„Ji – nepaprastai jausminga. Ir tai galėtų būti didelė problema. Laimei, ji pasirinko profesiją, kuri leidžia išreikšti tokias aistras, kokių normalus žmogus tiesiog neištvertų.“ Taip režisierius Pedro Almodovaras sako apie Penelope Cruz – aktorę, be kurios negalėtų gyventi.
41-erių Penelope Cruz, viena garsiausių savo kartos aktorių, išties didelė jautruolė. Ji gali apsipilti ašaromis ryte atsivertusi laikraštį, pamačiusi valkataujančią katę ar paklausta, kaip laikosi jos vaikai.
Ji išvis nepanaši į „Oskaro“ laimėtoją – per daug nuoširdi, per daug svetima Holivudo standartams. Gal dėl to ją (bent trumpai) įsimyli visi minėtojo Holivudo vyrai, o moterys įtiki, kad Penelope – geriausia jų draugė. Tarkim, Sophia Loren yra pasakojusi, kaip, pasibaigus filmo „Devyni“ darbams, raudojo balsu, nes nenorėjo skirtis su ispane.
Ji nevairuoja mašinos, mėgsta žiūrėti senus filmus, yra veganė. Kolekcionuoja drabužių pakabus ir juos tempia namo iš viso pasaulio. Savo svečius verčia lošti domino, o kai dirba svetimame mieste, pirmiausia ten susiranda karaokės barą. Nes nedainuoti Penelope negali. Taip pat ji negali dainuoti viena, tad į barus dažniausiai velka visą filmavimo komandą, o jei yra namie – vyrą, draugus, brolį, seserį. Tarp kitko, didelis mėgėjas padainuoti su Penelope yra mums pažįstamas krepšininkas Pau Gasolis. Juodu (168 cm ir 213 cm) kartu turėtų gerai atrodyti.
Ji – Almodovaro ir Woody Alleno mūza, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų. Nėra kitos ispanų aktorės, kuri būtų gavusi tokį kalną apdovanojimų.
Aišku, reiktų pradėti ne nuo mielų smulkmenėlių, o nuo to, kad ji – Almodovaro ir Woody Alleno mūza, kad sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų ir nėra kitos ispanų aktorės, kuri būtų gavusi tokį kalną apdovanojimų.
Jau nekalbant apie Cruz reklamos projektus ir nesuskaičiuojamus portretus glamūrinių žurnalų viršeliuose. Šiems dalykams vien geros širdies nepakanka – reikia talento, valios, daug prakaito, mokėjimo kovoti už save... Kai Cruz, vienintelei ispanei, kada nors gavusiai „Oskarą“, buvo teikiama ši auksinė statulėlė, salėje sėdėjo jos mama. Penelope ją pakvietė, kad parodytų, kaip neįmanoma pasidaro įmanoma.
Penelope augo Alkobendase (13 km nuo Madrido), ir ten mintis tapti aktore, juolab – gyventi iš tos profesijos atrodė kaip mokslinė fantastika. Parduotuvėlės savininko ir kirpėjos duktė nė nesvajojo nieko tokio. Ji mokėsi, lankė baleto pamokas ir galėjo pasigirti nebent tuo, kad pirmąsias savo pesetas uždirbo nusifilmavusi reklaminiame vaizdo klipe, tiesa, jame matėsi tik jos kojos. Bet likimas buvo kažką užprogramavęs.
Jau vaikystės metais, kai tėvukas Eduardo paimdavo mėgėjišką kamerą, Penelope kaipmat atsidurdavo pirmame plane: šokdavo, vaipydavosi, versdavosi per galvą. Tikro kino ji irgi buvo uosčiusi: leipo nuo Almodovaro ir nusprendė, kad reiktų jį pamatyti iš arčiau. Išvertusi savo didžiules akis, paauglė įkalbėdavo sargus įleisti į filmavimo aikštelę ir, kur nors užlindusi, stebėdavo, kaip dirba jos dievaitis. O pamačiusi Almodovaro filmą „Surišk mane, pririšk mane“ tvirtai nutarė filmuotis pas jį.
Cruz nemanė, kad reiktų pasimokyti vaidybos meno. Ji iškart griebė jautį už ragų: kreipėsi į artistų agentę Katriną Bayonas. Šioji, nesuprasdama, kad prieš akis – aukso puodas, mandagiai išprašė mergaitę lauk, pasiūliusi jai ateiti, kai užaugs. Cruz atėjo po savaitės, paskui ėjo dar ir dar, kol Katrina (dirbanti aktorės agente ligi šiol) iškėlė rankas.
Debiutiniuose Penelope filmuose buvo daug sekso (Ispanijoje turbūt kitokių nebūna), tad septyniolikmetė karjerą pradėjo melu: nuo prodiuserių nuslėpė savo amžių, o tėvams aiškino, kad jos filmų siužetai – tyri kaip ašara. Bet ir melas kartais padeda: pasirodžius ekranuose filmui „Jautiena“, kur nuo jos ir Javiero Bardemo aistrų rūko dūmai, debiutantei paskambino Almodovaras ir pasiūlė paskaityti „Kika“ scenarijų. Tik pamatęs gyvą aktorę režisierius suprato, kad ji perpus jaunesnė nei herojė. Jokie liepsningi Cruz argumentai neprivertė maestro pakeisti nuomonės, tačiau jis merginą įsidėmėjo.
Ji tikrai buvo skirta Almodovarui, nes be jo gyvenimas buvo nei šioks, nei toks. Ketverius metus Penelope dirbo Europoje – filmuose, kurių niekas neatsimena. Siekė įsitvirtinti Niujorke, bet nepavyko. O 1996 m. jai paskambino Almodovaras ir pasiūlė mažutį vaidmenį filme „Virpantys kūnai“: Penelope sutiko nė nemirktelėjusi. Ji vaidino prostitutę, kuri gimdo autobuse; scena truko aštuonias minutes. Vėliau režisierius pasakė, kad tiek laiko užtenka „Oskarui“ gauti ir Cruz – jo verta. O paskui buvo „Viskas apie mano mamą“ – bene pirmas filmas, kuriame ją, angeliškai gražią, pamatė mūsų žiūrovai.
Cruz mėgino daryti karjerą Holivude. Negalima sakyti, kad patyrė fiasko, bet pergalės irgi nepasiekė. Kai ji atvyko į Los Andželą pirmą kartą, mokėjo pasakyti tik dvi frazes: „Sveiki.“ ir „Aš noriu dirbti su Johnny Deppu.“ Aišku, Penelope, turinti gerą humoro jausmą, kiek ironizuoja tą metą, bet jos akcentas lindo kaip yla iš maišo. Tačiau režisieriai ją kvietė vienas po kito. Situacija buvo paradoksali: kviečiama ji buvo kaip moteris, iš kurios tikimasi tik grožio, o paskui pasirodydavo recenzijų, kad „vienintelė Cruz tą filmą veža“.
Vėliau prasidėjo niūresnis metas ir Auksinės avietės (teikiamos blogiausiems aktoriams). Įdomu, kad jų Penelope gaudavo už filmus, kurie būdavo svaigiai populiarūs: „Vanilinį dangų“ su Tomu Cruise’u, „Kokainą“ su Johnny Deppu, „Kapitono Korelio mandoliną“ su Nicolu Cage’u...
Penelope tikrai nebuvo bloga aktorė, bet virš jos pradėjo kauptis debesys. Spauda skalambijo, kad ta ispanė griauna gražias šeimas, neva visi geriausi Holivudo vyrai pasijunta it kobros hipnotizuojami triušeliai. Kas tiesa, tai ne melas: Penelope turėjo romanų su Mattu Damonu, Nicolu Cage’u, Matthew McConaughey. Ir būtent per ją Nicole Kidman paliko Tomą Cruise’ą (su juo Penelope bendravo trejus metus)...
Tai buvo laikas, kai aktorė pajuto, kad spauda yra pikta ir kad kiekvienas jos pasakymas gali būti iškreiptas. „Kaskart, kai duodi interviu, 300 žmonių perima tavo istoriją ir daro su ja, ką nori. Labai norėčiau kalbėti atviriau ar linksmiau, bet negaliu, nes paskui visada gailiuosi.“
„Tada aš ją išgelbėjau“, – mėgsta girtis Pedro Almodovaras. Taip ir buvo. Jo filmas „Sugrįžimas“ privertė žiūrovus pamiršti žvaigždinius Cruz skandalus ir prisiminti, kad ji turi didžiulį dramatinį talentą.
Net Woody Allenas, pamatęs šią juostą, perrašė savo filmo „Viki Kristina Barselona“ scenarijų, kad jame atsirastų vietos ispanei. Nors jis įžvelgė kitą Cruz pusę – kad ir komedijose ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Dabar Cruz viskas klostosi puikiai. Ji gyvena su vyru – kultiniu ispanų aktoriumi Javieru Bardemu (su kuriuo ne kartą ekrane vaidino meilužius), turi sūnų Leonardo ir dukrytę Luną. Gražioji Penelope ištekėjo tik sulaukusi 36 metų ir tikisi, kad daugiau tekėti neteks. Garsiausia ispanų pora labai brangina savo santykius, partizaniškai slepia asmeninį gyvenimą ir deda daug pastangų, kad jų abiejų atžalos augtų kaip normalūs vaikai. Todėl pagaliau vyksta tai, ko Cruz seniai nusipelnė: spauda koncentruojasi į jos darbą.
Apie jį rašyti yra ką, nes aktorė – savo profesijos fanatikė. Ji šimtą metų pažįsta Almodovarą, režisierius – šeimos draugas, bet tie dalykai tik įaudrina Penelope: ji paniškai bijo nuvilti maestro ir jo filmuose dirba taip, lyg tai būtų gyvenimo ar mirties klausimas. Nors ir kitus režisierius trikdo jos požiūris į darbą. Antai Robas Marshallas ilgai visiems pasakojo, kaip Penelope repetavo savo šokį su virvėmis filme „Devyni“: tai truko keliolika valandų, kol virvės ėmė slysti jai iš rankų, nes delnai kraujavo, o pirštinių ji kategoriškai atsisakė...
Aktorė, visada turėjusi mylinčius tėvus ir niekada nebadavusi, ypač daug laiko skiria labdarai.
Ašaromis pradėjome, ašaromis ir baigsime. Cruz turi dar vieną hobį – fotografuoja ir net rengia parodas, tačiau renkasi tokius siužetus, kad objektyvo akis dažnai aprasoja, tarkim, fotografuoja Tibeto pabėgėlius vaikus. Ir, aišku, nepalieka jų nelaimėje. Aktorė, visada turėjusi mylinčius tėvus ir niekada nebadavusi, ypač daug laiko skiria labdarai.
Jai buvo 22 metai, kai pirmą kartą išvyko dirbti savanore į Ugandos ir Indijos našlaičių prieglaudas, kai slaugė su Motina Terese raupsais sergančius ligonius. Nuo tada ji remia Indijos moteris, stato mokyklas Afrikoje, siunčia savo honorarus žemės drebėjimo aukoms, padeda visiems, kam reikia pagalbos. Net jei tas nelaimėlis – keturkojis: Cruz mielai prisideda prie PETA kovos prieš kailinius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mylima ir nekenčiama Natalija Vodianova: nuo turgaus prekeivės iki podiumų princesės
Daugelis didžiųjų kompanijų kviečia Penelope Cruz būti jų veidu. Nuo pernai ji – „Lancôme“ ambasadorė. Kodėl? Apie tai – interviu su aktore.
– Jūs daug metų buvote „Trésor“ veidas, o pernai tapote „Lancôme“ dekoratyvinės kosmetikos ambasadore. Kaip jaučiatės?
– Man didelė garbė dirbti su šiuo nuostabiu brendu. „Trésor“ buvo pirmieji kvepalai, kuriuos dar vaikystėje gavau dovanų, ir jie mane lydėjo daug metų. Manau, kad „Lancôme“ dekoratyvinė kosmetika bus naujas mūsų bendradarbiavimo etapas. Man patinka jų idėja, kad grožis – ne prievartos, o laisvės, žaidimo forma.
– Kas jums yra „Lancôme“ moteris?
– Šį ženklą atradau būdama 13 metų, kai pirmą kartą pamačiau nuostabią reklamos kampaniją su Isabella Rossellini. Pajutau, kad ta reklama kalba apie stiprią, nepriklausomą moterį. Pasitikinčią savimi, žavingą, romantišką…
– Kokie jūsų mėgstami „Lancôme“ produktai?
– Jų – daug. Šiuo metu mano favoritas – „Grandiôse Mascara“ blakstienų tušas; stebiuosi, kodėl anksčiau niekas neišrado taip lengvai naudojamo ir taip gerai atrodančio daikto. Dar mėgstu „L’Absolu Rouge“ lūpų dažus, kurie tikrai drėkina lūpas, o jų spalvos atrodo kaip nuskenuotos iš rožių. Ir, žinoma, neišsiverčiu be „Teint Miracle“ pudros.
– Kas daro moterį gražią ir unikalią?
– Apsisprendimas mylėti ir gerbti save, tapti savo pačios geriausia drauge.
– Kaip jaučiatės, jei nepadažote blakstienų?
– Aš visada jas dažau. Manau, kad blakstienų tušas yra kaip maža juoda suknelė tavo akims.
– Jums neatrodo, kad žmonės iš jūsų akių lengvai perskaito, ką galvojate? Jos tokios išraiškingos…
– Taip, man nelengva slėpti emocijas, bet aš ir nesistengiu to daryti. Kuo vyresnė darausi, tuo mažiau noriu atrodyti tokia, kokia nesu, ir tuo geriau jaučiuosi būdama savimi.
– Ar žvilgsnis yra ginklas? Tarkim, gali sugundyti arba, atvirkščiai, išlaikyti distanciją?
– Kai kurie žmonės – kaip vaikai: iš jų akių gali suprasti, kas jie tokie, kaip jaučiasi. Aš tikiu, kad akys nemeluoja. Jos tikrai yra durys į sielą.
– Kokie jūsų naujausi darbai?
– Julio Medemo „Ma Ma“. Pati tą filmą prodiusavau ir labai juo tikiu. Tai vienas geriausių vaidmenų, kokių esu turėjusi. Vaidinu vėžininkę, kuri labai daug išgyvena, bet ta istorija skleidžia šviesą ir meilę.
– Kokią dainą dabar labiausiai mėgstate?
– Ji sukurta mano brolio Eduardo ir skirta mudviejų su seserimi Monica trumpametražiam filmui „L’Agent“.
– Kur būdama mėgstate pamąstyti?
– Kadangi mąstau visur ir visada, ieškau vietos, kur galėčiau nuo to pailsėti.
– Jūsų mėgstama slaptavietė?
– Namai.
– Ko niekada neišsižadėsite?
– Pozityvaus, optimistinio požiūrio į gyvenimą.