Per keturis mėnesius pamatyti Centrinę Ameriką – misija įmanoma

„Pernai ilgai keliavome po Tailandą, ten porą savaičių savanoriavome dramblių prieglaudoje. Kai praėjus trims mėnesiams grįžome iš Azijos, iškart pradėjome dairytis, kur trauksime šiemet. Prisiminėme Meksiką, po kurią prieš porą metų keliavome tris savaites ir kur labai norėjome grįžti. Nusprendėme šiemet dar sykį ten užsukti, bet pamatyti ir gretimas Centrinės Amerikos šalis“, – pasakoja Gailė.

Ilgai kelionei jos pradėjo ruoštis iš anksto: Londone mokėsi ispanų kalbos, taupė pinigus, domėjosi ne tik kuo kuri šalis išskirtinė, ką būtinai turėtų pamatyti, paragauti, patirti. Ieškojo ir savanoriškos veiklos galimybių. Gailė pasakoja, kad save realizuoti tose šalyse galima įvairiais būdais: ir prisidedant prie nakvynės namų statybos, ir dekoruojant kavinės sienas, ir dirbant su vaikais. Daug kam reikia profesionalaus fotografo paslaugų.

Gvatelama buvo pirmoji turo per Centrinę Ameriką šalis. Ten savaitę merginos savanoriškai dirbo ekologiškame hostelyje, Gailė fotografavo jo vegetarišką meniu. Keletą dienų gyveno su vietos moterimis, išmoko gaminti tenykštį maistą. Paskui patraukė prie gražiausiu pasaulyje vadinamo Atitlano ežero. Ten jų laukė prancūzas, įkūręs poilsio oazę su pribloškiančiu vaizdu į vulkanų apsuptyje tyvuliuojantį ežerą. Savaitę Gailė ir Monika ten gyveno, tvarkė jo socialinius tinklus, fotografavo. Žinoma, turėjo laiko apžiūrėti aplink ežerą įsikūrusius unikalius kaimelius, kuriuos gali pasiekti tik tarp jų migruojančiais laiveliais.

Gvatemaloje jos praleido beveik mėnesį. Per tą laiką spėjo apžiūrėti istorinę Antigvą ir vis dar veikiantį Fuego ugnikalnį. Norint jį pamatyti, teko kopti į kitą, neveikiantį. „Tai buvo sunkiausias žygis mano gyvenime, bet pavargi buvo verta: nuo kalno atsivėrė fantastiškas vaizdas, nerealu stebėti, kaip išsiveržia vulkanas, jausti po kojomis drebančią žemę“, – pasakoja Gailė.

Nikaragvai keliautojos buvo numačiusios skirti tris savaites. Norėdamos iš Gvatemalos ten patekti, turėjo kirsti Hondūrą ir El Salvadorą, kuris garsus tuo, kad prieš porą metų buvo pripažintas pavojingiausiu pasaulyje dėl didelio žmogžudysčių skaičiaus. Tačiau šią šalį merginos kirto saugiai. O Nikaragvoje pirmą savaitę... ėjo į mokyklą. Gailė su drauge nusprendė pagilinti ispanų kalbos žinias, todėl kelias dienas gyveno vietinių šeimoje, lankė pamokas, ruošė namų darbus. „Kai patiri šalies gyvenimą iš vidaus, ji tampa labai sava“, – pripažįsta.

Nikaragvoje draugės ketino savanoriauti kakavmedžių plantacijoje esančiame hostelyje, kur gaminamas ekologiškas šokoladas. Tačiau tada nebūtų spėjusios į Kosta Riką. Tad Gailė tą hostelį tik šiek tiek pafotografavo. Merginos buvo pavaišintos dieviško skonio desertais ir patraukė toliau.

Šioje kelionėje jos turėjo dar vieną tikslą – išmokti plaukti banglente, tad paskui savaitei patraukė prie Ramiojo vandenyno į kitą – banglentininkų – mokyklą. „Pagauti bangą – nenusakomas jausmas! Jau žinau, kad per kitą kelionę naujam pomėgiui paaukosiu kelias savaites“, – juokiasi Gailė.

O Kosta Rika šiek tiek nuvylė – abi pasigedo autentiškumo, istorijos, kultūros reiškinių.

Ten Gailė ir Monika dvi savaites savanoriavo – padėjo amerikiečių porai, kuri prieš dvidešimt metų Niujorką iškeitė į Kosta Riką, čia įsigijo daug žemės ir atidarė gyvūnų prieglaudą. Jie priglaudžia nereikalingus, skriaudžiamus gyvūnus. Ūkyje gyvena katės, šunys, yra kiaulė, arklys. „Iš pradžių reikėjo labai įsijausti į jų gyvenimo būdą, nes namuose nenaudoja jokios chemijos. 

Tarkim, indus plauna natūraliais plovikliais, pačių padarytais iš anglies, acto ir sodos. Ten išmokome, kad reikia nepamiršti išjungti šviesos, taupyti vandenį, kad maisto reikia pirkti, gaminti tik tiek, kiek suvalgysi, – kad kuo mažiau kenktum gamtai. Ten gyvenome be interneto: laisvalaikiu skaitėme knygas, žaidėme su šunimis, maudėmės upėje, – pasakoja paprasto gyvenimo detales. – Dvi savaitės atrodo mažai, bet gyvenant natūraliu gamtos ritmu, be interneto laikas išsitęsia, atrodo, kad buvome kelis mėnesius.“

Kosta Rika merginoms pasirodė labai žalia ir... labai brangi šalis. Todėl dešimt dienų po ją keliavo autostopu. Joms ten pristigo kultūros reiškinių. „Keliavome po šalį, bet net nežinau, koks ten nacionalinis patiekalas, nes jokio išskirtinio nėra, – pasakoja. – Net spalvingo vietinio turgaus neradome.“

Peru jos buvo suplanavusios praleisti mėnesį. To labiausiai laukė ir šalis nenuvylė. „Apie Peru svajojome kelerius metus. Tad ją pasiekusios norėjome pamatyti viską, ką nuostabaus turi: Maču Pikču, vaivorykštinius kalnus, gamtos ir žmogaus sukurtus stebuklus, – pasakoja. – Ten būnant galvoje nuolatos sukosi vienas klausimas: kaip jie tai padarė?“ Gailė kvatoja, kad tas kraštas galutinai papirko... bulvių rūšių gausa. „Jų ten gal tūkstantis! Mums, veganėms, tai buvo rojus“, – kvatoja.

„Būdamos Peru pradėjome juokauti, kad nusiplovė mūsų įdegis, todėl iš jos į Meksiką skubėjome pasideginti Karibų jūros paplūdimiuose, – pasakoja. – Svajojome grįžti į Tulumo miestelį, kuris mums taip patiko, kai viešėjome prieš porą metų! Buvome šokiruotos, kai pamatėme, kad gražiausi pasaulyje balto smėlio paplūdimiai užversti krūvomis jūržolių. Net į vandenį nemalonu lipti. Nusprendėme šiek tiek pakeliauti, apžiūrėti po uolomis esančius gėlo vandens baseinus, vadinamuosius senotus.“

Tai buvo paskutinė jų turo per Centrinę Ameriką stotelė. „Grįžusios į Londoną manęs visi klausinėja, iš kur turiu pinigų tokioms ilgoms kelionėms. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus poreikių. Mes sau vis įrodome, kad keliauti nebrangu, – tik reikia sumažinti išlaidas drabužiams ir vakarėliams, – juokiasi. – Kai pagauni keliavimo virusą, reikiamą biudžetą gali sukaupti gana greitai, nes brangiausiai kainuoja lėktuvo bilietai. Per šią kelionę laviravome: savanoriaudamos tose vietose galėjome nemokamai gyventi, mums nekainavo maistas, o sutaupytus pinigus galėjome leisti užsisakydamos brangesnį pažintinį turą ar banglenčių pamokas.“

Šios ir kitų kelionių įspūdžius draugės deda į savo tinklaraštį „Where are We“: Monika rašo tekstus, Gailė atsakinga už vizualiąją dalį. Ji į Londoną iš Kauno atvažiavo prieš šešerius metus studijuoti fotografijos. Kelionės jos požiūrį į daugelį dalykų pakeitė kardinaliai: „Po šios išvykos supratau, kad nebenoriu gyventi didmiestyje. Jis man per daug chaotiškas. Galvoju, kad galėčiau išsikelti kur nors į gamtą. Gal – į Balį. Ir kitiems patarčiau: kartais, kai atrodo, kad gyvenimas slysta iš rankų, viskas griūva, gal reikia tik nusipirkti kelionės bilietus, pakeisti aplinką? Atrasdamas naujas vietas ir žmones pasikrauni pozityvumo. Aš keliauju, fotografuoju ir man daugiau nieko netrūksta.“

„Peru yra labai graži šalis. Ir be galo palanki fotografuoti: kur pažvelgsi – ten nuostabu. Žinome, kad ten norėsime kada nors grįžti.“