Penkis vaikus auginanti verslininkė Alisa Miniotaitė: „Visad dusau nuo įrėminto gyvenimo“

Alisa Miniotaitė/Donato Damarodo nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2019-12-27 18:46
Pareigų, titulų, darbų ir vaikų, statistinio lietuvio supratimu, ji turi daug. Vadovavimo ir lyderystės ekspertė Alisa Miniotaitė plėtoja savo verslą, skaito paskaitas studentams, veda seminarus vadovams, rašo komentarus portalams, kalba radijuje, netgi kuria knygas vaikams ir paaugliams, tik apie jas dar niekas nežino. Ir jai vis negana!

Atsiverčiau jūsų kartu su Ignu Staškevičiumi išleistą knygą „Lyderystė“ ir žvilgsnis užkliuvo už vienos vietelės – jūsų kolegė psichoterapeutė klausia: „Alisa, ar tau vis dar negana“? Ką atsakytumėte?

Kad tikrai nelaikau savęs tobula ir būtinai viską visada spėjančia. Tobulybės pasmerktos kovai, kurios niekada nelaimės. Rašiau disertaciją autentiškos lyderystės tema – tokia lyderystė yra brandi ir tokiam žmogui būtent yra „gana“, jis jaučiasi save išreiškęs, stabilus, ramus, jam nereikia draskytis ir niekam nieko įrodinėti.

Daugybė jūsų veiklų lyg ir perša priešingą nuomonę...

Aprašinėdama tokią gana teorinę lyderystę, kalbindama lyderius pati, vis dėlto supratau, kad toks modelis gana nutolęs nuo tikrovės. Lyderystė gimsta iš trūkumo, iš nepasitenkinimo, iš alkio. Esu tikra, kad lyderiai, kurie siekia ir siekė labai daug, pavyzdžiui, Elonas Muskas ar Steve’as Jobsas, jautė tą vidinį alkį.

Jūs irgi jį jautėte?

Žinau viena – esu smalsi, man patiko ir patinka mokytis. Štai parašiau knygą ir susimąsčiau: o kas toliau? Ogi vėl rašysiu. Noriu toliau tyrinėti vadovavimo ir lyderystės sritį, lyderio ir sekėjo santykį. Į priekį turbūt stumia vidinis smalsumas, man patinka, kai mano protas sužadintas, kai yra intriga, kai galiu ką nors atrasti. O ar yra siekis ką nors kam nors įrodyti? Turbūt praeityje jis buvo. Bet visgi svarbiau, nei įrodyti kitiems, yra pačiai pamatyti, kad galiu, pasiekti tikslą. Dabar ateina išmintis, branda, pajautimas, kad nebūtina išgyventi dėl kiekvienos klaidos: na, nepavyko pranešimas konferencijoje, tai nepavyko. Kitą kartą pavyks. Dabar kaip tik esu pagavusi kaifą būti netobula! Tai didžiulė laisvė ir dėl to labai gera.

Betgi kažkada vis vien norėjote įrodyti pasauliui, jog esate kieta?

Kažin. Gal tai charakterio savybė. Mano kelyje buvo daug situacijų, kai galėjau įsipatoginti, bet natūraliai rinkdavausi sunkesnį kelią. Visad dusau nuo įrėminto, suvaržyto gyvenimo, man reikėjo erdvių. Turbūt mane formavo vaikystėje skaitytos knygos – mėgstamiausios buvo apie pramuštgalvius, indėnus, o Tomas Sojeris, Ronja, plėšiko duktė, Vinetu buvo ir liko mano herojai. Ypač iš pastarojo mokiausi stoicizmo, jo vertybės man buvo artimos. Dabartiniai vaikai tokių knygų nesirenka, todėl apie Vinetu savo sūnui skaičiau pati. Šiandien matau, kad ši knyga turi literatūrinių trūkumų, bet juk pagrindinės jos idėjos – kilnumas, tvirtybė, orumas – svarbios ir dabar.

Buvote savarankiška vaikystėje?

Labai. Tėvai manęs už rankos nevedžiojo – buvau vienturtė, turėjau visišką laisvę daryti, ką noriu. Pati rūpinausi savimi, bet, be visų privalumų, mano vaikystė buvo šiek tiek vieniša. Nuo šešerių pati per miestą troleibusu iš darželio atvažiuodavau pas mamą į darbą (pakeliui užsukdavau į parduotuvę nusipirkti ko nors sau), nuo septynerių pati pirkdavausi drabužius, batus, rinkdavausi būrelius ir pati (o ne mano tėvai) atkentėdavau nuo mokytojų už pamokų nelankymą. Savarankiškai užsirašiau į muzikos mokyklą, o dar vėliau, pati pasiruošusi, ir į Vilniaus licėjų įstojau. Tėtis apie tai sužinojo gal po mėnesio ir kaip reikiant pasipiktino: anuomet licėjus buvo naujovė, o Salomėjos Nėries gimnazija, kurią iškeičiau į licėjų, – vis dar solidi mokykla.

Bet turbūt ne viskas buvo šviesu, gražu, paprasta ir lengva? O vėliau? Turėjote gyvenimo planą?

Viskas sekėsi vienodai gerai, todėl buvau ne vieno gąsdinama: „Tokie talentingi žmonės dažniausiai neranda savo vietos.“ Tai man skambėjo kaip prakeikimas ir tikrai tuo metu nepadėjo... Licėjuje svajojau apie mediciną, maniau, rinksiuosi chirurgiją arba psichiatriją, lankiau jaunųjų medikų būrelį, stebėjau operacijas, bet... Prieš pat stojamuosius supratau: laukia devyneri metai mokymosi nepakeliant galvos. O aš svajojau apie didelę šeimą. Maniau, stosiu, kur dauguma bendramokslių: į ekonomiką, teisę, o galiausiai įstojau į žurnalistiką. Vieta buvo mokama ir jos nepasirinkau – tėvai neturėjo pinigų mokėti už mano mokslus. Taigi, dvejus metus padirbėjusi advokatų kontoroje, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti socialinių mokslų. Gyvenimas viską sudėliojo į vietas – atsidūriau ten, kur ir turėjau atsidurti, rinkdavausi likti ten, kur geriausiai sekdavosi ir kur man būdavo įdomu. Remiantis neuromokslo tyrimais, svarbiausias įgūdis, kuris atskiria sėkmingus žmones nuo nesėkmingų, yra valia. Man ją pavyko išsiugdyti gal dėl to, kad rinkdavausi nepatogias situacijas, taip pat ir dėl to, kad visuomet buvau atsakinga pati sau.

Turite penkis vaikus, pirmąją dukrą pagimdėte vos dvidešimties – dar tik laukė studijos...

Taip, tai buvo gyvenimo mokykla, bet ji mane užgrūdino: juk imi, darai ir padarai. Mano Julijai jau 22-eji, Augustui 19-a, Aleksandrai 16-a, Jokūbui 9-eri, Esterai 3-eji. Atsigręžus į praeitį, tas laikas, kai gimė Julija, neatrodo labai lengvas, bet sunkumai ėjo ir praėjo.

Niekur nėra informacijos apie jūsų vyrą ar gyvenimo draugą. Sąmoningai vengiate šios temos?

Tiesiog renkuosi apie tai nekalbėti.

Dabar vaikus auginate viena?

Taip.

Yra toks stereotipas, kad jei augini penkis vaikus, niekam daugiau laiko nebeužtenka. Jūs profesinėje sferoje irgi darote tiek, kad trims žmonėms būtų iki kaklo. Sunku negalvoti apie jus kaip apie antžmogį... Kas jus stumia į priekį?

Labai geras klausimas, bet neturiu į jį aiškaus atsakymo. Dabar man atrodo, kad vaikystėje suteikta laisvė leido išsaugoti energiją. Gyvenau savo pasaulyje su minėtais Tomu Sojeriu, Ronja, Vinetu, Robinu Hudu. Sekiau jų pavyzdžiais – patirti, išgyventi, laimėti, kurti. Kita vertus, kai mokiausi Salomėjos Nėries gimnazijoje, ją lankė vaikai iš gerų, žinomų, pasiturinčių šeimų. Manoji tikrai nebuvo ypatinga, gal net problemiška. Matydama gražius šeimų pavyzdžius, norėjau sukurti tokią ir pati. Taigi nuo vaikystės norėjau daug. Atsimenu, giminaičiai priekaištaudavo, kad – per daug. Ir dabar dar noriu daug, o mažai norėti... Tiek dar nesubrendau, o gal neduota, o gal net ir neverta. Nežinau, ar tai yra siekis ką nors įrodyti. Bent jau pastaruosius penkerius metus nejaučiu poreikio ką nors kam nors įrodinėti.

Girdėjau, kad kai mažiausiai dukrai buvo vos dvi savaitės, skridote su ja į konferenciją. Dauguma mamų nesiryžtų.

Nebijojau, nes jau žinojau, kas yra mažas vaikas, – su tokiu keliauti didelis privalumas.

Kas nors pasikeitė, kai viduje supratote, kad JAU esate gana gera?

Turbūt ateina momentas, kai įgauni daugiau išminties. Ir siekiamybe tampa ne tobulėjimas, o paprastėjimas. Manau, kad gyvenimo džiaugsmas yra paprastumas. Nereikia gyvenimo komplikuoti – gera tiesiog džiaugtis mažais dalykais. Galbūt atsikratyti komplikuoto mąstymo man padėjo ir koučingas, kurio mokiausi, o dabar mokau ir kitus. 

Tiesą sakant, yra žodžių ar žodžių junginių, kurie iš madingų jau darosi devalvuoti: „lyderystė“, „saviraiška“, „išeiti iš komforto zonos“. Gal visai nebūtina būti tuo lyderiu?

Visa tai ir XXI amžiaus galimybės, ir rykštė. Tarsi prievolė būtinai save išreikšti. Jei „kažkuo“ netapai, tai tavo gyvenimas esą beprasmis, o tu – bevertis. Jei nenori, gi neik iš tos savo komforto zonos! Bet yra žmonių, o aš viena iš jų, kurie negali iš jos neišeiti. Esmė yra būti laimingam, o ne būti lyderiu. Savo vaikams visada sakau: „Svarbiausia yra būti laimingam, ką tu bedarytum!“ Nedarau iš jų nei vunderkindų, nei lyderių. Mano vaikai lygiai tokie patys savarankiški maištininkai, kokia buvau aš. Kažkada bandžiau šeimoje taikyti vadybos principus – vos prasižiojau kažką apie bendradarbiavimą, vaikai kaipmat pasakė: „Kokiais čia žodžiais su mumis kalbi? Čia ne tavo įmonė.“ Ir žiūriu, kad po visų paauglystės protestų vyresnieji išaugo normaliais žmonėmis. Anksčiau labai išgyvendavau, kai jie maištaudavo ar protestuodavo, bet kai vienas kurso draugas pasakė: „Alisa, taigi tu lygiai tokia pati buvai“, – nurimau. Kokie jie visi bebūtų skirtingi, turi ir kai ką bendro: stiprų charakterį.

Nebuvote nuolanki, kaip suprantu?

O taip. Ilgai jaukinausi savo knygos bendraautorio Igno Staškevičiaus mintį, kad geras lyderis turi būti ir geras sekėjas. Man tai atrodė svetima. Bet pamažu supratau, kad nuolankumas yra svarbi lyderio savybė, gebėjimas palinkti ten, kur reikia, kad „nesulūžtum“. Kartu tai ir adekvatus savęs vertinimas, mokėjimas dalytis. Pavyko to išmokti. O lyderystė iš esmės yra pozityvus dalykas: būdamas lyderis, išmoksti prisiimti atsakomybę, būti drąsus, ryžtingas, ginti savo idėjas. Mes dažnai lyderystę suprantame primityviai, esą tai yra „būti pirmam“. Buvimas pirmam savaime nesukuria jokio rezultato.

Bet konkurencija skatinama jau mokykloje. Žmogaus vertę, deja, daugumai mokytojų rodo dešimtukai.

Manau, konkuruoti vaikus verčia ir tėvai. Iš esmės tai ydingas dalykas, jis niekam nepadeda ir nieko nepadaro laimingesnio.

Ko dabartiniame gyvenimo etape trokštate?

Ramybės. Noriu mažinti darbų, pasilikti tik tai, kas svarbiausia, – rašymą ir verslą. Verslas man – lyg maratono bėgimas: tai ir iššūkiai, ir pasitenkinimas, kad įveikei trasą. Tai labai kūrybiškas darbas, ir kai man sako, kad geriau būsiu menininkas, o ne verslininkas, visada pagalvoju, kad versle reikia labai daug kūrybiškumo. O mokslinė veikla reikalinga tam, kad protas neapkerpėtų, kad eičiau koja kojon su šios dienos pasauliu.

Ar teko kokioje nors mokslinėje konferencijoje susidurti su vyresnių kolegų vadovų vyrų požiūriu: „Kažin, ką čia ta panelė naujo pasakys?“

Yra tam tikra kategorija vyrų, kurie moterų niekada nelaikys lygiavertėmis. Tačiau jei turi kompetencijos ir pasitikėjimo savimi, nelabai kreipi į tai dėmesio. Bet yra ir moterų, kurios tiesiog sabotuoja profesionalumą. Neseniai skaičiau pranešimą labai „vyriškoje“ konferencijoje, kur pranešėjų moterų buvo gal tik penktadalis, o holuose mačiau nemažai ilgaplaukių su aukštakulniais paskui vadovus tipenančių išsipuošusių moterų sekretorių: jos toje aplinkoje atrodė keistai. Tokie vaizdai liūdina. Aš už grožį, bet ir už protą, už žmogiškąją vertę.

O ar pati kada išbandėte tą komforto zoną, gražų ir saugų namų moters gyvenimą?

Na, ištvėriau kelis mėnesius... Ir tai visai nereiškia, kad negaminu valgyti ar kad nebūnu su vaikais. Bet man reikia daugiau nei namų sienų.

Kaip praeina jūsų savaitgaliai?

Darbingai. Šeštadieniais dažniausiai būna paskaitos arba mokymai, kartais – ir sekmadieniais. Kai retai pasitaiko visai laisva diena, važiuojame su vaikais į gamtą, einame į parodą ar teatrą, bet vakare vis tiek prisėdu prie darbų. Išnaudoju kiekvieną minutę, o pusę sekmadienio pramiegoti man jau per didelė prabanga – gaila laiko.

Atostogų irgi neturite?

Beveik ne. Kai pradėjau savo verslą, labai nervindavausi, kad ir per atostogas reikia dirbti; dabar supratau, kad kitaip nebus, – tokia nuosavo verslo specifika. Taigi bandau derinti: iki dvylikos dirbu prie kompiuterio, o paskui, pavyzdžiui, su vaikais žingsniuoju prie jūros. Atsipalaiduoti ir jaustis stipriai man geriausiai padeda sportas: slidinėjimas, bėgimas, badmintonas, plaukimas, dviračiai, tik šiuo metu turiu sveikatos problemų ir negaliu intensyviai sportuoti. Bet užtat turiu dar kitų hobių – mezgimą ir siuvinėjimą.

Retas pomėgis šiais laikais, sakyčiau...

Na, didžiulį pledą mezgu kokius trejus metus, bet visada užbaigiu! Pabaigti darbus man labai svarbu. Juokauju, kad tai yra mano planas B – galėčiau savo mezginius ir siuvinėtus darbus parduoti, jei reikėtų. O dabar tai leidžia pailsėti, nes įdarbinu kitą smegenų sritį.

Kaip išmokote susitvarkyti su stresu?

Visi išgyvename nesėkmių, bet jos grūdina. Svarbu ne kuo mažiau streso patirti, o sugebėti greitai po jo atsigauti – tai ypač aktualu šiandienos pasaulyje. Kol kas pavyksta. Gal kad mokausi iš Vinetu? Jis tikrai buvo geras pavyzdys, kaip niekada nepasiduoti, išlikti stipriam ir išsaugoti orumą. Knygos moko gerų dalykų. Dažnai, jei turiu laiko, skaitau tas, kurios tikrai patinka, per kurias savotiškai grįžtu į save: A. Čechovą, M. Bulgakovą, W. Saroyaną, B. Balterį. Bet kasdienybėje retai nuo darbų nuvagiu akimirkų su knyga – dažniau vaikai išprašo iškepti kokį pyragą, patys aktyviai tame procese dalyvaudami.

Ar per beprotišką skubėjimą ir darbų griūtį įmanoma išsaugoti draugus?

Žmones išskiria ne skuba – nutolę interesai ir skirtingos problemos. Kartais pasijuntu nutolusi iššūkių, problemų prasme, bet tai nereiškia, kad aš kylu aukštyn, o kiti lieka žemai, ne. Gaila, bet išsiskiria gyvenimo būdas, pomėgiai, interesai. Džiaugiuosi, kad bent nesikeičia maža grupelė draugų licėjistų, su kuriais vis susitinkame. Turbūt esame bendrakeleiviai: susirenkame į vieni kitų gimtadienius, vaikų krikštynas – taip ir einame per gyvenimą. Vaikams visada sakydavau: „Šeima – svarbiausia.“ Jiems turbūt net nusibosdavau, bet štai kartą vyriausia dukra, studijavusi Olandijoje ir jau susiruošusi grįžti į Lietuvą, man pasakė, jog tikrai pajuto: šeima – svarbiausia...

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai