1973-iųjų gruodžio 26-ąją kino kompanija „Warner Bros.“ įteikė žiūrovams skandalingą dovanėlę. Sprendimas antrą Kalėdų dieną išleisti į ekranus filmą apie demono apsėstą vaiką skambėjo kaip provokacija. Ir ji pavyko – prie kino teatrų nusidriekė eilės, o gandas apie klykti, iš siaubo alpti, vemti ar net sprukti iš salės priverčiančią juostą sklido it gaisras sausame miške. Kita vertus, anaiptol ne dėl sensacingo ažiotažo JAV kino akademija nominavo filmą dešimčiai „Oskarų“. Kai kurių kritikų bei kino istorikų nuomone, 50-metį švenčiantis „EGZORCISTAS“ – iki šiol nepranoktas religinio-mistinio siaubo kino kūrinys.
Dešimt nominacijų galiausiai virto vos dviem statulėlėmis (už geriausią pagal literatūros kūrinį parašytą scenarijų ir įgarsinimą), tačiau „Egzorcistas“ buvo pirmasis siaubo filmas, pretendavęs į pagrindinį – geriausios metų juostos – apdovanojimą. Ir tapo pelningiausiu „R“ amžiaus cenzą (asmenys iki 17 metų įleidžiami tik lydimi suaugusiojo) turinčiu siaubo filmu per visą kino istoriją – tik 2017-aisiais jį pranoko Stepheno Kingo romano „Tas“ ekranizacija.
Audringa publikos ir žiniasklaidos reakcija padėjo filmui užimti ypatingą vietą popkultūroje, o JAV Kongreso biblioteka įtraukė „Egzorcistą“ į Nacionalinį filmų registrą – kaip kino kūrinį, turintį kultūrinę, istorinę ir estetinę vertę. Kritikai pripažino jo meninius pranašumus (anaiptol ne visi liko sužavėti – antai „Rolling Stone“ juostą tiesiai šviesiai pavadino „religine pornografija“).
Įkvėpė tikri įvykiai
1971 metais pasirodęs „Egzorcistas“ buvo visiškai kitoks kūrinys. Jį įkvėpė tikri įvykiai: 1949-aisiais jėzuitų kunigas Williamas S. Bowdernas su padėjėjais atliko keletą egzorcizmo seansų, siekdamas padėti neva