Performanso menininkė ir choreografė Austėja Vilkaitytė scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristatys performansą „Atvanga I“. Kauno miesto kameriniame teatre rodomas spektaklis turėtų sudominti šiuolaikinio meno gerbėjus ir tuos, kurie teatro scenoje nori išvysti jai netradicinį kūrinį.
Apie metą sustoti
Rugpjūčio 23 d. 17 val. rodomame spektaklyje kūrėja nagrinės atvangą scenoje – lietuviškas žodis, reiškiantis sustojimą, pauzę, atokvėpį ar poilsį virto kūrinį gaubiančia tema. Choreografė tyrinės, kaip įmanoma išgyventi, patirti atvangą scenoje – erdvėje su didelėmis pramogos, produktyvumo, meistriškumo, įspūdžio tradicijomis. Kaip sustoti ne tik šokėjai, bet ir lūkesčius turinčiai publikai, kaip pabūti pauzėje su šviesa, klausytis tylos ir juodos dėžutės „balso“, leisti atsiskleisti erdvės architektūrai, kur atlikėjas – tik vienas iš elementų.
„Nepaisant labai baisių dalykų, politinės bei socialinės situacijos pasaulyje, reikia ir atvangos, pauzės, kur gali įvykti kažkas kitokio, gal net magiško. Reikia atvangos įrodymui, sėkmės siekimui, tobulumui, pauzės nuo nerimo, galbūt net pauzės baimei,“ – apie pasirinktą temą pasakoja A. Vilkaitytė. Anot menininkės, „Atvanga I“, kaip ir visi jos kūriniai, gręžiasi į praeitį: „Atvanga I“ praeitis nėra labai tolima, labiausiai – vėlyvasis sovietmetis, bet paklaidžioju ir į labai neseną arba tautosakinę praeitį – kviečiu pagonišką, bei folkloro diskursus, pinu į kasą su šiuolaikybe.“
Prakalbinti erdvę
Vilkaitytė akcentuoja performanso erdvės svarbą – sako specialiai ieškojusi „juodos dėžutės“ – erdvės, tikslingai sukurtos tam tikro tipo menui ir meno vartojimo ritualams: „Man labai įdomi vadinamoji teatro mašina. Kamerinis teatras turi daug žavesio dėl savo architektūros ir atpažįstamų nuorodų į laikmečius, ten kurtą meną. Neseniai aptikau mažąją salę, kuri irgi pasirodė labai specifinė ir turinti daug energijos. Gal sunku paaiškinti, kai kalbu apie energiją, bet turbūt logiška, kad kuo pastatas naujesnis, tuo mažiau galima jausti tos gyvybės, energetikos – man įdomu prakalbinti erdvę.“