Kai jis šventė penkiasdešimtmetį, draugai sunešė kalną dovanų: sukišo jas į pačių siūtą maišą (angelo formos) ir išnuomojo lėktuvą, o šis numetė tą lobį ant jubiliato namo stogo. Laimei, stogas atlaikė. O bičiuliai parodė kolegai, kad vertina jį ne tik kaip angelų tapytoją ir išskirtinį menininką, bet ir kaip labai šviesų, visų mylimą žmogų.
Paulis Klee (1879–1940) dažnai vadinamas geriausiu vokiečių menininku, nors vyras dėjo daug pastangų, kad gautų Šveicarijos pilietybę. Tapytojui, vokiečio ir šveicarės sūnui, tautybė ypač parūpo atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui. Pastarasis, dukart mėginęs stoti (bet neįstojęs) į Vienos dailės akademiją, jautėsi gerai išmanantis meną ir visus modernistus vadino šarlatanais. O spauda, pataikaudama reichskancleriui, puldinėjo garsius tėvynainius. Damoklo kardas neaplenkė ir Paulio, juolab buvo manipuliuojama net ne jo menu, o pavojingesniais dalykais: „Klee išgarsėjo kaip Bauhauzo dėstytojas, bet vis dėlto jis – tipiškas Galijos žydas!“ Dailininkas padarė teisingą išvadą – su šeima dingo iš Vokietijos.
Klee, be abejo, buvo modernistas, tik sunkiai priskiriamas kuriai nors krypčiai. Naudodamasis tuo, kas gerai žinoma: ekspresionizmu, kubizmu, siurrealizmu, primityvizmu, jis sukūrė itin savitą stilių. Paveikslus dailininkas grindė sudėtinga linijų ir spalvų sąveika, išdėstyta jo darbuose „Formos ir dizaino teorijos užrašai“ ir „Paulio Klee užrašai“, kurie šiandien laikomi neįkainojamais modernizmo dokumentais. Tačiau Klee tapyba atrodo ne teorijų, o labiau paties dailininko atspindys: ji skleidžia šilumą, yra jautri, muzikali, vaikiškai nuoširdi, o kartais – tiesiog vaikiška.
Dailė Pauliui atrodė kaip nearta dirva ir kėlė norą pasiraitoti rankoves.
Klee labai greitai padarė karjerą, jei atmesime tą momentą, kad ilgokai mąstė, kas jis – muzikantas ar dailininkas. Istorija žino daug menininkų, galvojančių, kad viena netrukdo kitam; ir Klee nemanė, kad garsas ir vaizdas – nesutaikomi. Tačiau muzikoje Klee buvo užkalkėjęs konservatorius, dievino Mozartą, Bachą ir ignoravo savo amžininką Arnoldą Schoenbergą: manė, kad muzika neturi ateities, nes viskas, kas tobula, joje jau atrasta. O dailė Pauliui atrodė kaip nearta dirva ir kėlė norą pasiraitoti rankoves. Tik vyrui prireikė gana daug laiko, kad nuspręstų, kur jo reikia labiau...
Paulis gimė netoli Berno, Hanso Klee ir Idos Frick šeimoje. Tėvas dėstė muziką koledže, mama, dainininkė, irgi mokytojavo. Vaiko likimas buvo tarsi aiškus: jis nesiautė kieme ir nesikarstė medžiais, nes nuo mažens čirpino smuikelį – turėjo tapti garsiu muzikantu. Tačiau šeimoje buvo dar ir meniškos natūros senelė iš motinos pusės: ji siuvinėjo, piešė, tapė. Tai darė neką įdomiau už kitas kilmingas jos amžiaus damas, bet būtent močiutė nuvedė Paulį „šunkeliais“. Vaikas, vos gavęs iš jos spalvotų pieštukų, suprato, kad jie – nepalyginti geriau už smuiką.
Vienuolikos metų jis buvo pakviestas groti į orkestrą, koncertuojantį Berno muzikų draugijoje, o tai galėjo nutikti tik vunderkindui. Paulis ilgą laiką pateisino tėvų viltis. Bet paskui paauglį ėmė dominti mergaitės, o šių geri berniukai netraukė. Paulis savo uniforminę kepurę apsuko snapu į nugarą, iš penkiolikos palto sagų užsegdavo tik apatinę ir pasijuto esąs kankinys, nes jį traukė tik uždrausti vaisiai. Piešimas buvo vienas jų, todėl baigęs mokyklą Paulis įstojo į Miuncheno dailės akademiją.
Kartais rašoma, kad jam prireikė dailės tik iš noro šiauštis prieš tėvą. Aišku, ponas Hansas pyko, kad sūnus atsisakė muzikanto karjeros, bet ne tiek, kad būtų išbraukęs jį iš testamento. Juolab niekas labai nepasikeitė: Paulis lankė akademiją, bet daugiau laiko leisdavo grodamas ir bėgiodamas iš vieno koncerto į kitą. O 1903–1906 m. jis net griežė Berno simfoniniame orkestre. Smuiką vyras visada laikė rankos atstumu nuo savęs. Kartais draugai net kikendavo: „Buvau pas Klee, bet taip ir nepavyko pasikalbėti, nes jis visą vakarą muzikavo.“
Jaunąjį Klee jaudino dar vienas dalykas: kaip tapti vyru? Meilė, įsiplieskusi tarp Paulio ir pianistės Lily Stumpf, atsakymo nedavė, tik vertė jį gyventi dvigubą gyvenimą. Dieną jis būdavo inteligentiškų buržua palikuonis, grodavo duetus su Lily, vesdavo ją į koncertus ir operą. O naktimis eidavo per pigius barus: gerdavo, „kabindavo“ pardavėjas ir pozuotojas, įrodinėdavo, kad neturi seksualinių problemų, lyg ir turėtų anksčiau. Jam reikėjo moterų, kurios nebūtų ledi, nereikalautų dūsavimų mėnesienoje. Todėl Lily jis vedė tik po aštuonerių metų, o per tą laiką susilaukė sūnaus su kažkuria iš nereikliųjų damų; tiesa, vaikas išgyveno vos kelias savaites.
Greitai išaiškėjo, kad Klee menas – nepaklausi prekė: šeima gyveno iš Lily muzikos pamokų.
Akademijai laiko likdavo nedaug, o jos profesoriai Paulio netenkino. Net po kelionės į Italiją, kur jaunikaitis studijavo senuosius meistrus, jis nesuprato, ko nori iš dailės. 1906 m., kai jis galiausiai vedė Lily, pora sutarė, kad žmona nebus vyro išlaikytinė – dirbs abu. Bet greitai išaiškėjo, kad Klee menas – nepaklausi prekė: šeima gyveno iš Lily muzikos pamokų. Todėl, po metų gimus sūnui, buvo savaime suprantama, kad skalbti vystyklus – tėčio darbas, nes mama neša namo mamutą. Toks apsikeitimas vaidmenimis anuomet buvo skandalingas, visiškai nesuvokiamas, bet būtent Klee skaičiavo sūnaus dantukus, rašė „Felixo kalendorių“, veždavosi jį pas tėvus į Berną.
Paulis kažką iliustravo, kūrė siurrealistinę grafiką, šiek tiek tapė. Piešė infantilius vaizdelius – ne be sūnaus įtakos. Dalyvavo parodose, bet jautėsi izoliuotas nuo meno pasaulio. Šviesa tunelio gale pasirodė tik tada, kai Klee susipažino su „Mėlynojo raitelio“ ekspresionistais – Augustu Macke ir Vasilijumi Kandinskiu, susidraugavo su Franzu Marcu. Ir kai su pirmuoju išvyko į Tunisą (1914 m.). Tik čia jis drįso sau pasakyti: „Esu tapytojas. Jaučiu spalvas.“ Ir žmonės ėmė pirkti Klee lyrines abstrakcijas, nors prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas – menui nepalankus metas.
Jis ignoravo karą, sakė, kad šis seniai vyksta jo širdyje. Bet kai žuvo Macke, kai Franzui skeveldra nunešė galvą, Klee kaukė iš skausmo. Jam pačiam grėsė karo laukas, bet tėvas panaudojo visus savo ryšius, kad sūnus atitarnautų Tėvynei nekišdamas nosies iš užfrontės.
O po karo buvo įkurta dizaino mokykla Bauhauzas ir Klee buvo pakviestas joje dėstyti – iš pradžių Veimare, vėliau Desau. Jis jau gerai uždirbo, tad vėl tapo „namų šeimininku“: vienas rūpinosi sūnumi. Vos tik tapytojas praturtėjo, išaiškėjo, kad Lily – ligų maišas: ji vis gydėsi Vokietijos ir Šveicarijos sanatorijose, ilsėdavosi kurortuose. Paulis žmoną matydavo gal net rečiau nei Šiaurės pašvaistę, nes savo pamėgtuose dienoraščiuose vis rašė: „Laukiu Lily…“, „Trumpai mačiausi su Lily.“, „Lily žada atvažiuoti…“ Kad būtų lengviau derinti darbą ir tėvystę, sūnų jis įtaisė į savo mokyklą, ir keturiolikmetis Felixas tapo jauniausiu Bauhauzo studentu.
Klee ten dėstė įvairias keistas disciplinas: knygų įrišimą, tapybą ant stiklo, audimą. Taip pat – įprastą tapybą. Jo parašytas „Pedagoginis eskizų albumas“ tapo studentų maldaknyge, juolab atspindėjo paties Klee pažiūras. Savo paveikslus jis vadino „Pasivaikščiojimais su linija“, todėl labai daug kalbėjo apie jos reikšmę, per paskaitas piešdavo diagramas. Kitas jo arkliukas buvo gamta – pati jos eiga: nuo sėklos iki daigo, iki vaisiaus. O kai studentai tapdavo botanikais, Klee jiems pasiūlydavo gilintis į spalvas, kurios jam ne tik siejosi su gamta, bet ir turėjo simbolinę, mistinę prasmes, buvo vertė, gimusi iš neįprasto spalvų mišinio ir derinio.
Įdomu, kad Klee, vadinamas „abstrakcionizmo tėvu“, daug idėjų imdavo iš gyvūnijos pasaulio. Savo studentams jis rodydavo žuvytes akvariumuose, lygino linijas su jų judesiais, su paukščių čiulbėjimu. Bet didžioji maestro silpnybė buvo katės. Dvi garsiausios jo numylėtinės, iš pradžių Fritzi, vėliau Bimbo, laisvai šlaistėsi po dirbtuves, joms net buvo leidžiama palikti pėdutes ant drėgnų paveikslų: Klee šaipydavosi, kad kada nors ekspertai spėlios, kaip jam pavyko išgauti tokį efektą. Nors yra keliasdešimt paveikslų, kur be ekspertų aišku, kad juose vaizduojama tas, kas pasakė „miau“.
Kai Hitleris atėjo į valdžią, Klee dėstė Diuseldorfo dailės akademijoje. Naciai neapsiribojo piktais straipsniais, dailininko namuose gestapas atliko kratą. Kas bus toliau, Klee nespėliojo: 1933 m. su šeima skubiai išvyko į Berną, kur buvo jo namai ir dar gyvas tėvas. Vokietijoje jo kūriniai buvo pašalinti iš visų viešų vietų, o 17 jų pateko į parodą „Degeneratyvus menas“.
Klee neberizikavo: dabar jis rengdavo parodas Paryžiuje, Londone. Bet – vis rečiau, nes sirgo sklerodermija, beveik negalėdavo nuryti maisto. Tik į gyvenimo pabaigą įvyko stebuklas. 1939 m. pas jį į Berną atvažiavo Pablo Picasso ir Kandinskis. Pabendravęs su bičiuliais, vyras kažkaip atsitiesė. Per metus nutapė 1200 paveikslų: šie tapo jo rekordu ir gulbės giesme.