėtinų, vertų užrašyti istorijų, apie kurias beveik niekas nežinojo.

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos
Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos

Vieno kūno dalys

1988 metais surengtame paskutiniame bendrame performanse „Meilužiai“ jie nuėjo 2500 kilometrų (Ulay – iš Gobio dykumos, Marina – nuo Geltonosios jūros) ir, susitikę ir apsikabinę kelio vidury, pasuko į skirtingas puses. Galbūt tam, kad susitiktų daugiau nei po dvidešimties metų MoMA, performanse „Menininkas yra čia“, ir mažiau nei per tris minutes papasakotų vieną tikroviškiausių, gražiausių ir sąžiningiausių istorijų apie meilę, išsiskyrimą ir laiką. Ir nors išties Abramović žinojo apie Ulay apsilankymą, tai nė kiek nesumenkino akimirkos įtaigumo. Senstelėjusi (reabilituokime žodį nedangstydami eufemizmais) ir labai graži Abramović raudona suknele. Pasenęs, labai liesas Ulay juodais konversais linguoja galva, juokingai pučia skruostus – akivaizdu, kad jaučiasi nejaukiai ir stengiasi valdytis. Žydrose akyse – nesuvaidintas džiaugsmas. Ašarojanti Marina, jausminga daina „Ulay Oh“, situaciją paaiškinantys filmuko subtitrai suartino meną ir publiką. Net jei po jo Marina ir Ulay negyveno ilgai ir laimingai, trūkstamas istorijos dalis prikūrė vaizduotė.

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos
Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos

Dvylika metų trukusią sąjungą jie vadino susiliejimu, kai vienas kitu visiškai pasitikima, ištirpstama vienas kitame, mąstoma vienodomis mintimis ir kuriamas vienas menas. Jie vienodai rengėsi, elgėsi kaip dvyniai, vadino save vieno dvigalvio kūno dalimi. Buvo gimę tą pačią dieną – lapkričio 30-ąją – ir išgyvenę panašią vaikystę, nuplikytą Antrojo pasaulinio karo: Ulay išvydo pasaulį bombų slėptuvėje Zolingene, Marinos tėvai buvo jugoslavų partizanai. Penkiolikos jis liko našlaitis, jos tėvai išsiskyrė. Abiejų pirmosios meilės istorijos nesusiklostė, tik Ulay dar turėjo du sūnus. Tokia simbiozė padėjo sukurti seriją neprilygstamo grožio ir įtampos performansų, kurių kiekvienas – meilės ir santykių metafora.

Tokia simbiozė padėjo sukurti seriją neprilygstamo grožio ir įtampos performansų, kurių kiekvienas – meilės ir santykių metafora.

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos
Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos

Jie rėkė vienas ant kito, kiek leido plaučiai ir balso stygos, trankėsi vienas į kitą, tikrindami, galbūt kūnai išties gali tapti vieniu, bandė ištvermę septyniolika valandų sėdėdami nugara į nugarą surištais plaukais, septyniolika minučių be pertraukos bučiavosi, kvėpuodami vienas kito oru, kol baigėsi deguonis. Viskas be ribų – ir romanas, ir menas, ir ne tik Ulay naudojosi kūnu kaip instrumentu.

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos
Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos

Kol antžmogiai dailininkai kūrė meną, moteris Marina ir vyras Ulay pykosi, įkyrėjo vienas kitam, kentė dėl pinigų ir asmeninės erdvės stokos ir pavydo. Jis kontroliavo piniginius reikalus ir rengė parodas, ji mezgė megztinius parduoti, kad dviem menininkams nereikėtų badauti. Puikioje memuarų knygoje „Pereiti kiaurai sieną“ Abramović rašo kelerius metus buvusi visiškai laiminga, tačiau net žiūrėjimas viena kryptimi ilgainiui ima slėgti.

Jie mėgino išgelbėti meilę, kaip kokie Jacko Londono apsakymo „Kai dievai juokiasi“ herojai. Garsusis performansas Kinijoje iš pradžių turėjo būti vestuvių ceremonija, bet kelerius metus laukdami leidimo abu suprato, kad jiems verčiau išsiskirti. Kelionės pradžioje Marina sužinojo, kad vertėja kinė laukiasi Ulay kūdikio, – ir vienas Dievas težino, kiek jai kainavo užbaigti performansą.

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos
Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos

Nukrypstant nuo jųdviejų istorijos – Ulay atsivežė naują moterį į Amsterdamą ir net pats priėmė dukters Lunos gimimą. Kartu jie buvo iki Lunos septynioliktojo gimtadienio, o prieš porą metų interviu Europos kultūros žurnalui „Versopolis Review“ menininkas kalbėjo apie atžalą su nepaprastu pasididžiavimu.

Grįžtant prie Ulay ir Marinos, 1980 metais jie ištvėrė vieną rizikingiausių ir stipriausių pasirodymų „Ramybės energija“: keturias be galo ilgas minutes ir dešimt sekundžių menininkė laikė lanką, o įtempęs templę Ulay – į jos širdį nutaikytą strėlę. Mažiausias neatsargumas galėjo baigtis tragedija. Išties taip pasitikėti vyru pajėgtų tik nepaprastai mylinti moteris.

„Turėjau viską, ko norėjau: mylimą vyrą, bendrą darbą, nenuolaidų požiūrį į viską. Mes abu, mūsų šuo Alba ir visata, – rašo ji knygoje apie tuos laikus. – Pradėjusios gyventi kartu poros planuoja, kokius puodus ir keptuves pirks. Mes planavome, kokį meną kursime.“ Įdomu, kad vieną jos sakinį po trijų dešimtmečių beveik pažodžiui atkartojo Ulay, sakydamas, kad jo mylimiausia vieta – namai, kur laukia žmona Lena, slovėnė, su kuria praleido paskutinius dešimt gyvenimo metų, ir šuo Vili. Vis dėlto jie su Marina buvo mirtinai panašūs.

vida_press_10.8469449c.jpg
vida_press_10.8469449c.jpg

Dvasia ir kraujas

Tuziną metų drauge Abramović ir Ulay praleido klajodami po pasaulį nusipirktu buvusiu policijos furgonu. „Jokios nuolatinės gyvenamosios vietos, nesibaigiantis judėjimas, tiesioginis ryšys, vietos ryšys, savęs pasirinktis, ribų peržengimas, rizika, gyva energija“, – rašė kūrybos manifeste „Art Vital“. 

Kalbėdamas apie negailestingą elgesį su kūnu Ulay neperdėjo: jo mėgstamiausia tema buvo „Polaroid“ momentine kamera – vienas pirmųjų pradėjo ją naudoti mene – fotografuoti žalojamą savo kūną. Išpjautą storą raumenų ir odos gabalą su tatuiruote „Ultima ratio“ užkonservavo formaldehide.

Buvo serija nuotraukų, kaip jis popieriaus peiliu nusipjauna odą su pirštų atspaudais ir krauju ženklina baltas vonios plyteles.

Buvo serija nuotraukų, kaip jis popieriaus peiliu nusipjauna odą su pirštų atspaudais ir krauju ženklina baltas vonios plyteles. Prisisegęs prie nuogos krūtinės segę lėktuvą nusifotografavo nulenkęs galvą kaip nukryžiuotas Kristus – iš pradurtos vietos srovele tekėjo kraujas... Jie išties buvo vienas dvigalvis kūnas – prie Ulay kūrybos puikiai dera 1975 metų Marinos performansas „Tomo lūpos“: publikos akivaizdoje ji suvalgo kilogramą medaus, išgeria litrą vyno, sudaužo butelį ir išpjovusi pilve penkiakampę žvaigždę atsigula ant ledinio kryžiaus.

Abramović sakė, kad kiekvieną akimirką ji troško mylėtis su Ulay – poreikis buvo grynai fizinis. Tačiau neįstengė perimti jo požiūrio į kūną, kad ir kaip būtų bandžiusi ribas: badavusi, plakusis diržu, trankiusis į sieną – nesusiviliojo savigriova, neturėjo bėdų dėl alkoholio ir narkotikų, kaip Ulay. Ji niekada nepriklausė bohemai ir net dabar gyvena labai paprastai ir nuobodžiai. O kūnas jai – dvasinio tobulėjimo atspirties taškas, įrankis, padedantis pažinti žmogaus galimybes.

Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos
Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) gyvenimo akimrkos/fotografijos iš Marinos Abramovič biografinės knygos

Kad ir kaip filosofuotų menininkė, moteris Marina po Ulay išdavystės kentėjo, kaip ir dauguma iš mūsų. Jautėsi silpna, liūdna, sutrikusi ir – kaip atpažįstama – bjauri, stora, nepatraukli. Nugalėjo menininkė – įveikti depresiją padėjo... nekenčiama veikla: teatras, kurį niekino už nenuoširdumą ir sustabarėjimą. O 1997 metų Venecijos bienalėje ji patvirtino, kad ir be Ulay yra nepaprastai talentinga kūrėja. Performansas „Balkanų barokas“ (menininkė balta suknele sėdėdama ant milžiniškos karvių kaulų krūvos valo nuo jų mėsą ir kraują, giedodama savo krašto raudas) ne veltui laimėjo bienalės Auksinį liūtą – tai vienas skaudžiausių, įtaigiausių ir žmogiškiausių pasakojimų apie Balkanų karą. Paklausta, iš kur kilusi, ji sako, kad šalies, kurioje gimė, nebėra. Ir laiko save žmogumi be tėvynės, kuriam įdomūs ir Balkanų, ir Brazilijos papročiai. Žodžiai ne tik dėl ritmo: vienas jos filmas vadinasi „Balkanų erotinis epas“, kitas – nepaprasto grožio ezoterinė dokumentinė juosta – „Kryžkelė. Marina Abramović ir Brazilija“.  

Nė vieni Marinos santykiai su gyvenimo vyrais nebuvo paprasti.

Nė vieni Marinos santykiai su gyvenimo vyrais nebuvo paprasti. Iki Ulay ji buvo ištekėjusi už bendraamžio, taip pat garsaus serbų menininko Nešos Paripovićiaus, po – trylika metų praleido su septyniolika metų jaunesniu italų kūrėju Paolo Canevari, trejus metus net spėjo pabūti sinjora Canevari. „Mano vyrai išeina, mano draugai išeina negalėdami susidoroti, netverdami intensyvumo. Manęs visiems per daug, tai nepakeliama“, – lyg su kartėliu, lyg su ironija apie šiaip vertinamą vienatvę svarsto ji. 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.
Temos:
Menas Knyga

Naujausi straipsniai