Penkiakovininkas Justinas Kinderis: „Kol kas nesutikau žmogaus, su kuriuo norėčiau kurti gyvenimą“

Justinas Kinderis / Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
AA

Šiek tiek sutrikęs, santūrus, atsargiai renkantis žodžius, užtat gerai savo tikslą žinantis vyras. Akivaizdu, jog Taivane pasaulio čempiono titulą iškovojusio penkiakovininko Justino Kinderio (26) gyvenime niekas per daug nepasikeitė: „Jei čempiono titulas ką nors ir keičia, pasistengsiu, kad aplinkiniai to nepastebėtų. Nors, žinoma, nuo euforijos niekur nedingsi.“

Niekada nėra geriau, nei tada, kai viskas baigiasi ir baigiasi gerai – sėkmingiausiu sezonu karjeroje džiaugiasi Justinas. „Išeiti atostogų žinant, kad jų nusipelnei šimtu procentų – nuostabus jausmas“, – šypsodamasis patikina. Dabar pasaulio čempiono laukia poilsis, tiesa, visai neilgas – vos mėnuo. Tačiau jo turėtų visiškai užtekti, kad grįžtų noras vėl sportuoti. Vis dėlto Justinas iki šiol puikiai prisimena, kaip pernai, pasibaigus olimpinėms žaidynėms Londone, turėjo save stabdyti, kad negrįžtų į treniruotes anksčiau laiko.

Kas tai – žalos nedaranti priklausomybė, noras siekti dar geresnių rezultatų, troškimas dar ir dar kartą įrodyti, kad esi geriausias?

Tai – gyvenimo būdas, kurio neįmanoma staiga pakeisti. Kodėl norisi ir norisi sportuoti? Įsivaizduokite, į sezono pabaigą sportininkas pasiekia piką, o atostogauti išeina žinodamas, kad po kurio laiko vėl viską reikės pradėti iš naujo, kad pailsėjusius raumenis ir vėl skaudės. Negana to, atsiranda baimė, kad nepasiseks pasiekti formos, kokią ką tik turėjai.

Kaip atsidūrei penkiakovėje?

Šešerius metus tuometinėje Panevėžio 14-oje mokykloje lankiau plaukimą, bet galiausiai teko iškelti rankas į viršų ir pripažinti, kad Dievulis nedavė man tokių duomenų, kaip Meilutytei (šypsosi). Manau, toje situacijoje nebuvo teisingesnio sprendimo, kaip atrasti penkiakovę, – ten daug buvusių plaukikų. Kiti sportininkai iš penkiakovininkų juokiasi: daug moka, bet nieko gerai. Čia yra truputis teisybės – negaliu pykti. Kita vertus, galiu didžiuotis: gerus duomenis turintys plaukikai niekada netaps gerais penkiakovininkais.

Sportas mano gyvenime buvo numeris vienas, visada norėjau varžytis ir pasiūlymą užsiimti penkiakove priėmiau kaip galimybę palypėti vienu laipteliu aukštyn. Norėjau išvažiuoti į Vilnių, sportuoti, dirbti, buvau rimtai nusiteikęs priimti naują sporto šaką. Nors buvau penkiolikos ir tokio amžiaus paaugliams – tiktai vėjai galvose, jaučiau didžiulę gėdą vien pagalvojęs, kas bus, jei nepavyks. O jei man reikės po pusmečio grįžti į Panevėžį?! Koktu buvo net įsivaizduoti, kokia būtų buvusi gėda grįžti žemai nunarinus galvą.  

Iš pradžių svarbiausias tikslas buvo išsilaikyti bent pusmetį, vėliau – metus. Paskui norėjau Vilniuje baigti vidurinę. Mano mamai visada buvo ir yra svarbūs mokslai, turbūt dėl jos įstojau į Mykolo Romerio universitetą studijuoti teisės ir valdymo. Tačiau nebuvau geras studentas – visada laikiausi ant ribos. Galbūt pasirinkau ne tą specialybę? Negana to, sesijos metu dažnai vykdavo varžybos, tad egzaminus laikydavau vienas, o tai reiškia, kad atėjęs turėdavau tiesiog gerai mokėti – nenusirašysiu, nepaklausiu. Universitetą baigiau tik per savo valią ir sukąstus dantis (juokiasi). Buvau pernelyg užsispyręs, kad viską mesčiau. Nenorėjau nuvilti mamos ir savęs. Bijojau, kad kartą metęs padarysiu tai ir antrąsyk. Gyvenime stengiuosi vengti tokių „pirmų kartų“.  

Justinas Kinderis, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Juozas Olekas. / Alfredo Pliadžio nuotr.

O kaip susitvarkyti su visuomenės, žurnalistų, profesionalų spaudimu pasiektose aukštumose išlikti? Juk bevalgant apetitas auga ne tik pačiam sportininkui?

Ne kartą girdėjau žmones sakant, jog jau pasiekiau savo karjeros saulėlydį. Nors mūsų sporto šakoje gali gerai dalyvauti keturiose rungtyse, o penktoje užtenka gauti prastesnį žirgą ir tavo rezultatas nieko nenudžiugins. Bet ką reiškia „saulėlydis“, jei viską, kas priklauso nuo manęs, padariau gerai?! Man – dvidešimt šešeri, aš vis dar gerinu asmeninius rezultatus, o tai reiškia, kad nestoviu vietoje.

Skaudu girdėti tokias kalbas?

Skaudu, kai tai sako žmonės, kurie turėtų nusimanyti apie sportą, penkiakovę, žmonės, kurie patys sportavo ar dirba treneriais. Bet ir prie to priprantama...

Mokausi iš kitų patirčių. Kai dar treniravausi su Edvinu Krungolcu, daugiau su juo bendravau, mačiau, kaip po kiekvienų varžybų jis elgiasi, reaguoja, žinojau, kas laukia. Supratau, kad kiekviena sėkmė ar nesėkmė nėra nei stebuklas, nei didelė tragedija. Stengiuosi į viską žiūrėti kuo ramiau. Nors jau dabar žinau, kad tapus pasaulio čempionu kitąmet pirmosios mano varžybos bus stebimos lyg per didinamąjį stiklą. Jei prasčiau seksis, vėl bus žmonių, kurie skubės mane nurašyti. Sunku visą laiką, visą sezoną būti geriausiam. Europos ir pasaulio penkiakovės čempionatai vyksta kasmet, tad mus kasmet kas nors nurašo ar pakelia mums galvas.

Buvo kalbama, kad Laura Asadauskaitė po Londono olimpinių žaidynių darys pertrauką, galbūt bandys susilaukti antro vaikelio, daug kas lingavo galvas: „Kas bus su mūsų penkiakove...“ Bet Laura nusprendė kol kas toliau sportuoti, o ir man visai neblogai sekasi, tad bus ant ko penkiakovei laikytis (šypsosi).

Justinas Kinderis, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Juozas Olekas. / Alfredo Pliadžio nuotr.

Kai nesportuoja, tavo kolegė Laura galvoja apie vaikus. O apie ką tu mąstai?

Nesu išskirtinis, galvoju apie viską – ir šeimą, ir vaikus. Bet kol kas nesutikau žmogaus, su kuriuo norėčiau kurti gyvenimą. O ir prioritetai nuolat susidėlioja ne taip, kaip reikia, bent jau ne taip, kad rimtai imčiau galvoti apie šeimą: pernai – olimpiada, šiemet – pasaulio čempionatas.

Ką čia bekalbėti: neatsiranda moteris, ir tiek. Nesutinku tokios, kuriai būtų paprasta su manimi, kuriai nereikėtų dėl manęs perlaužti savęs, priimtų mane, mūsų santykius tokius, kokie jie yra. Iki šiol taip jau būdavo: rudenį, pasibaigus sezonui, kas nors atsirasdavo mano gyvenime, o prasidėjus sezonui išeidavo. Paprastai nepatikdavo, kad aš pradedu elgtis kitaip, nors kartais net ir perspėdavau, kaip viskas bus. Toks jau esu: ką darau, stengiuosi daryti maksimaliai gerai.

Merginoms sunku su sportininkais, ypač tokiais užsispyrusiais?

Nelengva. Trūksta laiko, net atostogas, būna, suderinti sunku: kai ji nori atostogauti – tu ari, kai tau ateina metas ilsėtis, jai – pats darbymetis. Atrodytų, smulkmenos, bet jos laikui bėgant tampa svarbios. Nors štai Edvinas gyvena ne su sportininke, ir jiems puikiai sekasi. Gyvenime visaip būna, dviejų žmonių santykiuose sunku pritaikyti kokias nors taisykles. Nesijaudinu, ir man ateis laikas – dar nesijaučiu senas.

O ką reiškia „senas“ jūsų sporto šakoje?

Na, toks žmogus, kaip Krungolcas, kuris sportavo iki trisdešimt devynerių, – labiau išimtis. Penkiakovėje sportuoti galima gana ilgai – kad ir iki trisdešimt penkerių, bet vėliau jau sunku įrodyti, ko esi vertas.

Ir kas po to?

Džiaugiuosi, kad kartu su aukso medaliu iškovojau ir valstybės garantuojamą sportininko rentą, kuri baigus karjerą užtikrins šiokį tokį finansinį stabilumą. Ją gaudamas galėčiau dirbti gerokai mažiau mokamą trenerio darbą ir per daug nesijaudinti. Neslėpsiu: po olimpiados išsikėliau tikslą iškovoti šią rentą, džiaugiuosi, kad dabar galiu lengviau atsikvėpti.

Justinas Kinderis, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Juozas Olekas. / Alfredo Pliadžio nuotr.

Kur atgauni jėgas po svarbių varžybų, įtemptų treniruočių, kur išbarstai energijos likučius, jei jų lieka?

Mėgstu žvejoti. Ir dabar po čempionato kelioms dienoms išvažiavau prie Molėtų su meškere pasėdėti, bet prieš varžybas žvejoti sekėsi geriau – kažkas, kol kovojau dėl medalių, mūsų gerą vietą užėmė (šypteli). Buvau ir grybauti, bet dėdės šaldytuve palikau visas voveruškas – nors imk ir važiuok pasiimti!

Mėgstu pasėdėti su draugais, išeiti pasivaikščioti. Kai pajuntu pašaukimą ir įkvėpimą, mėgstu pašokti. Tik kuo toliau, tuo tas įkvėpimas ateina vis rečiau, tam prireikia progų... Gal senatvė?

O gal vertėtų naudotis proga – juk su pasaulio čempionu daug kas norėtų pašokti!

Gal... Galbūt kam nors ir pasiseks – kas žino (šypsosi).

Dėmesys grįžus iš Taivano tituluotam sportininkui išaugo?

Šiek tiek. Feisbuke nepažįstami žmonės kviečia į draugus, seni pažįstami, su kuriais seniai nebendravau, irgi prisimena. Sporto klube žmonės sveikina, bet dėmesys – tikrai neperdėtas, ir tuo džiaugiuosi. Štai mudu kalbamės ir niekas aplink mus nesibūriuoja, autografų neprašo – vadinasi, viskas gerai. Dabartinis mano treneris Andrejus Zadneprovskis sako, kad tai – gražiausias mano laikas ir privalau juo mėgautis.

Bet tokio dėmesio, kokio sulaukia mūsų krepšininkai, nesinorėtų?  

Oi, ne. Gerai jaučiuosi, kai tik vienas kitas atpažįsta, nusišypso. Esu ramus žmogus, nemėgstu išsišokimų...

Užtat kokias žmonas krepšininkai susiranda!

Ir kokias (juokiasi)?! Gražias? Grožis grožiu, bet man norėtųsi šalia turėti žmogų, su kuriuo būtų galima ir pasikalbėti. Visą gyvenimą vien su grožiu negyvensi... O gal sutiksiu gražią ir protingą? Tuoj blondinių eilė nusidrieks ir susirasiu kokią (juokiasi)...    

Justinas Kinderis, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Juozas Olekas. / Alfredo Pliadžio nuotr.

                             

Skaitykite daugiau