Paslaptingo Laiškanešio laiškas: Marą savo krūtinėse paverskime fiesta

Asociatyvi nuotrauka/Vida Press
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-03-28 13:44
„Žmonės“ redakcija sulaukė atviro laiško visuomenei. Anonimu panoręs likti laiško autorius pasirašė kaip „Siela, kuri slepiasi po Laiškanešio kauke“. Saulėtą kovo 28-osios dieną su skaitytojais dalijamės mus pasiekusiu pozityvu.

Mieli tautiečiai, ar matote, kad šioje maro akivaizdoje mes daug labiau dvesiame ne nuo COVID-19?

Karantino laikotarpiu mano asmeniniame gyvenime mažai kas pasikeitė. Šis metų periodas (pavasaris) buvo toks, kad galėjau daryti, iš esmės, ką tik norėjau. Tai tą ir dariau – buvau namuose, redagavau knygą, vakarais nueidavau į parduotuvę, per vakarienę kartais atsigerdavau vyno, kartais ne, ir nueidavau miegoti. Retkarčiais grįždavau pas tėvus, susitikdavau su draugais, bet iš esmės gyvenau kitame mieste, kur susiklostė galimybė praleisti kelis mėnesius.

Labiausiai situacija mano akyse pasikeitė tik užsukus į interneto erdvę ar išėjus į lauką.

Dėl pasivaikščiojimų lauke labai neliūdžiu. Dažnai laiką leisdavau vienas, mėgau būti gamtoje, tai iš esmės ir dabar visą tą galiu daryti. Aišku, neveikia dauguma parduotuvių, reikalai sustojo, tačiau užtat nuėjus į prekybcentrį, žmonės nebesistumdo ir nebekvėpuoja į pakaušį. Keista visus matyti, vienas kito vengiančius, it būtumėm potencialūs žudikai, bet ką padarysi, toks išgyvenimo instinktas.

Na o tai, kas vyksta internetuose, tai jau ir siaubo istorijos verta. Čia, atrodo, maras, kur visa visuomenė pasiskirsčiusi į skirtingas stovyklas ir pradėjusi karą viena kitos atžvilgiu.

Keista skaityti, kad valdžia nebeįleidžia savo piliečių, kad juos per prievartą kažkur izoliuoja, laiko susigrūdusius, paskui paleidžia.

Atvažiuoja į namus patikrinti ar užsikrėtęs, tai vietoje to, kad paimtų tyrimą ten pat, tai tą žmogų kažkur tempiasi, neleidžia važiuoti savo mašina, paskui patys medikai užsikrečia, nes, matai, toks protokolas. Daug dalykų kelią nuostabą, bet iš esmės, ko čia stebėtis – juk jau seniai Vilniaus senamiesčio gatvėmis žiurkės nešiojo marą. Mūsų laikmečio žmonės, iš tiesų, su tokiais reikalais susidūrę beveik net nebuvo. Neskaitant ten kelių lengvesnių biologinių protrūkių. Tai natūralu, kad vyksta lengvas chaosas ir daug kas daug kur klysta.

Klysta ir valdininkai. Paskui vieni kitus kaltina, bando nuversti. Politinės kovos toliau juda į priekį pilnu tempu. Chaosas – geras metas daryti perversmus, kas kad savanaudiškus.

Aišku, nereikia čia kaltinti vien valdančių. Dauguma mūsų į tokį elgesį linkę. Vieni pykstam ant užsieniečių, kurie išsišokę kelia balius, užsieniečiai pyksta, kad juos atskyrėme ir laikome jau nebe savais, vieni pyksta ant tų, kas vaikšto lauke, o kiti stebisi, ko čia kai kurie taip panikuoja ir elgiasi neadekvačiai. Savotiškos rietenos visur, net namuose.

Mano draugė nesutaria su mama, ko ši vaikšto į darbą, mano draugas stebisi viršininkais, ko jie verčia dirbti kas antrą dieną, mano mama su savo sese ginčijasi, ko viena jų vis turi kontaktą su močiute, nes juk gali užkrėsti, o aš net savo merginai prigrasinau, kad šiukštu serganti pas mane tegul nevažiuoja. Aišku, gal ir keistai skamba, bet kai nutuoki savo vertybes, kad už sveikatą, iš esmės, nieko vertingiau nėra, gal nebent koks nušvitimas, tai tada lengva pasirinkti, kad geriau ji tegul atvažiuoja keliomis dienomis vėliau, kai pasveiks, mums juk nuo to beveik jokio skirtumo.

Dėl tos pačios sveikatos taip pat keista matyti kai kurių žmonių pasisakymus ar pasirinkimus.

Kažkas dalinasi grafikais, kad nuo šitos ligos miršta mažiau nei nuo kokios kitos eilinės ligelės.

Kažkas matyt mokykloje praleido geometrinės progresijos temą. Esant grėsmei prarasti kelis procentus mūsų visuomenės gyventojų ir turint galimybę nuo to apsisaugoti, sakyti, kad ai, gal čia net nėra reikalo į tai kreipti per daug dėmesio, mano ausims, skamba keistokai. Tai jei Feisbuke turite tūkstantį draugų, ar jums nieko tokio, kad dvidešimt iš jų gali pakratyti kojeles? Esame drąsūs, kol grėsmė mūsų nepaliečia.

Arba toji pati mano močiutė su teta. Dabar jų namuose diskusija, kad jos NEGALI gyventi atskiruose aukštuose. Iš esmės jos dvi gyvena dviejų aukštų name ir jos NEGALI gyventi atskirai, nes dušu reikia dalintis, neturi kur atskirai valgyti gaminti ir panašiai. Įsivaizduojate? O jeigu dabar, pafantazuokime, kur iš padangės nusileistų ponas Dievas ir pasakytų, kad arba nuo šiol jos visą likusį gyvenimą gyvens TIK ATSKIRUOSE aukštuose ir nuo šiol daugiau abi NIEKADA nebeturės jokio gyvo kontakto, arba kitu atveju šią akimirką abi mirs, tai jos, esu tikras, iškart sutiktų atsiskirti. Ir, nujaučiu, joms puikiai sektųsi. Taptų savarankiškesnės, laisvesnės. Tačiau dabar jos NEGALI gyventi atskiruose aukštuose, nes nepasidalina vienu dušu. Supraskite, karste dušai bus du.

Tai daug visokių tokių absurdų vyksta.

Kiek matau, žmonės gyvena įvairiai. Vieni bijo dėl savo sveikatos, kiti pergyvena dėl darbų, vieni pyksta ant kitokių nei jie patys, kiti bando iš viso to pasipelnyti, ir tik maža grupelė sėdi sau dėl visko patenkinti.

Kai pagalvoju apie savo paties sėdynę, tai iš pradžių viskas neatrodo labai jau siaubingai. Kas čia tokio? Kelių mėnesių pertrauka. Tai paskaičiuokim. Per mėnesį aš maždaug išleidžiu 300 eur. ant maisto, apie 150 eur. už trobos nuomą, bent 50 eur. ant dyzelio, na ir daugiau ten visokie telefonai, internetai, nenumatyti reikaliukai. Tai viso kažkur į 600 eur. telpu, kai prieš karantiną prataškydavau dvigubai. Jei taip teks poilsiauti du mėnesius, tai gausis 1200 eur. Ne kosminiai pinigai.

Iš kitos pusės net nėra blogai neapmokamos atostogos.

Iš esmės mes nepraradome sveikatos, mūsų energija niekur nedingo, dabar mes tik turime galimybę ją nukreipti kiek kita kryptimi. Tai, šioje situacijoje kas jaučiasi bejėgis, nes nemato jokių kitų perspektyvų, o kas ir toliau gyvenimu eina pilnu tempu.

Aišku, viskas taip lengvai nepraslys. Jau ir mašiną teks parduoti pigiau, darbų bus mažiau, vėl visi reikalai kol įsisiūbuos... Tai tos žalos bus daug daugiau. Bet dabar pakalbėkim, kas apskritai yra ta ŽALA? Žala kam? Mano viltims ir paskaičiavimams? Mums nei valdžia, nei visuomenė, nei gamta juk nieko nežadėjo. Čia tik mes patys pasiskaičiavome, kad turėsime TIEK uždirbti, TEN nuvažiuoti, TIEK laikų surinkti. O iš kur mes turime teisę kelti sau ir aplinkai tokius lūkesčius? Niekas, net ir mes patys sau neprivalome nieko įgyvendinti. Vienintelis dalykas, ką būtų gerai daryti, tai priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.

Apskritai, ar pastebite kad viso šio maro didžiausia dalis yra visai ne Korona virusas? Mūsų maras, tai – neapykanta užsieniečiams, politikams, miestelėnams, giminaičiams, merginai, vaikinui, šuniui. Ir visa tai tėra tai, ko mes nepriimam savyse. Mes to nepriimam, nes norim kontroliuoti – kad visi būtų tokie, koks AŠ esu. Kad viskas būtų taip, kaip aš noriu. Dauguma mūsų esam linkę skirstyti į atskirus vienetus – AŠ, TU, JIS, JI, ANAS, ANOKS. Visas šis skaldymas, o iš paskos sekantis ir skausmas, kyla iš egoizmo. Tai nėra labai blogai. Nes tai mus visus moko.

O ko čia galima išmokti?

Ko jums, nežinau...

Mane visa ši situacija tai daugybės dalykų moko. Neprisirišti prie materialių rezultatų. Priimti sulėtėjusį tempą. Iš naujo pažinti save, savo artimus. Rasti džiaugsmą net ten, kur galima įžvelgti liūdesį. Galų gale, mane ši situacija moko vienovės su visuma.

Manau, kad kaip tik to dabar, kaip ir visados, mums reikia labiausiai – susivienijimo.

Ypač dabar. Visų pirma mėginantiems suvaldyti situaciją turėtumėm leisti priimti sprendimus, kurie galbūt neatitinka turimos įstatyminės bazės. Galime paimti pavyzdį iš vieno neseniai pasižymėjusio mero, kurį visi kuo puikiausiai žinome. Taip pat būtų gerai nustoti pulti suklydusius,  jei to žmogaus pagrindinė intensija buvo – gerovė mums visiems. Jei žinome, kaip padaryti geriau, tai darykime. Nustokim smerkti tuos, kurie nėra tokie, kokie esame mes. Taip pat labai svarbu suvokti, kad visi gyvename gausoje. Pagal mano niekuo nepagrįstą statistiką, mes gyvename geriau nei 97 procentai visų laikų viso pasaulio žmonių. Turime stogą virš galvos ir net duonos, panašu, užteks visiems. Gal tualetinio popieriaus pritrūks, bet ei, kolegos, juk kaip nors net ir su tuo susitvarkysime. Nuskabysime keletą likusių lapuočių medžių ir viskas bus išspręsta. Suprantu, kad kitoje medalio pusėje galime netekti artimiausių, ir tai būtų skaudžiausia, tačiau net ir tokioje situacijoje mes galime viską priimti, kaip natūralią gamtos tėkmę. O jei dar suvoksime, kad galų gale niekas neišnyksta, o tik iškeliauja ruoštis savo kitam būties tarpsniui...

Kad ir kokios bus šio viruso pasekmės, manau, kad šioje situacijoje galime atrasti daugybę teigiamų dalykų.

Kai pagalvoju, kas gali būti svarbiau už vieną akimirką su savo mylimu žmogumi?Kas gali būti svarbiau už tą krislą tikrumo?

Šis virusas – tai restarto mygtukas mūsų visuomenei. Kažkas prarado neišsaugotus failus, bet tuo pačiu tai galimybė pradėti nuo daug švaresnio lapo. Taigi, iš esmės, kaip pasirinksime visą tai matyti, taip ir matysime. Kiekvienas renkamės, baimę su pykčiu, ar džiaugsmą su meile. Ką renkamės matyti išorėje, tas sužydi ir mūsų viduje.

Tai tiek šį kartą, broliai ir sesės. Pamėginkim vienas kito akyse įžvelgti save. Marą savo krūtinėse paverskime fiesta. Juk koks saulėtas pavasaris!

Ne visada jūsų,

Siela, kuri slepiasi po Laiškanešio kauke.

Naujausi straipsniai