Nuotaikinga grupė „Patruliai“ švenčia savo veiklos scenoje dešimtmetį. Tiesa, per šį laiką grupėje įvyko ne vienas pasikeitimas. Pernai prie „Patrulių“ senbuvio Algirdo Radzevičiaus prisijungė naujasis narys, buvęs liaudiškos muzikos kolektyvo „Ventukai“ lyderis Juozas Butnorius. Būtent Londone esančioje „Bernelių užeigoje“ įvyko pirmasis šio dueto koncertas. Apie įvykusius pasikeitimus, įsimintiniausius ir juokingiausius momentus – interviu ANGLIJA.today skaitytojams.
Švenčiate 10 metų scenoje. Per visus šiuos metus įvyko nemažai pokyčių, pasikeitė ne vienas grupės narys, vis tik – kaip įvertintumėte praėjusį laiką?
Algirdas: Natūralu, kad per 10 metų pati muzika kito, sparčiai keičiasi ir žmonių požiūris į muziką ir pačios muzikos kokybė, galbūt žanras ir tas pats, bet pats skambesys, žinoma, kito natūraliai su laiku. Kalbant apie grupės narius, manęs kažkas paklausė – kiek dar planuojate grupės narių pasikeisti? Iš tiesų, taip susiklostė situacija, kad tiek su pirmuoju kolega Milgedu, tiek su antruoju – Gyčiu – teko dėl skirtingų priežasčių išsiskirti, bet, gink Dieve, nieko blogo ar pikto – tiesiog kiekvienas žmogus tiesiog pasirinko savo kelią. O Juozas prieš metus įsiliejo į kolektyvą. Ir kaip tik „Bernelių užeigoje“ čia, Londone, buvo pirmas mūsų bendras koncertas. Tai beveik metinės.
Juozas: Šiaip aš savo vienerius metus labai gerai įvertinčiau. Scenoje nesu naujokas, esu jau 18 metų. Pagaliau, manau, atėjo tas metas, kai per tiek metų būdamas scenoje nusipelniau to, ką aš turiu šioje grupėje. Pirmas dalykas – turiu puikų ir fantastišką scenos partnerį, kuriuo galiu pasitikėti scenoje. Kitas dalykas – smagu. Būdamas su grupe galiu atskleisti sceninį charakterį, o tai man labai patinka.
Kelintą kartą esate Anglijoje? Kas čia patinka/nepatinka?
Algirdas: Aš asmeniškai su šituo projektu „Patruliai“ čia esu ketvirtą ar penktą kartą. Londonas didžiulis. Lietuvių taip pat čia – daug ir įvairių. Ir kai kurie, kiek teko girdėti įvairių nuomonių, skirtingai vertina tam tikras vietas, esančias pačiame Londone. Lietuvių bendruomenės, kaip suprantu, irgi yra skirtingos. Man į mūsų koncertus Londone ateinanti publika labai patinka. Susirenka labai linksmi, draugiški žmonės. Puikūs ir organizatoriai, viskas vyksta minučių tikslumu, esame ir iš kultūrinės pusės apšviesti. Liuks. Visada labai laukiame šitų koncertų.
Juozas: Sunku pasakyti, aš ir iki tol esu buvęs ne kartą. Apskritai esu pakankamai šitą Britų salyną apvažiavęs. Buvau ir Velse, ir Škotijoje. Esu užlipęs ir į Velso aukščiausią kalną. Anglijoje esu daug kartų buvęs, o su Patruliais – antrą kartą.
Algirdas: Gaila, kad nėra laiko pakeliauti po šią šalį, nors buvo visokių pasiūlymų. Vis tiek koncertai dažniausiai būna savaitgalį, o kitą dieną tenka labai anksti grįžti į Lietuvą. O ten irgi – savi darbai. Neišeina praleisti tiek laiko, kiek norisi, be to, žmogui dar reikia ir pailsėti, ir pamiegoti. Tam, kad po to kupinas jėgų išeitum į sceną.
Tiesa, spėjome ir mes apsipirkti „Westfield“ prekybos centre, greitai nuėjome, radome visko, ko reikėjo, nes man pabuvus ten ilgiau nei valandą, kojos linksta. Kita vertus, drąsiai galėčiau išsisukti ir be apsilankymo prekybos centre. Lietuvos „Akropoliai“ pakankamai toli yra pažengę ir tų prekių yra ir tenai. Kainų prasme nepasakyčiau, kad labai čia, Londone, apsimokėtų. Gal jeigu skirtum visą dieną ar dvi ir pasivažinėtum plačiau po Londoną, gal tuomet ir apsimokėtų.
Kadangi grojote Londono „Bernelių užeigoje“, įdomu, kokius patiekalus mėgstate?
Algirdas: Tokius tikrus lietuviškus. Čia ypatingai skanus maistas, netgi seniai Lietuvoje seniai buvau „Bernelių užeigoje“, nes pagrindiniai, kuriuose sustodavome, sudegė Kauno plente. Retai Lietuvoje taip skaniai pagaminto lietuviško maisto paragauju, kaip čia. Gurmanai kažkokie ypatingi nesame. Vasarą – vienareikšmiškai – šaltibarščiai, po du kartus per dieną. Žiemą – barščiai. Esame tikri lietuviai.
Juozas: Būtinai reikia pavalgyti pietus su sriuba ir antrą patiekalą. O šiaip nuo nuotaikos priklauso. Mes važinėdami per Lietuvą su koncertiniu turu, kiekvieną kartą nuvažiuodami į vis kitą miestą, nueiname į vietinę kavinukę.
Algirdas: Aš iš karto pataisysiu Juozą. Mažesniuose Lietuvos miestuose, ne didmiesčiuose, nelabai tu ko ir pasirinksi. Yra kiaulienos karbonadas, vištienos karbonadas ir kelios sriubos. Tai gal nelabai reikėtų ir plėstis į tų miestų meniu. Beje, labai kiniškas maistas patinka. Britų patiekalai, kiek teko bandyti, visi susiję su mėsainiais. Ar nacionalinis britų maistas egzistuoja? Kiek supratau, angliška virtuvė stipraus identiteto neturi. Kur nueisi – siūlo indišką, turkišką maistą. Čia gyvenant ilgesnį laiką, gal ir būtų galima kažką paragauti, bet kai skubi, tai neįmanoma.
Juozas: Angliški pusryčiai man labai patinka. Pusryčiai turi būti, kaip sakoma, svarbiausias dienos maistas – o angliški pusryčiai tikrai sotūs.
Algirdas: Tu mano kiaušinienės neragavai – nekalbėk nesąmonių (juokiasi).
Kas smagiausia keliaujant koncertuoti svetur?
Algirdas: Pats šalies pažinimas. Žinoma, kiek turime laiko ir galimybių, stengiamės ir su žmonėmis pabendrauti. Tiesa, labai jaučiame, kad lietuviai labai stipriai grįžta į Lietuvą vasarą, bent jau švenčių švęsti – nuo jubiliejų iki vestuvių – ir ilgesnį laiką pabūti Lietuvoje. Dabar ta riba tarp to emigranto ir lietuvio Lietuvoje yra išsitrynusi. Pasaulis pasidaręs toks platus, kosmopolitiškas – nuskristi, parskristi ar susisiekti... manau, kad mūsiškiai emigrantai nenutolę nuo naujienų, nuo mūsų kasdienybės. Pirmas klausimas, beje, kurio mūsų paklausė pirmieji sutikti lietuviai: tai ar bus karas? Bet tai lygiai taip pat ir mes patys nesuprantame, kad šaus didžiajai meškai į galvą. Šventimo prasme – jokio skirtumo, ar lietuviai Lietuvoje, ar Anglijoje. Lygiai taip pat žmogus, kuris siekia, sąžiningai dirba, visur vienodais keliais eina, tik gal skirtingose šalyse – kitas galimybių klausimas. Į koncertus Londone ateina ir begalė bičiulių, kažkada išvažiavusių į užsienį – miela ir jauku susitikti.
Juozas: Lietuvą – pirmyn, atgal, skersai ir išilgai esame išvažinėję. Išlindimas už tos ribos yra laukiamas net su jauduliuku. Pakeisti aplinką, mano manymu, yra įdomu, sveika ir gera. Tai to aš laukiu.
Kokios muzikos patys klausotės?
Algirdas: Aš nuo 86-ųjų metų kaip užstrigau, taip ir užstrigau. Pripažįstu senąjį roką. Patinka ir lengvesnio žanro muzika, pavyzdžiui, grupė Bon Jovi. Nespjaunu ir į šiuolaikinę muziką. Negražios muzikos, mano ausimis, nėra. Yra arba kokybiška muzika, arba nekokybiška. Gali du skirtingi žmonės kažką daryti, bet kaip jie tai pateiks... dabar mes važiuojame į jubiliejinį turą su gyva muzikantų grupe, ko atvykę į Londoną, deja, fiziškai padaryti negalime. Bet pradėjus koncertuoti su profesionaliais muzikantais, jau sunku lipti į sceną be jų. Lietuvoje stengsimės kuo daugiau propaguoti tokią muziką, nors užsakovams tai nėra labai pigus malonumas.
Juozas: Aš visokios muzikos klausau. Pats esu baigęs klasikinį vokalą, pagal specialybę esu operos dainininkas. Nuo mažų dienų pradėjau dainuoti liaudišką muziką, vaikiškas operetes. O apskritai pačiam patinka džiazas, rokas, ta sena nenuvalkiota muzika. Sakoma, pati geriausia melomano taisyklė yra nenuvalkioti dainų, pasiklausyti tik kelis kartus. Jei daina tau patinka – nenuvalkiok jos. Pasilik ją kaip kažkokį stebuklėlį, kurį tu galėsi atėjus juodai dienai dar kartelį užsileisti: bus o kaip gera, kaip faina... Žinoma, muzika yra ir nuotaikos reikalas – kartais norisi roko klausytis, kartais klubinės muzikos, kartais gero popso užtenka, o kartais ir tyla – geriausia muzika.
Algirdas: Tiesa. Tas, kas myli muziką, labai vertina tylą. Tarp koncertų ir dieną mano automobilio radijas būna išjungtas. Kai muzikos per daug, grįžti kitąkart iš kelionės naktį, atrodo, jau lūžti prie vairo, atsiguli, visas kūnas miega, o galvoje – bumsi muzika. Reikėtų profesionaliai žiūrėti į šį klausimą – kiek įmanoma, riboti jos kiekį.
Kuri Jūsų atliekama daina Jums patiems mėgstamiausia?
Algirdas: Privalėčiau pasakyti, kad visos. Juk kaip aš galiu eiti į sceną ir kurti dainas, kurios neatitinka mano paties požiūrio. Vėlgi, matote, kadangi mes jau kurį laiką pakankamai mechaniškai einame dirbti, jau, būna, eini kitą kartą ir nebegalvoji, ką dainuoji, nes viskas yra tiek įsėdę, kad jau galvoti apie tai nebereikia. Mūsų naujame albume, pavadinimu „10 metų kelyje“, yra toks kūrinys „Ten“, kuris man arčiau sielos. Jei jo pats nedainuočiau, tai klausyčiau. Būna, kad kai draugai tave pamato, specialiai užsileidžia tavo muziką, o tu dantis sukandęs šypsaisi.
Juozas: O kartais ir pats užsidedi paklausyti. Iš mūsų dainų man patinka „Tariu sudie“ – kūrinys, skirtas emigrantams.
Algirdas: Pamenu, kai šiam kūriniui parašiau tekstą. Sėdėjome su Gyčiu, jis pradėjo kažką apie meilę... „Ė, brolyti, stabdom“, - sakau. Už studijos lango tuo metu buvo lietaus gausmas. „Lyjantis lietus plauna seną margą lagaminą...“ Ir pradėjo vyniotis... Man tekstai rašosi arba per 15 minučių, arba aš tada labai ilgai laužausi – kokį mėnesį laiko. Pasisekę kūriniai pasirašo labai greitai. Arba pagauni tą mūzą, arba ne. „Tariu sudie“ vadinčiau prasmingiausiu kūriniu.
Ar turite kokių ritualų prieš koncertus?
Juozas: Rankomis sumušame.
Algirdas: Aš visad nusispjaunu ant grindų, tada patrinu su padu, žinai, kaip daro sportininkai. Nebūtinai tiesiogiai, bet tas principas yra. Ir tris kartus pabeldžiu į medį.
Koks įsimintiniausias/keisčiausias dalykas yra nutikęs per visą dainavimo karjerą?
Algirdas: Juokingų ir visokių buvo daug. Vieną tokį galiu papasakoti. Buvo toks etapas, kai aš koncertavau vienas. Kai pirmasis kolega pasitraukė, aš metus dirbau vienas. Mažeikių stadione vyko „Zuzi“ fiestos koncertas. Lauke susirinko daug žmonių. Turėjo atvykti Žvagulis, Starošaitė, „Blogos mergaitės“ – mano žmona kaip tik iš tos grupės buvo. Buvome susitarę, kad vieni paskui kitus važiuos. Aš pirmas pradėjau, o jie kaip tyčia visi užstrigo. Mano repertuaras turėjo trukti valandą. Viskas baigėsi, mano energija senka, telefonas kaista, žiūriu vis – dar ne, dar ne ir nesimato horizonte. Ir aš jau tiesiai šviesiai publikai sakau: štai visi vėluoja, tai nieko nebelieka. O visi rėkia: kartok, kartok! Aš dar vieną ratelį apsukau. Ir atlikėjai jau pradėjo po vieną grįžti ir vaduoti mane.
Streso buvo, aišku. Koncertui besibaigiant turėjome padalinti įvairias rėmėjų dovanas, visokių pakabukų. Pirmoje žiūrovų eilėje buvo vietinė invalidų draugija. Aš prieš paskutinę dainą nušokęs nuo scenos prisidėjęs pakabukų į kišenes traukiu visiems ir dovanoju. Viskas – „finito“. Po koncerto atsisėdau – ramu, deduosi daiktus. Kadangi turėjau miniveną, važiavau ne vienas. Tai kiti sako duok, Algeli, raktus, einame mes jau daiktus dėtis. Nuo pat pradžių tą dieną viskas „pradėjo sektis“. Nėra raktų. Ieškome per visą stadioną. Gerai, kad mano draugas Mažeikiuose dirbo kriminalinėje policijoje. Jis kaip tik buvo tame koncerte, davė komandą policininkams ieškoti. Tuo metu visi išvažinėjo, o mano mašina vidury stadiono kaip loterijos prizas viena pasilikusi. Man paskui į galvą – taigi aš raktus kišenėje turėjau, tai tuomet, kai traukiau pakabukus, matyt, ir padovanojau kažkam. Kitą rytą pabudau nuo beldimo į duris. Atidarau duris, stovi pareigūnas, įteikė raktelius, sako: „Jūsų mašina stovi prie viešbučio įėjimo“. Ir nieko nepaaiškinęs išėjo. Paskui pasirodė, kad kai pareigūnai pradėjo aiškintis, surado invalidų pirmininkę, visų invalidų adresus, juos po vieną aplankė ir tikrino. Pasibeldę pas vieną iš jų sako: „Parodykit, ką jums įteikė“. Tas žmogus parodo mano raktus. Paskui taip nuoširdžiai sako: „Juk jis man padovanojo“. Tai aš tam žmogui paskui atskirai nusiunčiau ir kompaktų, ir pakabukų.
Buvo kitas atvejis, kai scena įlūžo. Su pirmuoju kolega koncertavome Perkūno šventėje Radviliškyje. Didžiulė scena, šeimininkas sako: „„Chebra“, specialiai padariau jūsų koncertui“. Finalinė daina, mes koncertuojame, ech, jau trypiam, kiek galim. Buvo pusmetrio dydžio pakyla, bet ir ta neatlaikė.
Kokiu šūkiu ar posakiu vadovaujatės gyvenime?
Algirdas: Ne šūkis, o pati ta idėja – viską reikia daryti kokybiškai gyvenime, stengtis ir atlikti sąžiningai. Reikia tobulintis ir viską stengtis daryti ne tik darbe, bet ir asmeniniam gyvenime. Ne visada tai gaunasi asmeniniame gyvenime, bet scenoje aš sau klaidų neatleidžiu ir kiekvieną kartą save viduje baudžiu. Vienas mano geras bičiulis kunigas Ričardas Doveika yra pasakęs: „Tai, ką turiu dabar, priklauso nuo to, ką aš dariau anksčiau. Tai, ką turėsiu ateity, priklausys nuo to, ką dabar darau.“ Jeigu tai įsisavini – tuomet, manau, turėtų sektis gyvenime.
Juozas: Nežinau kodėl, bet pakankamai gyvenime visokių posakių esu girdėjęs, ir kartais juos sau pritaikau. Tai vienas tokių – viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti. Kiti sako: „Oi kažkas ne taip atsitiko“. O aš sakau: „Taip atsitiko, kaip turėjo atsitikti.“
Dėl ko gyvenime labiausiai didžiuojatės?
Algirdas: Aš labai didžiuojuosi savo šeima, tai yra Nr. 1 mano gyvenime, dėl ko apskritai kažką darau. Visi keliai veda tik į šeimą. Buvo laikas, kai jį skyriau sau, ir manau, kad pakankamai gerai išnaudojau. Egoizmo laikas baigėsi. Be galo didžiuojuosi savo sūnumi, savo visuomet laukiančia žmona. Visi mano planai su tuo susiję. Kalbant apie muziką – taip, tai kiti dalykai, bet vis tiek visas gyvenimas yra apskirtas ir viskas sueina į vieną tikslą – gyventi dėl savo artimųjų, tada pačiam jau nieko nebereikia.
Juozas: Aš labai norėčiau didžiuotis tuo, kuo Algelis didžiuojasi, bet dar neturiu tos progos. Ir apskritai sėdžiu dabar ir galvoju, būtų sunku kažką pasakyti, nes esu pakankamai savikritiškas. Kai pats save kritiškai vertini, sunku rasti atsakymą į šį klausimą. Abstrakčiai kalbant, didžiuojuosi tuo, kad čia, kur esu, tai yra mano užsispyrimo ir ambicijų dėka. Gyvenime ėjau į priekį, nors gal ir buvo kažkoks tramplynas, kuris padėjo, bet pats rankų nenuleidau, kabinausi į priekį, todėl esu ten, kur esu.