Švenčių laukimas turėtų būti pakylėtas ir džiaugsmingas. Nepabaigtus darbus pamažu keičia atsipalaidavimas ir vakarėliai, namuose dygsta eglutės, dovanų sąrašuose daugėja išbrauktų žodžių, dėliojasi ir artimųjų lankymo maršrutai. Viskas gražu ir šventiška, jei ne trys dalykai, kurie tarsi pragaro raiteliai prisikelia kiekvienų metų pabaigoje ir atjoja sugadinti kalėdinės dvasios: prieššventiniai kamščiai, „Vienas namuose“ ir kalėdinė muzika.
Iš tiesų, kam pasirodė gera idėja kiekvienais metais groti tą patį ir tikėtis, kad žmonėms tai vis dar patinka? Negaliu apsipirkti parduotuvėje ar pavakarieniauti restorane, tris kartus neišgirdęs „Wham!“ „Last Christmas“, Mariah Carey „All I Want For Christmas Is You“ ar kito panašaus kalibro kalėdinio zombio.
Kažkas su Kalėdoms dedikuota muzika yra negerai. Per daug klišių, per didelis dažnis per mažai kokybės.
Šitie dinozaurai kasmet išlenda dar lapkričio pabaigoje ir per mėnesį tiek nusibosta, kad visai nebenorime sulaukti kitų Kalėdų. Kartais į jų vietą stoja koks nors naujas muzikinis bandymas, bet būkime atviri – kažkas su Kalėdoms dedikuota muzika yra negerai. Per daug klišių, per didelis dažnis per mažai kokybės.
Laimė, mes patys galime pasirinkti, ką klausytis ir kuo atskiesti viešose erdvėse bei populiarių radijo stočių eteryje skambančius kalėdinius nesusipratimus. Čia surinkau penkis šiuolaikinės elektroninės muzikos, modernaus džiazo ir kitų populiarių stilių albumus, mano manymu, tobulai limpančius prie lietuviško gruodžio ir sugrąžinančius šventinį džiaugsmą į ausis. Dalinuosi, galbūt patiks ir jums.
Atradimas Nr. 1: „Floating Points“ – „Elaenia“
Gana neseniai pasirodęs brito Sam Shepherd albumas, pavadintas Centrinėje ir Pietų Amerikoje aptinkamo paukštelio vardu, iškart aplipo aukščiausiais kritikų įvertinimais. Ir ką gi – tai nuostabus kūrinys iš septynių lygiaverčių detalių. Visos kompozicijos įgyvendintos kaip mikrochirurgo operacijos. Jokių nuslydimų į šalį, jokių šansų suklysti. Tačiau neišsigąskit, improvizacijai ir eksperimentams vietos palikta į valias.
Sintezatoriai čia susivelia su gyvais instrumentais į vientisą šiuolaikinės elektroninės muzikos gniutulą, tylus ambientas palengva įgauna pykčio ir lūžta ties esmine triukšmo akimirka, vėl palikdamas vietos naujai muzikinių patirčių bangai. Sam keliuose interviu yra pasakęs, kad albumą inspiravo jo patirtas sapnas. Iš tiesų, čia tikrai yra kažko „sapniško”, tačiau kartu ir labai išbudinančio.
Atradimas nr. 2: „GoGo Penguin“ – „v2.0“
Pianinas, kontrabosas ir būgnai – tai trys pyrago ingredientai, kuriuos atlikėjai lygiomis dalimis sluoksniuoja, sukurdami malonų begalybės efektą.
Britų modernaus džiazo ir lengvos elektronikos trijulė kiek labiau žinoma gimtojoje šalyje, bet žinia apie jų muziką turėtų būti paskleista kaip įmanoma plačiau. Pianinas, kontrabosas ir būgnai – tai trys pyrago ingredientai, kuriuos atlikėjai lygiomis dalimis sluoksniuoja, sukurdami malonų begalybės efektą. Pradedi klausyti albumo ir čia pat pajunti, kad jis jau baigėsi.
Man „GoGo Penguin“ muzika ir ypač albumas „v2.0“ yra vienas maloniausių atradimų šiemet, geriausiai atsiskleidžiantis būtent žiemą ir įskiepijantis į tamsą spalvingo optimizmo šakelę. Kūrinių lengvumas, sumaniai kaitaliojamas tempas, smagios improvizacijos ir subalansuotas skambesys – tai tik kelios priežastys, kodėl „v2.0“ norisi kartoti ir kartoti iš naujo.
Atradimas Nr. 3: EL VY – „Return To The Moon“
Grupės „The National“ frontmenas Matt Berninger šį rudenį paviešino savo 11 dainų nuotykį su mažai kam žinomu muzikantu Brent Knopf. Susivieniję po EL VY pavadinimu jie sugrįžo į mėnulį ir nusivežė mus visus ten pat. Matt vokalas yra toks specifiškai liūdnas, kad bet kurią grupę nutemptų į melancholijos tvenkinuką ir ten iškart apaugtų meldais. Keista, kad šita taisyklė negalioja EL VY atveju.
Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl „Return To The Moon“ jau kurį laiką atsisako pasitraukti iš ausinių. Tai neįtikėtinai geras, išbaigtas ir gražiai sušukuotas albumas su neabejotinai gražiausia šių metų daina – meilės balade „No Time to Crank the Sun“. Labai keista, kaip toks iš niekur atsiradęs dviejų kūrėjų tandemas sugebėjo per visus 11 gabalų išlaikyti kokybę, įvairovę ir gylį. Tai albumas be silpnų vietų. Tokių šiemet yra vos keletas.
Atradimas Nr. 4: „Kiasmos“ – „Kiasmos“
Šio šiauriečių elektroninės muzikos dueto sėkmės priežastys yra dvi. Pirmoji – Ólafur Arnalds. Tai super produktyvus, linksmas ir kūrybiškas kompozitorius iš Islandijos, daug koncertuojantis Europoje, rezgantis krūvas bendrų projektų su kitais atlikėjais, kuriantis muziką filmams (dirbo ir su lietuviškuoju „Nematomu frontu“), kitoms grupėms, beprotiškai daug važinėjantis po pasaulį su įvairiais projektais nuo neoklasikos iki techno. Antroji priežastis – labai geros grupės „Bloodgroup“ narys Janus Rasmussen, daug prisidedantis prie originalaus „Kiasmos“ skambesio.
Jau šešerius metus veikiantis jų tandemas retkarčiais vis išspjauna tai kokį naują eksperimentinio minimal techno EP, tai pilną albumą. „Kiasmos“ dėlioja laiką iškreipiančius ir raminančius ritmus, pabarstydami juos Ólafur išjaustomis styginių instrumentų, pianino ir sintezatorinių garsų kompozicijomis. Tam tikra prasme, lengvuose „Kiasmos“ kūriniuose gerietiškas techno susitinka svajingąją klasiką.
Atradimas Nr. 5: „Petite Noir“ – „La Vie Est Belle / Life Is Beautiful“
Šis 25 metų jaunuolis dar pernai pradėjo šmėžuoti daugiausiai žadančių naujų atlikėjų sąrašuose. Jau šių metų pradžioje vaikinas pokštelėjo ambicingą EP „The King Of Anxiety“, o rudenį išleistas jo pilnas albumas „La Vie Est Belle / Life Is Beautiful“ nuo pat pirmų „Intro Noirwave“ garsų pargriauna ant žemės, uždeda antrankius ir iki gyvos galvos įgrūda į „Petite Noir“ gerbėjų koloniją.
Jo pasirinktas noir-wave stilius yra nuostabus dalykas, klaidžiojantis tarp lėtų r‘n‘b ir populiarių indie ritmų, tačiau nevengiantis išlenkti vieną kitą stipresnio ritmo taurelę. „Petite Noir“ į šitas muzikos salotas įmaišo dar daugiau skirtingų ritmų ir skambesių nuo post-punk iki synth-pop, pagardina afrikietiškomis šaknimis ir užpila galingo vokalo aliejumi. „La Vie Est Belle / Life Is Beautiful“ yra labai pozityvus albumas, jo klausantis net nepajunti, kaip pasikrauni šypsena ir teigiama energija, o tokie manifestai, kaip „Just Breathe“ arba mano mėgstamiausias MDR, apskritai privalo patekti į gėrio ir meilės himnų sąrašus. Puikus maistas švenčių laukiančioms ausims!