Nuo paauglystės juvelyrikos srityje su brangakmeniais dirbantis jaunas verslininkas Patrikas Ribas sako, kad yra įpratęs į darbą eiti septynias dienas per savaitę. Populiarios sostinės kavinės „Augustas ir Barbora love story café“ įkūrėjas įsitikinęs tuo, jog didelius gyvenimo tikslus galima pasiekti tik daug ir iš širdies dirbant.
Daugelis jūsų bendraamžių dar tik galvoja, kokiu gyvenimo keliu sukti, o jūs jau esate daug pasiekęs, kuriate verslą skirtingose pasaulio šalyse. Kokia jūsų sėkmingo verslo paslaptis?
Pradėjau dirbti labai anksti – tuomet, kai mano bendraamžiai apie darbą dar negalvojo. Kai buvau penkerių, su šeima iš Lietuvos išvykome gyventi į Izraelį. Gyvenimas taip susiklostė, kad mano mama liko viena su dviem vaikais, todėl nebuvo kitos išeities, tik visiems – mamai ir mums su broliu – eiti dirbti. Pardavinėjau gėles, dirbau įvairius kitus darbus. Būdamas dvylikos ir aš įnešdavau savo indėlį į bendrą šeimos biudžetą. Buvome vieningi, padėjome vieni kitiems. Turėjau galimybių išmokti, kaip elgtis su pinigais, kur juos investuoti, kokių klaidų vengti. Tik per praktiką išmokau dirbti kokybiškai ir klausyti intuicijos.
Prisimenate, kaip išleidote savo pirmąją solidžią algą?
Atvirai sakant, nieko nepirkau sau. Niekada neišlaidavau. Nevažinėjau ir prabangiais automobiliais. Kai pavykdavo gerai uždirbti, galvodavau, kaip geriau investuoti pinigus, pavyzdžiui, gal galiu nusipirkti butą. Pernelyg savęs nelepinu ir dabar – gal kažkada ateityje (šypsosi). Aš visada norėjau būti finansiškai nepriklausomas, turėti pinigų savo reikmėms.
Ar paauglystėje nebūdavo truputį liūdna dėl to, kad pats daug dirbdavote, o jūsų bendraamžiai nerūpestingai leisdavo dienas?
Tikrai ne, atvirkščiai – stebėdavausi, kodėl gi jie nieko nedaro. Matydavau, kad esu lyderis, kad kiti nori sekti iš paskos. Nuo mažens visada skyriausi nuo bendraamžių. Tai stiprino mano pasitikėjimą savimi. Aišku, jaunystėje manęs niekas nekvietė į vakarėlius ir klubus – tai buvo tiesiog ne man. Šiek tiek dėmesio norėjosi, bet žinojau, kokiu keliu einu ir kur jis mane nuves. Kiekvienam svarbiausia – jausti, kad esi savo vietoje. Aš tai jaučiau jau paauglystėje.
Finansinio raštingumo mokė mama ar pačiam natūraliai buvo aišku, kaip reikia elgtis su pinigais?
Mano mama – be galo versli moteris. Ji mažiau aiškino, daugiau rodė, kaip ką daryti. Į darbus ji mus su broliu įtraukė labai anksti. Jau nuo dvylikos metų mokiausi dirbti su deimantais: pats juos šlifuodavau, pjaustydavau. Uždirbtus pinigus vieną dieną investavau į deimantų verslą. Juvelyrika man buvo įdomi sritis, tačiau domėjausi ir kitomis. Buvau labai smalsus, todėl norėjau daug ką išbandyti. Turiu išsilaikęs ir jachtų vairavimo teises, mokiausi ispanų kalbos. Troškau gyvenime turėti kuo daugiau įrankių, kuriais galėčiau pasinaudoti. Būdamas šešiolikos baigiau gemologijos kursus. Juvelyrika, darbas su brangakmeniais – mūsų šeimos verslas. Nelengvas, bet esame padarę didelį įdirbį, todėl sekasi gerai. Šiame versle lieka tik patys stipriausi.
Verslumo galima išmokti ar jau gimstama turint verslo gyslelę?
Žinau, kad išlaidumas yra tik įprotis: jeigu po truputį mokomasi taupyti, sužinoma, kaip elgtis su pinigais, galima daug nuveikti ir pasiekti vystant verslą. Aišku, reikia mokėti tinkamai leisti pinigus. Svarbiausia – prisiminti, kad, nesvarbu, kas nutiktų, niekada nevalia nuleisti rankų. Gyvenimas nėra švelnus – kuo daugiau darysite, tuo daugiau kils įvairiausių iššūkių, todėl būtina jiems pasiruošti. Natūralu, kad, kuo daugiau veiklos, tuo daugiau streso. Jei nesate tam pasiruošę, geriau daryti mažiau. Tačiau per pastaruosius kelerius metus supratau vieną svarbų dalyką – gyvenime visada gali būti dar blogiau. Ir tikrai ne viskas priklauso nuo mūsų. Kai gyvenau Tel Avive, su draugu buvome atidarę barą. Jis klestėjo, tačiau prasidėjo karas. Keturis mėnesius gatvėse nebuvo nė vieno žmogaus. Žinoma, teko barą uždaryti. Pavasarį Lietuvą kaustęs karantinas, palyginti su tuo, kas vyko Izraelyje per karą, man atrodė niekai. Kuo daugiau gauni gyvenimo pamokų, tuo tampi stipresnis.
O kokių svarbiausių dalykų išmokote gyvendamas Izraelyje?
Gyventi toje šalyje yra visai kas kita nei tik atvažiuoti pailsėti ar sutvarkyti kokių verslo reikalų. Mokslai mokykloje, karinė tarnyba kariuomenėje – net ne gyvenimo pamokos, o visa gyvenimo knyga. Tenai gyvendamas labiausiai išmokau verslo ir gyvenimo etikos – sužinojau, ką galiu daryti ir ko ne pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Izraelio žmonės – paprasti, nesinervina dėl smulkmenų, žino, kaip elgtis su pinigais. Tikrai nepamatysite atvejo, kai šiek tiek užsidirbęs žydas iškart puola pirkti naujo prabangaus automobilio, daug investuoja į išorinius dalykus. Ten žmonės kuo daugiau uždirba, tuo mažiau tai demonstruoja. Izraeliečiai mažiau žvalgosi į kitus, gyvena savo gyvenimą. Man labai patiko šiltas ir malonus jų bendravimas. Tačiau ir Lietuvoje daug kas keičiasi. Pamenu, kai atvykau čia prieš septynerius metus, buvo sunku įsivaizduoti, kad galėčiau prieiti prie žmogaus ir šiltai jį apkabinti. O šiandien daugelis glėbesčiuojasi sutikę vieni kitus, šiltai bendrauja.
Ar buvo lengva apsispręsti su šeima grįžti gyventi į Lietuvą?
Pirmasis dėl verslo reikalų grįžo brolis. Tada atvažiavau ir aš. Su mama nusprendėme kurti verslą ir Lietuvoje. O kavinę atidariau dėl malonumo. Sėdint joje per didžiulį stiklą galima stebėti, kaip šlifuojami deimantai. Tai unikalu – panašios vietos pasaulyje nerasite.
Kaip jus pasitiko Lietuva?
Iki tol, kol grįžau gyventi į Lietuvą, kasmet bent kartą čia atvažiuodavau, juk mano mama lietuvė – žemaitė iš Skuodo. Bet sugrįžti nuolat gyventi buvo įdomu. Tiesa, iš pradžių nelengva. Pirmiausia dėl to, kad buvo pilka, šalta ir niūru. Lyg tyčia ir pirmoji žiema, kai grįžome, pasitaikė labai žvarbi. Buvau įpratęs gyventi šiltai, vietoje, kur nuostabus klimatas, visą dieną matydavau jūrą – ir važiuodamas į darbą, ir grįždamas namo. Pamenu, tik atvažiavęs į Lietuvą iš pradžių miegodavau įsisupęs į avies kailį ir papildomai įsijungęs šildytuvą (juokiasi). Žinoma, pamažu apsipratau prie visko. Be to, turiu vieną moto – nuo savęs nepabėgsi. Jis mane lydi visą gyvenimą. Nesvarbu, kur būsi ir ką darysi, – jeigu jautiesi blogai būdamas su savimi, niekas nepadės.
Kokie jums šiandien atrodo Lietuvos žmonės?
Lietuviai – labai darbštūs, kruopštūs ir tvarkingi. Esu išmaišęs daug pasaulio, turiu biurą Toronte, verslo reikalais skrendu į įvairius pasaulio miestus, tačiau niekur kitur nemačiau tautos, leidžiančios sau keliauti tiek kiek lietuviai. 3–4 išvykos per metus kur nors pailsėti lietuviams – normalu. O žvalgydamiesi po pasaulį, be abejo, daug ką pamatome, parsivežame ir Lietuvoje pritaikome gerų idėjų. Lietuviai greitai viską perpranta, žaibiškai mąsto, yra gudrūs ir verslūs. Ir po karantino mūsų tautiečiai greičiau atsigavo nei kitų šalių gyventojai. Aišku, jeigu kiltų antroji banga, taip lengva jau nebūtų.
Esate patyręs verslininkas, taigi gal galite patarti, kaip išgyventi sunkiu laikotarpiu, ką daryti ir ko vengti?
Dabar protingiausia – itin atsargiai elgtis su pinigais, vengti kelionių. Žinoma, reikia ir stebėti aplinką, žiūrėti, kas vyksta. Kad būtų ramiau, derėtų pasitaupyti – nė vienas negalime žinoti, ko laukti iš ateities.
Savo kavinę „Augustas ir Barbora love story café“ pavadinote įkvėptas gražios visiems lietuviams žinomos meilės istorijos. O pats ar jau galite papasakoti savo asmeninę meilės istoriją?
Dar anksti man pasakoti tokią istoriją. Kol kas negalvoju apie rimtus santykius. Ar galima kontroliuoti širdies reikalus? Šiuo metu kontroliuoju, bet nežinau, kas nutiks ir kaip bus ateityje (šypsosi).
Dirbate septynias dienas per savaitę?
Taip, tiek dirbu. Jei nebūnu kavinėje, dirbu biure – tvarkau savo verslo reikalus Indijoje, Toronte, Izraelyje. Kai manęs klausia, iš kur semiuosi jėgų, energijos ir įkvėpimo, sakau, jog esu jaunas ir stiprus. Noriu išnaudoti šį laiką prasmingai, kūrybiškai. Įsukti verslą visada sunkiau, o paskui, kai viskas įsivažiuoja, palengvėja. Pirmi metai – patys sunkiausi. Reikia tai žinoti.
Verslumo reikėtų mokyti vaikus nuo mažų dienų?
Manau, kad svarbiausia vaikams – nedrausti veikti. Daugelis nuo mažens tik ir girdi, kad to daryti negalima, ten eiti draudžiama. Daug draudimų girdėję žmonės jau gyvena bijodami ir paskui bijo peržengti ribas, nedrįsta net bandyti ką nors daryti. Aišku, turi būti taisyklių, tačiau svarbu ir leisti vaikams užsidirbti, klysti, daryti klaidų. Geriau kuo anksčiau, kad paskui gyvenime mažiau klystų. Vaikai turi jausti atsakomybę už savo veiksmus. Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi gyvenime, yra tai, kad nepradėjau dirbti nuo aštuonerių.
Esate reiklus vadovas savo darbuotojams?
Labai atsakingai atsirenku darbuotojus. Iš tūkstančio galiu išsirinkti vieną. Lietuvių jaunimas skiriasi nuo Izraelio. Tenai, kai sukanka aštuoniolika, reikia eiti į kariuomenę, joje įgyjama daug vertingos patirties, į gyvenimą imama žiūrėti rimčiau. Lietuvoje jauni žmonės, vos baigę universitetus, galvoja, jog pasaulis jau po jų kojomis, jiems atrodo, kad viską gali. Regis, jie gyvena dar kitoje planetoje ir vengia menkiausių išbandymų. Žinoma, ne visi tokie. Vis dėlto daugeliui trūksta patirties, o vadovais nori tapti beveik visi. Nederėtų kreipti dėmesio į statusą. Pats niekada nesitapatinau su savo statusu. Svarbiausia – dirbti iš širdies ir norėti kuo daugiau išmokti. Vystydamas verslą bendradarbiauju su tais, kurie dirba su meile, mėgsta savo veiklas. Nesunku suprasti, ar žmonės ką nors daro tik dėl pinigų, ar dėl to, kad jiems tai miela širdžiai.
Esate daug keliavęs. Ar yra šalis, kurioje dar norėtumėte gyventi?
Man labai patinka Toronto miestas. Kanada – stabili šalis. Joje galima gyventi labai gerai ir kokybiškai. Žinoma, Izraelyje taip pat galėčiau gyventi – juk ten puikus klimatas, šilta jūra, nuoširdūs žmonės. O Lietuvoje – visiškas rojus (šypsosi). Mane čia žavi ir nedideli atstumai: jeigu noriu, greitai pasiekiu žirgyną, jei kyla mintis pažaisti golfą, nuvažiuoti iki golfo laukų irgi užtrunku vos dvidešimt minučių. Viskas greitai pasiekiama, patogu.
Ar daug svajonių turite?
Gal ne svajonių, o planų. Aš nemėgstu svajoti, bet man patinka daug daryti. Netikiu sėkme darbe. Manau, kad 100 proc. rezultato priklauso nuo įdėto darbo. Žinau, jog tai, kas lengvai ateina, lengvai ir išeina, o kai daug dirbama ir skiriama pastangų, sulaukiama ir rezultatų. Man idėjos gimsta stebint aplinką. Viskas nuolat keičiasi, bet tikrai žinau, kad mano ateitis bus susijusi su deimantais ir juvelyrika, nelįsiu į kavinių ir barų verslą. Įkurta kavinė yra tiesiog mano malonumas, veikla sielai.
Kaip patartumėte jauniems žmonėms atsirinkti tikrąjį savo kelią?
Sunku ką ir patarti – juk esu dar labai jaunas. Be to, ne visiems tinka tie patys dalykai. Bet manau, kad norint suprasti, kas tavo, reikia tiesiog eiti ir bandyti ką nors daryti. Jeigu niekur neisi, taip to ir nesužinosi. O kai iškyla sunkumų, svarbu nugalėti savo ego, įveikti principus, nenuleisti rankų ir toliau ryžtingai eiti į priekį.