Per automobilio avariją traumą patyrusi Michèle Eymard: „Ši nelaimė neįstūmė manęs į depresiją“

Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-12 21:49
Kartais lemtingi ir net dramatiški įvykiai tampa didelės sėkmės pranašais. Taip nutiko ir prancūzei Michèle Eymard: jaunystėje per automobilio avariją jai labai smarkiai sužeidė veidą; vėliau ši nelaimė tapo paskata kurti randus naikinančią kosmetiką.

„Man buvo 24-eri. Baigusi matematikos ir chemijos studijas, pasirinkau farmaciją, rašiau šios srities daktaro darbą. Taip pat dirbau modeliu pas aukštosios mados dizainerius, o jie kviesdavosi į primatavimus savo studijose. Vieną dieną (tai nutiko Pietų Prancūzijoje) sėdau prie masyvaus automobilio vairo ir patekau į avariją. Per devynis mėnesius man keturis kartus operavo veidą, tiksliau, kairiąją jo pusę: buvo labai smarkiai sužeista (nuo žandikaulio iki akiduobės) ir atkuriama. Ši nelaimė neįstūmė manęs į depresiją – tuo metu jaučiausi laiminga, kad likau gyva, galinti vaikščioti ir protauti. Negana to – sutikau būsimą savo vyrą, beje, taip pat gydytoją, kuris vėliau mane vedė (juokiasi) ir su kuriuo susilaukiau trijų vaikų: sūnaus ir dviejų dukrų.

Taigi, esu laimės kūdikis, nes, išskyrus paviršinius tegu ir gilius sužalojimus, didesnių nelaimių mano kūnas nepatyrė. Prieš ketvirtą operaciją chirurgui pasakiau: „Darykite viską, ką manote esant reikalinga, tačiau pamąstykite apie tai, kad esu jauna moteris, kuri nenorėtų likti randuotu veidu.“ Manau, buvo atlikta viskas, kas buvo įmanoma mano jaunystės medicinos sąlygomis, tačiau nuo tada mane nuolat persekiojo mintis, ką, kaip ir kokiomis priemonėmis būtų galima dar patobulinti. Ėmiau konsultuotis kone su visais geriausiais Europos medicinos profesoriais, kurie moksliniais tyrimais molekuliniu lygmeniu ieško būdų nechirurginėmis priemonėmis panaikinti ar sušvelninti po žaizdų likusius randus. Taigi su jais nuėjau ir vis dar tebeinu ilgą mokslinių inovacijų kelią. Ląstelės gyvenimas tarsi tapo mano pačios gyvenimu. Viena iš šiandienos mano darbo sričių – aknės ir jos paliktų randų gydymas. O kosmetikos kompanija „Renophase“, kurią įkūriau dar 1984-aisiais ir kuri pasaulyje pirmoji estetinės dermatologijos srityje ėmėsi ląstelių atnaujinimo tyrimų, – vienas iš tų pasiekimų, kuriuo pelnytai nūnai galiu didžiuotis.“

Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.
Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.

Neįkainojama patirtis

Psichologiškai išgyventi tokią traumą, kai esi modelis, turbūt dvigubas skausmas? „Nelaimė nesirenka žmonių pagal profesiją, amatą, išsilavinimą ar socialinį statusą, tad šioje situacijoje jokio išskirtinumo neįžvelgčiau. Būti manekene paskatino mama, drabužių kūrėja, kuri pati ir modeliavo, ir siuvo. Jos amatas nuo vaikystės, kai tik mūsų šeima grįžo iš Alžyro, mane labai traukė: nuo ketverių sukiojausi jos ateljė. Tačiau labai anksti suvokiau, kad manekenės darbas tebus laikinas jaunystės hobis, labiau pramoga ir turiu rinktis rimtą profesiją. Taip ir nutiko.

Kad ir kaip ten būtų buvę, drabužių demonstravimas leido pažinti kitokį pasaulį ir apskritai leido tiesiog pažinti pasaulį, sociumo psichologiją, įgyti patirties, kurios galbūt nebūtų suteikusios kitos veiklos sritys. Pagaliau tas pasaulis leido praverti mados namų „Christian Dior“ duris, susitikti su garsiausiais aukštosios mados kūrėjais: Yvesʼu Saint Laurentʼu (tiesa, jį asmeniškai geriau pažinojo mano brolis; man įstrigo tik masyvūs keturkampiai mados metro akiniai), Emanueliu Ungaro, Pierreʼu Cardinu... Beje, pastarasis tapo vienu iš artimesnių bičiulių, kurio mados namuose sutikau jo mūzą ir žvaigždę, visų kolekcijų veidą – japonų manekenę Hiroko Matsumoto.

Gyvenau laikais, kai moterys buvo moterys, kai jos neprivalėjo būti businesswomen, o aukštoji mada turėjo sociume išskirtinumo statusą, veikė žmones ne kaip „brangūs daiktai“, o kaip svajonė ir pasaka. Ji buvo daugiau nei verslas, daugiau nei menas, daugiau nei poezija. Mes, manekenės, pristatydamos ant podiumo kolekcijas, visada privalėjome šypsotis ir labai lėtai vaikščioti, o šiandien, kai mada atsidūrė globalios rinkos spąstuose, aš matau begalinį greitį, tarsi podiumu eitų karinė kuopa ar skubantis vykdyti operacijos išminuotojų būrys, ir depresyvius anemiškus modelių veidus. Savo tiesioginę funkciją prarado ir aukštakulniai (jie juk buvo sukurti moteriai lėtai vaikščioti), ir nėriniai, siuvinėjimas (žiūrovas nespėja įsidėmėti drabužio faktūros, kai manekenė tiesiog prabėga), ir skrybėlaitės (jų prigimtis ir paskirtis taip pat susijusi su lėto gyvenimo ir mėgavimosi tuo gyvenimu kultūra).

Aukštosios mados poreikis išliko tik saujelei Artimųjų Rytų ar kai kurių Afrikos šalių elitui, o liukso klasės gatvės mada pasidarė pasiekiama visiems. Tokį šiandien aš matau Paryžių. Nesijaučiu gniuždoma praeities sentimentų, todėl tebesu didelė mados gerbėja: nors gyvenu Bordo, tačiau visada seku, kokiomis tendencijomis ji minta Paryžiuje, išgyvenu dėl uždaromų mados namų ar ateljė, džiaugiuosi naujais vardais ir naujais butikais.“

Pirmoji bandytoja – mama

„Mano mamos moterų karta nežinojo nieko pažangesnio už kosmetikos kompaniją „Helena Rubinstein“, paskui labai populiari tapo „Estée Lauder“. Tačiau reikėjo sulaukti dienos, kad išleisčiau pirmąją „Renophase“ liniją, kad mama (beje, didelė kosmetikos mėgėja) taptų jos vartotoja. Kita vertus, mamos veidas tapo mano kosmetinių bandymų, atradimų ir išradimų „aikštele“, tad aš jai labai dėkinga už tokį atsidavimą ir kantrybę. Pati teptis kremu veidą ir kaklą pradėjau jau perbridusi paauglystę, turėjau keletą spuogelių, todėl mama liepė labai dėmesingai rinktis veido produktus. Taip man į rankas pateko „Clinique“.

 

Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.
Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.

Šiandien mūsų odą atakuoja trys priešai: stresas, visuotinis oro užterštumas ir nesubalansuota mityba. Taisyklė „tai, ką valgom, tas ir esam“, šiais laikais kaip niekad aktuali. Nesitikėkime skaistaus veido, jei kasdien kemšame hormonais augintų viščiukų mėsą.

Mano pačios gyvenime perversmas įvyko susipažinus su rusų kilmės šveicarų mitybos specialistės gydytojos Catherine Kousmine metodu. Ši moteris gimė Rusijoje praėjusio amžiaus pradžioje, tačiau po Spalio revoliucijos su tėvais emigravo į Šveicariją. Moksliniais tyrimais ji įrodė degeneracinių ir auutoimuninių ligų, ypač vėžio, išsėtinės sklerozės, chroniško poliartrito, priklausomybę nuo mitybos. Pirmenybę teikdama pirmo spaudimo alyvuogių aliejui, raudonajam vynui (bet ne daugiau kaip viena taurė per dieną), kad šis mažintų gyvūninės kilmės riebalų kiekį organizme; juodajam šokoladui, baltai mėsai ir žuviai, ankštinėms kultūroms, Catherine Kousmine visa ko pagrindu laikė vandenį – anot jos, per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip pusantro litro. Šis metodas taip įtraukė, kad mano sveikos gyvensenos kelias pasisuko vegetarizmo link – jau trylika metų esu vegetarė.

Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.
Michèle Eymard/Danos Buinickaitės nuotr.

Visi trys mano vaikai – taip pat. Kitaip nei aš studijų metais, jie niekada nerūkė. Iš patirties galiu teigti, kad šis pokytis, įskaitant ir reguliarią mankštą rytais (15–20 min., pabudus penktą), leidžia pakiliai jaustis visą darbo dieną (pastebėjau, kad, jai baigiantis, nesijaučiu pavargusi, nors neretai dirbu po dvylika valandų per dieną), gerai miegoti, sykiu tai yra pati efektyviausia priemonė nuo odos senėjimo.

Kokybiškas miegas – pirmas skaisčios odos šaltinis. Daržovės, kiaušiniai, grūdinės ir ankštinės kultūros, riešutai, sūriai ir taurė raudonojo vyno yra mano sveikos mitybos pagrindas. Nekokybiškai maitindamiesi, organizmui siunčiame tam tikros agresijos signalų, jie paverčiami stresu, o šis – didžiausias odos priešas. Šiandien pati opiausia jaunų merginų odos problema – aknė. Ją sukelia ne tik hormoniniai organizmo pokyčiai, bet ir mityba bei stresas. Dar vienas priešas – mūsų pačių susigalvotas ar kažkur „nuskaitytas“ badavimas ir „visa ko apribojimas“. Malonumo ir estetinių pojūčių eliminavimas iš gyvenimo yra neatleistina klaida: jei norime valgyti keptų bulvyčių, turime tai ir daryti, tik – dėmesio! – privalome paisyti jų kiekio ir gaminimo kokybės. Dar du akcentai – valgymo vieta ir greitis: jei kemšame skubėdami bet kur ir bet kaip, baudžiame patys save ir pasmerkiame metabolizmui. Man labai svarbu aplinka, kurioje valgau, ir lėkštės estetika. Jaunystėje buvo laiko ir noro gaminti šviežią maistą, šiandien esame pusgaminių ir pašildytų produktų įkaitai – net ir užėję į gerus restoranus. Gamtoje yra visko, ko reikia mūsų organizmui, – jei paisytume šios aksiomos, gyventume ir sveikesni, ir gražesni.“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai