Fotografė, išskirtinių kelionių organizatorė Kristina Jasudaitė sako, kad vis labiau populiarėja patyriminės kelionės. „Jų metu žmonės trokšta ne tik pamatyti svetimą kraštą, bet ir geriau pažinti save. Iš kelionės visada grįžtame šiek tiek pasikeitę“, – šypsosi daugiau nei 50 šalių aplankiusi moteris.
Esate kelionių organizatorė su fotoaparatu ant peties. Kaip prasidėjo jūsų draugystė su fotografija?
Studijavau užsienio kalbas, taip pat Europos turizmo vadybą Anglijoje ir Ispanijoje, o fotografuoti pradėjau paskatinta draugo brazilo – jis paragino nusipirkti gerą fotoaparatą, kad galėčiau profesionaliau užfiksuoti ypatingas akimirkas. Pirmąjį savo fotoaparatą nusipirkau viešėdama Vokietijoje. Man taip patiko fotografuoti! Didžiausias įkvėpimas apėmė Paryžiuje. Fiksuojant žavingas akimirkas tarsi sustojo laikas – pradėjau matyti menkiausias smulkmenas, pasaulio grožį. Kiek daug visko aplink mus vyksta, o su fotoaparatu daug ką galima įamžinti. Nuotraukas iš Paryžiaus siunčiau draugams. Jie žavėjosi mano darbais, nors tada dar ir techninės galimybės buvo ne tokios, kaip šiandien. Tačiau bičiuliai pagavo tą būseną, kuri buvo apėmusi ir mane, kol keliavau. Labai džiaugiausi, kad pavyko tą jausmą perteikti nuotraukose. Fotografija man – tikra meditacija.
Žvelgiant į jūsų nuotraukas atrodo, kad fotografuodama žmogų matote ir jo sielą. Kaip jums tai pavyksta? Ar nereikia žmogaus geriau pažinti tam, kad būtų galima atskleisti jo vidų?
Man patinka įžvelgti vidinį žmogaus grožį. Kiekviename mūsų yra kas nors išskirtinio. Kai kada nuotraukos gali nepatikti pačiam žmogui, bet daugelis jose pamato save kitu kampu. Kai žmonės pasidžiaugia, kad nuotraukose sau patinka, priimu tai kaip didžiausią komplimentą. Gebėti save priimti visokį – terapija, atskleidžianti, kiek save mylime.
Ką jums pačiai įdomiausia fotografuoti?
Man labai patinka fotografuoti žmones, kurie domisi savimi. Dažniausiai įamžinu moteris. Fotografuoju visa, kas mane įkvepia. Tai gali būti ir gamta, ir žmogus, ir žavi akimirka. Mano siekis – aplinkiniams parodyti, kad reikia švęsti gyvenimą. Kiekvieną dieną. Domiuosi pozityviąja gyvenimo puse. Žinoma, visko būna, ir pati nesu drugelis – pačių įvairiausių patyrimų, emocijų pasitaiko. Kai būna sunku, mane gelbėja grožis. Moku persijungti. Labai įkvepia ir kelionės.
Ar esate iš tų fotografų, kurie tam, kad pagautų ypatingą šviesos blyksnį, keliasi ketvirtą valandą ryto?
Iš tiesų fotografui egzistuoja auksinės valandos – ankstyvas rytas, dar prieš patekant saulei, ir vėlyvas vakaras prieš saulėlydį. Tomis akimirkomis tikrai gali prigaudyti išskirtinių kadrų, todėl būna, kad keliuosi labai anksti. Mėgstu ir palydėti saulę. Tuo metu būnu labai dėmesinga, žiūriu, kas aplink mane vyksta, ir fiksuoju. Be to, atsikėlusi labai anksti ryte, mėgstu pasilepinti buvimu tik su savimi, kol vyras ir sūnus dar miega. Nesvarbu, ar būnu Vilniuje, ar kokioje egzotiškoje šalyje.
Ar per visas keliones galima jus pamatyti su fotoaparatu rankose?
Dažniausiai taip. Žmonės manęs neretai klausia, ar fotografuodama galiu visiškai pajausti akimirkas, mėgautis buvimu čia ir dabar. Tikrai taip. Įdomiausia tai, kad tada dar geriau jaučiu, kas vyksta, patiriu buvimo džiaugsmą, tampu dėmesinga menkiausioms smulkmenoms. Tik tuo atveju, jeigu keliauju su žmonėmis, kurie nesidomi fotografija, derinuosi prie jų ir žiūriu, kad jiems nereikėtų manęs laukti už kiekvieno kampo (juokiasi). Jeigu kelionėje neturėčiau fotoaparato, būtų sunku. Kartais net pasakau sau, jog keliaudama jo neimsiu, bet viskas baigiasi tuo, kad įdomesnius kadrus tuomet fotografuoju telefonu ar bent jau akimis (šypsosi).
Gal galite kitiems patarti, kokias kelionių akimirkas geriau įamžinti, o kada geriau net netraukti fotoaparato ir tiesiog pasimėgauti pačiu buvimu?
Pirmas ir svarbiausias patarimas – fotografuokite tuo atveju, jeigu negalite to nedaryti, jei jums labai patinka šis užsiėmimas. Turiu draugių, kurios yra estetės ir net telefonu užfiksuoja įspūdingų vaizdų. Net drabužiai svarbūs nuotraukoje. Kai kurie žmonės specialiai derina aprangą prie šalies kolorito. Tad kodėl tuomet gražių vaizdų neperkėlus į nuotrauką? Tas, kuris fotografuoja, turi būti atidus detalėms, neabejingas grožiui. Tiems, kam tokie dalykai nelabai svarbūs, nebūtina fotografuoti. Visi mes skirtingi ir dėl to labai džiugu.
Ar visi gali išlavinti akį ir išmokti pagauti gražius kadrus?
Taip, fotografijos meno galima išmokti. Gal genijumi taps ne kiekvienas, bet yra baziniai dalykai, kurių gali pramokti visi. Pati nemažai mokiausi, nes reikia įsisavinti pagrindines taisykles, o tuomet jau – leistis į eksperimentus ir daug daug fotografuoti. Jei vienoje kelionėje nepavyko pagauti gražių kadrų, nenukabinkite nosies ir nenuleiskite rankų – bandykite dar kartą.
Su kuo dažniausiai leidžiatės į keliones?
Labai įvairiai: ir viena, ir su šeima, ir su grupėmis. Dirbu kelionių agentūroje, tad dažnai tai būna darbo išvykos. Tada fotoaparatas, žinoma, lieka antroje vietoje, nes reikia rūpintis žmonėmis, jų patogumu – norisi, kad visi būtų patenkinti. Daugiausia fotografuoju tuomet, kai keliauju viena. Esu atvira pasauliui, kosmopolitė. Moku daug užsienio kalbų, todėl jaučiuosi kaip žuvis vandenyje bet kokiame pasaulio kampelyje. Prieš keletą metų pasaulinėse turizmo parodose atstovavau vienai Indijos kelionių organizatorių, tad teko bendrauti su viso pasaulio turizmo mėgėjais, apkeliavau labai daug šalių. Vieniša nesijaučiu niekur. Dabar stengiuosi rasti harmoniją – po lygiai laiko skirti sau, šeimai, darbui.
Į kokius pasaulio kampelius dabar dažniausiai traukiate?
Pastaruoju metu dažniausiai organizuoju keliones į Balį, Indoneziją, Šri Lanką... Kartais pati lydžiu grupes. Mano vyras – iš Maroko. Jis taip pat yra kelionių organizatorius. Kartais ir kartu lydime grupes. Su juo esu organizavusi ir išvykas moterims. Man pačiai labai patinka dabar populiarios patyriminės kelionės. Jos padeda ne tik šalį pažinti, bet ir save pamatyti naujai. Rinkdamiesi keliones, žmonės trokšta kuo daugiau patirti. Pavyzdžiui, teko bendrauti su vienu milijonieriumi, kuris rinkosi labai įvairiaplanę kelionę: vieną dieną norėjo skristi lėktuvu, kitą – važiuoti senoviniu automobiliu, trečią – gyventi vietinėse gentyse... Tie, kurie gali sau leisti, trokšta paragauti įvairių skonių.
Pati šiuo metu auginu sūnų, todėl keliauti tiek daug, kiek anksčiau, negaliu, tačiau įdomesnių kelionių neatsisakau. Norisi ir kitiems parodyti kuo daugiau autentiškų nepažįstamų vietų perliukų. Pati esu aplankiusi per 50 pasaulio šalių. Daugelyje jų turiu savo pamėgtų vietų. Vasarą man labai patinka Graikijos salos. Mėgstu ir spalvingas šalis – Indiją, Maroką, Ispaniją, Braziliją... O pastaraisiais metais, kadangi domiuosi saviugda, atsigręžiau į ramesnius kraštus, pavyzdžiui, Balį. Lavinu intuiciją, todėl pajaučiu, į kokį kampelį kuriuo metu vykti.
Keliaujate ir po energiškai stiprias vietas. Ar paprasta nuotraukose įamžinti tokių vietų sakralumą?
Yra vietų, kuriose net nelabai galima išsitraukti fotoaparato. Pavyzdžiui, Meksikoje lankydamasi viename kaimelyje, kur vyksta genčių ritualai, net nedrįsau pagalvoti apie akimirkų įamžinimą. Be to, ne visada tai, ką jauti, pavyksta perkelti į nuotrauką. Į sakralias vietas reikia eiti jaučiant joms ypatingą pagarbą. Turistams, nesvarbu, į kokią šalį keliaujantiems, primenu, kad joje esame tik svečiai, tad reikia nusilenkti vietos kultūrai, papročiams, tos žemės protėviams, kad būtų leista patirti vietos ypatingumą. Kelionėse stengiuosi būti nuolanki, visada elgtis etiškai.
Viena sėkmingiausių mano organizuotų kelionių buvo prieš dešimtmetį, kai, subūrusios nedidelę grupę moterų bendraminčių, vykome į Indiją. Kelionę pavadinau karalienių turu. Taip visos susidraugavome, kad kiekvienais metais susitinkame pabendrauti, apsikeisti įspūdžiais. Šiemet švęsime mūsų pažinties dešimtmetį.
„Į sakralias vietas reikia eiti jaučiant joms ypatingą pagarbą. Turistams, nesvarbu, į kokią šalį keliaujantiems, primenu, kad joje esame tik svečiai, tad reikia nusilenkti vietos kultūrai, papročiams, tos žemės protėviams, kad būtų leista patirti vietos ypatingumą.“
Kuo ypatingos moterims skirtos patyriminės kelionės?
Moterims labai svarbi yra estetika, todėl lankomės išskirtinai gražiose vietose. Labai svarbu, kad visos turėtų laiko sau, įvairiems malonumams, masažams. Tokių kelionių metu užsiimame ir dvasinėmis praktikomis: medituojame, darome kvėpavimo pratimus, jogą... Kelionės su programa – įdomesnės. Pavyzdžiui, vykstant į Maroką, kilo mintis geriau patirti visas keturias stichijas, per kurias galėtume aiškiau pamatyti save, pažinti šalį. O štai karalienių turo metu lankėmės rūmuose, organizavome karalienių vakarus, plaukiojome nuostabiais Indijos kanalais, buvome aikštingos kaip karalienės, aplink mus šokinėjo personalo darbuotojai, o mes šokome indiškus šokius ir jautėmės pakylėtai. To moterims labai reikia, ypač jeigu norisi atitrūkti nuo kasdienybės. Tiesa, pasitaiko visokių patirčių – ne visada ir ne visoms išvykoje pavyksta priimti kitą žmogų, būna ir pavydo, konkurencijos. Vis dėlto nenuneigsi – visos mėgstame pasijusti karalienėmis, įsileisti į savo gyvenimą daugiau grožio ir prabangos. Moterys turėtų leisti sau bent trumpam įsijausti į karalienės būseną – tai suteikia pasitikėjimo savimi. Kaip jaučiamės viduje, taip į mus žiūri ir kiti. Noriu padėti visoms, kurios per ilgai yra įsisukusios į rutiną, kurios pavargo nuo kotletų kepimo ir dulkių šluostymo. Kai skiri daugiau dėmesio sau, su kaupu jo sulauki ir iš aplinkos. Tais momentais, kai pajaučiu, kad per daug įstrigau buityje, būtinai susigalvoju ką nors gražaus ir įdomaus. Matau, kad tai veikia. Turime pačios sau kurti šventę.