Sprinterė Agnė Šerkšnienė: „Pati netikėjau, kad grįžimas bus toks sėkmingas“

Agnė Šerkšnienė / Alfredo Pliadžio nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-09-09 11:47
„Sulaukiau daugybės paguodžiančių sveikinimų, kad visgi likau šešta ir nelaimėjau medalio Europos čempionate. Bet man tai buvo vienos geriausių varžybų per karjerą!“– šypsodamasi tikina Šveicarijoje su šeima gyvenanti Lietuvos bėgikė rekordininkė, sprinterė Agnė ŠERKŠNIENĖ (30).

Prieš čempionatą net kalbėjo, kad iš trisdešimtmetės sprinterės nėra ko tikėtis stebuklų...

Pati mačiau, kad kone kiekvienas straipsnis prasideda žodžiais „Trisdešimtmetė Agnė Šerkšnienė...“, „Viena vyriausių Lietuvos rinktinės lengvaatlečių...“ O aš jaučiuosi geriau nei bet kada anksčiau! Ir fiziškai dar niekada nebuvau taip pasiruošusi kaip dabar. Pagaliau tikrai žinau, kad esu savo vietoje. Buvo laikas, kai nesisekė, kai rimtai galvojau, kad šitas sportas – ne man. Dabar tokių abejonių nėra: darau tai, ką tikrai mėgstu. Ir man sekasi!

Kiekvieno sportininko karjeros kelias skirtingas: vienų geriausias laikas būna jaunystėje, kitų – vėliau. Aš jaunimo kategorijoje iki 20 metų esu buvusi ir penkta, ir šešta – buvau gera sportininkė, nors neiškovojau medalių. Turbūt tai turėjo įtakos tolesniems mano sprendimams. Ištekėjau 23-ejų, po ketverių metų pagimdžiau vaiką, nors dažna sportininkė šeimą kuria tik baigusi karjerą. Man po gimdymo reikėjo spręsti – grįžti į sportą ar ne. Pati netikėjau, kad grįžimas bus toks sėkmingas. Bet jeigu įdedi daug darbo, rezultatas būna dar geresnis, nei tikiesi.

gretos skaraitienės.jpg / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
gretos skaraitienės.jpg / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Visgi sprinteriui amžius svarbus?

Mūsų sporto šakoje yra daug jaunų talentingų sportininkių. Tačiau branda yra ne mažiau svarbi, nes tik per daugelį treniruočių metų įpranti pakelti didelius krūvius. Todėl jei esi sveika, stipri ir gerai pasiruošusi, mūsų rungtyje 28–30 metų – pats pikas. Vadinasi, ir man dabar – geriausias laikas.

2018 08 09 - A4S_1411.jpg / Alfredo Pliadžio nuotr.
2018 08 09 - A4S_1411.jpg / Alfredo Pliadžio nuotr.

Nesigailite dėl tų karjeros pertraukų, kai leidote sau gyventi ne vien sportininkės, bet ir moters gyvenimą?

Pirmąją pertrauką padariau apie 2010 metus, kai iš jaunimo reikėjo pereiti į suaugusiųjų sportą. Pamenu, tada sunkiai sekėsi vykdyti naujus normatyvus, buvo keletas nesėkmingų sezonų. Džiaugiuosi, kad išvis nenuleidau rankų ir nepasitraukiau iš sporto. Paskui buvo 2014-ieji, kai pagal asmeninius rezultatus galėjau patekti į Europos čempionatą, bet pagal „formulę“ nukritau į devintą vietą. Prie visų emocijų dar prisidėjo trauma ir jausmas, kad man viskas atsibodo... Buvau beveik tvirtai apsisprendusi mesti sportą ir pradėti normalų gyvenimą: susirasti naujos veiklos, vaikščioti į darbą kaip visi žmonės... Bet tada su vyru susilaukėme dukrytės. Ėmiau sportuoti praėjus dviem mėnesiams po gimdymo, nes norėjosi susigrąžinti formas – kūnas po nėštumo ir gimdymo buvo visiškai pasikeitęs. Mankštinausi dėl savęs ir turbūt gerą pusmetį svarsčiau, ar noriu grįžti į sportą. Galiausiai suvokiau, kad dukrytę auginsiu pati, todėl ieškotis naujos veiklos ir darbo – ne laikas. Tačiau ir sėdėti namuose su vaiku neatrodė geras sprendimas. Nenorėjau būti vien namų šeimininke. Jei per dienas tik augini vaiką ir tvarkai buitį – vakare būni tiesiog pavargusi ir tarsi nieko prasmingo dėl savęs nepadariusi. Geriau tegu pavargsiu dvigubai, bet darysiu tai, kas visą gyvenimą patiko. Pamenu, pasakiau sau: „Noriu 400 metrų rungtį įveikti per 51 sekundę. Jei nubėgsiu per 53-is – baigsiu karjerą.“ Kūnas parodė, kad dar gali. Be to, grįžti skatino ir sportinis azartas, norėjosi patikrinti, ar po gimdymo hormonai moters organizme veikia kitaip, bėgti sekasi kitaip... Ko gero, lengviau būtų, jei mano sporto šakoje reikėtų tik ištvermės, bet sprinto, greičio rungtyse svarbu daugybė kitų niuansų. Todėl mano grįžimas užtruko kelerius metus.

Agnė Šerkšnienė su vyru Andriumi
Agnė Šerkšnienė su vyru Andriumi

Kaip artimieji priėmė jūsų sprendimą tęsti sportininkės karjerą?

Visi labai palaikė ir padėjo ruoštis šitam sezonui. Šveicarijoje gyvename trise – aš, vyras ir dukrytė Audra, aplinkui nėra nei giminių, nei artimų draugų, kuriuos galėtum bet kurią akimirką pasikviesti į pagalbą. Daugiausia padėjo vyras – porą dienų per savaitę suderindavo savo darbus, kad galėtų išleisti mane į svarbias treniruotes. Kai reikėjo važiuoti į treniruočių stovyklą, pasikvietėme senelius pabūti su anūke. Į kasdienes treniruotes dukrytę pasiimu kartu. Patikėkite, tikra katastrofa su kūdikiu iš namų išsiruošti visai dienai, nes reikia įsidėti ir valgyti, ir drabužių dviem, ir žaislų! Tai – sunkesnis iššūkis už bet kokį sporto siekį! Tikrai ne kiekviena mažą vaiką turinti mama išeina iš namų devintą ryto ir grįžta devintą vakare (juokiasi). Bet viskas įmanoma: kai labai nori, randi ir būdų. Paprastai suplanuoju, kad pagrindinė treniruotė vyktų per dukrytės pietų miegą: atvažiuojame į stadioną, pavežioju ją vežimėlyje, kad užmigtų, tada galiu ramiai bėgioti. Kartais turiu net dvi treniruotes per dieną – tada kiek sunkiau, bet vis tiek gali rasti sprendimų. Kol dukrytė buvo mažesnė, ne visada galėdavau gerai išsimiegoti ar laiku pavalgyti, todėl neretai norėdavosi kokią treniruotę praleisti ar sportuoti ne visu pajėgumu. Paskui pasikalbėjome su treneriu: „Suprantu, tau sunku, norisi poilsio, bet planas yra planas. Jei nori, kad jis veiktų, turi padaryti ne 70 ir net ne 90 procentų, o viską, kas parašyta.“ Tada ir užsispyriau padaryti viską, ką galiu. Jaučiu, kad dar turiu potencialo. Prieš šitą čempionatą buvo įdėta labai daug darbo, bet, matyt, ne tiek daug, jei rankose dar nelaikau medalio. 

Naujausi straipsniai