Paslaptingieji kastratai: šventieji, nuolankūs tarnai ir operos dievaičiai

Kadras iš filmo „Kastratas Farineli“ / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-03-31 20:40
Kastratas – seksualiai išniekinto žmogaus simbolis. Sultono haremą saugoję eunuchai ar dangiško balso giesmininkai buvo berniukai ir vyrai, už prarastą vyriškumą sumokėję didžiausią – viso gyvenimo – kainą. Vadinti juos visus bejėgiais taip pat neteisinga. Vieni istorijai žinomi kaip susikrovę milžiniškus turtus, kiti – turėję didžiulę įtaką ir minias gerbėjų. Tačiau visų trečiąja lytimi vadintų vyrų gyvenimas buvo išskirtinis.

Pirmą kartą istorijoje vyriškumo savo noru atsisakė graikų personažas Atis. Ypatinga auka buvo skirta ypatingai moteriai – deivei Kibelei. Ji buvo ne tik visų dievų, žmonių, gyvūnų ir augalų Didžioji Motina, bet ir Ačio mama bei mylimoji. Deja, idiliškus poros santykius sugriovė fizinė Ačio neištikimybė vienai iš nimfų. Sudaužęs motinos širdį sūnus taip gailėjosi, kad nusprendė pats sunaikinti kalčiausią savo kūno dalį.

Tikima, kad prie pušies kamieno išsikastravusio Ačio krauju aplieta žemė pražydo našlaitėmis, o pats nelaimėlis nukraujavęs mirė. Poelgio sukrėsta visagalė deivė sūnų iš mirusiųjų prikėlė, o jo poelgį sutaurino iki šventų apeigų verto kulto.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Graikijoje V a. pr. Kr. išplitęs deivės Kibelės kultas gyvavo maždaug 500 metų. Apeigos vykdavo prie Ačio poelgį simbolizuojančios apipjaustytos pušies. Apsirengę moteriškais drabužiais, kūnus ir plaukus išsitepę kvapiaisiais aliejais, lydimi greitos muzikos vyrai šokdavo, kol visiškai išsekę pasiekdavo ekstazę ir išsikastruodavo. Tikėta, kad netekus vyriškumo įgyjamas deivės palankumas ir net dieviškoji jos galia. O tik laisvas nuo kūniškų pagundų žmogus priartėja prie siekiamos belytės tobulybės.

Senovės Romoje deivės Kibelės diena buvo minima per pavasario lygiadienį. Ritualo dalyviai galli („gaidžiai“) apeigų metu taip pat liedavo kraują ir kastruodavosi, tačiau tokią praktiką suskubo uždrausti imperatorius. Deivės garbintojams vietoj vyriškų genitalijų tekdavo aukoti jautį.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Metams bėgant vyriško kūno išniekinimo praktika neteko šventumo šydo ir virto keršto, bausmės, o kartais ir geresnio gyvenimo žemėje paieškos priemone.

Noras fiziškai sunaikinti į lytinę nuodėmę vedantį organą neaplenkė ir paprastų mirtingųjų Rusijoje. Sektą „Skopcai“ (rus. скопцы – „iškastruoti“) XVIII a. subūręs Kondratijus Selivanovas teigė, kad Dievo sukurtas pirmasis žmogus buvo belytis, tačiau šėtonas vyrišką kūną sudarkė gyvatę gundytoją primenančiu organu. Tik pašalinus nuodėmingąją kūno dalį galima tikėtis dangaus karalystės.

Uždrausti tokį savęs žalojimą reikalavęs caras pasiekė tik tiek, kad sekta nuėjo į pogrindį. Ji sugebėjo išlikti net iki 1929 m., kai sovietų valdžia visus likusius belyčius asmenis sugaudė, nuteisė ir įkalino.

Metams bėgant vyriško kūno išniekinimo praktika neteko šventumo šydo ir virto keršto, bausmės, o kartais ir geresnio gyvenimo žemėje paieškos priemone.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Eunuchai

Paslaptingieji eunuchai – taip pat žiaurios kastracijos aukos. Graikiškas žodis eunuchos reiškė guolio saugotoją. Dar kitaip haremo durimis vadinti vyrai buvo imperatorių ir sultonų pasididžiavimas bei patikimi jų žmonų ir sugulovių sargai. Nukenksminti vyrai į rūmus atkeliaudavo pačiais įvairiausiais keliais. Kadangi musulmonų papročiai kastraciją draudė, tokia lemtis dažniausiai ištikdavo belaisvius ir vergus. Yra išlikę žinių, kad Kinijos imperatoriaus Guangxu sugulovė turėjo 134 eunuchus. Palyginus su Bagdado kalifo al Muqtadiro nuosavybe, tai buvo tik lašas jūroje. Šiam valdovui priklausė net 11 000 graikų ir afrikietiškos kilmės eunuchų!

Ne visi rūmuose tarnaujantys nukenksminti vyrai buvo vienodi. Iki lytinio brendimo netekę sėklidžių ar net viso išorinio dauginimosi aparato berniukai augdami išsaugodavo ne tik skaidrų balsą, bet ir gležną kūną, švelnius judesius.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Suaugusiųjų kastracija buvo skirstoma į baltąją, kai pašalinamos tik sėklidės, ir juodąją, kai pašalinamos visos vyriškos genitalijos. Teisę įeiti į valdovo žmonų ir sugulovių kambarius turėdavo tik juodieji eunuchai. Baltieji eunuchai rūmuose dažniausiai dirbdavo „administracinį darbą“. Tačiau tarp haremo saugotojų pasitaikydavo ir itin didelę vertę turinčių vyrų, kurie eunuchais savo valia tapdavo jau suaugę.

Raumeningas kūnas, žemas balsas ir jokio pavojaus nekeliantis lytiškumas šiems vyrams lemdavo ypatingą sultono pasitikėjimą ir išskirtinį haremo moterų palankumą.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Dėmesingi, ištikimi ir atsidavę belyčiai vyrai rūmuose gaudavo gerą atlyginimą ir daugybę privilegijų. Fiziškai nepavojingi moterų vaisingumui, moraliai laisvi nuo galimų pagundų aprūpinti savo šeimą, šie vyrai tapdavo įžvalgiais patarėjais, žymiais karvedžiais, įtakingais pareigūnais. Vienas tokių – admirolas Cheng Ho. Musulmonų tikėjimo berniukas pateko į kinų nelaisvę ir buvo kastruotas. Nugalėjęs neapykantą ir pyktį dėl išniekinto kūno, jaunuolis savo negalią pavertė galingu ginklu ir tapo labai žymiu karvedžiu.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Kitokio gyvenimo link

Kinijoje skurdo prispausti tėvai dažnai kreipdavosi į gydytojus, o kartais ir patys kastruodavo savo sūnus tikėdamiesi suteikti jiems geresnio gyvenimo galimybę. Pekine gyvenęs medikas Jeanas Jacques’as Matignonas stebėtas operacijas smulkiai aprašė 1900 (1902) m. išėjusioje knygoje. Medikas pripažino, kad užmokestis už tokią „paslaugą“ būdavo gana aukštas, o sumokėti kūno pasikeitimams pasiryžę žmonės galėdavo ir dalimis. Deja, žengiantys tokį žingsnį turėdavo ne tik pakloti solidžią sumą pinigų, bet ir susitaikyti su mintimi, kad prarasdami vyriškumą gali netekti ir gyvybės.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Pagal tai, kaip buvo atimtas vyriškumas, senovės romėnai skyrė tris eunuchų tipus: spadones – netekę sėklidžių, thlasiae – vyriški atributai paversti nenaudojamais juos suspaudus, castrati – nurėžti tiek penis, tiek sėklidės.

Sunkiausias gyvenimas laukdavo kastratų. Silpna sveikata, padidėjęs jautrumas šalčiui – niekis, palyginti su visą gyvenimą lydinčiu šlapimo nelaikymu.

Sunkiausias gyvenimas laukdavo kastratų. Silpna sveikata, padidėjęs jautrumas šalčiui – niekis, palyginti su visą gyvenimą lydinčiu šlapimo nelaikymu. Šlapimtakyje, nupjauto lyties organo vietoje, tekdavo nuolat nešioti įstatytą medinį ar kaulinį pagaliuką, o kartais tiesiog paprastą paukščio plunksną. Toks nepatogumas buvo neišvengiama infekcijų, dažnų ligų ir nemalonaus kvapo priežastis.

Rūmuose dirbantys eunuchai privalėjo itin rūpintis savo higiena – kasdien praustis ir keisti rūbus. Švarūs, prisižiūrintys vyrai ne tik atrodydavo paslaptingi, bet ir skleisdavo stiprų kvapiųjų aliejų aromatą.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Be fizinės negalios, šiuos žmones lydėdavo ir rimtos psichologinės problemos: padidėjęs įtarumas, itin dažna nuotaikų kaita, įžūlus elgesys. Ypač nepasisekdavo už tokių vyrų ištekėjusioms merginoms, nes klasta paaiškėdavo tik po vedybų. Kinijoje yra net išlikęs posakis: „Jei nori sužinoti, kas yra tikroji kančia, ištekėk už eunucho.“

Šiek tiek geresnis likimas laukdavo moterų, kurios ištekėdavo už rūmuose jau atitarnavusių belyčių vyrų. Kaip pasiektos padėties ir uždirbtų pinigų įrodymą tokie eunuchai leisdavo sau turėti keletą žmonų, įsivaikindavo palikuonių. Nepanorusieji kurti šeimos ieškodavo paguodos vienuolynuose. Tikėti fiziškai suluošintiems vyrams būdavo labai svarbu.

Tikėti savimi ir likimo dosnumu jiems padėdavo eunuchų dievas Erwuyan: jam nuoširdžiai melsdavosi kiekvieno mėnesio 2 ir 16 dienomis. Ko gero, pasiklydęs norų įvairovėje dievas visiems vyriškumą praradusiems vyrams vienodai atseikėdavo tik vieno gėrio – ilgaamžiškumo. Tokią išvadą padarė Korėjos mokslininkai (tyrimų rezultatus paskelbė „Current Biology“ žurnale).

Analizuodami eunuchų ir panašiomis sąlygomis gyvenusių paprastų vyrų amžiaus trukmę jie nustatė, kad kastruoti vyrai gyvendavo net 10–15 metų ilgiau. Manoma, kad ilgesnio gyvenimo priežastis – sumažėjęs testosterono kiekis kraujyje. Tik ar verti būdavo tie metai tokios šiais laikais protu nesuvokiamos kainos?

Itališka realybė

Žodis „kastracija“ kilęs iš sanskrito kalbos žodžio castram ir reiškia peilį. Italijoje šią seną praktiką prisiminė kunigai. Evangelijoje pagal Matą (Mt 19:12) aiškiai parašyta, kad vyrų, savanoriškai atsisakiusių vyriškumo, laukia dangaus karalystė. Oficialiai popiežiai tokio kelio į rojų nepalaimino, tačiau sudarė palankias sąlygas atsirasti baltiesiems balsams (it. Voci bianche). Taip buvo vadinami jaunuoliai, kuriems meno labui dar iki lytinio brendimo peiliu būdavo pašalinamos tik sėklidės. Operacija padėdavo išsaugoti skaidrų vaikišką balsą, kuris dainininkui augant stiprėdavo, bet nepakisdavo.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Tikėta, kad angeliškas dainininkų balsas gydo sielą, todėl XVII–XVIII a. Italijoje kasmet būdavo kastruojama apie 4000 aštuonerių–dešimties metų berniukų.

Tikėta, kad angeliškas dainininkų balsas gydo sielą, todėl XVII–XVIII a. Italijoje kasmet būdavo kastruojama apie 4000 aštuonerių–dešimties metų berniukų. Tokia ypatinga lemtis vyriškajai giminei teko dar ir todėl, kad moterims to meto bažnyčios chore giedoti niekas neleido, o į vaidinančias scenoje taip pat buvo žiūrima nepalankiai.

Prasidėjęs baroko laikotarpis vyriškas pozicijas dar labiau sustiprino. Itališkas žodis barocco reiškia „įmantrus, keistas, jausmingas ir linkęs į didybę“. Šiandien keistai atrodytų karvedį vaikiškai skambiu balsu įkūnijantis dainininkas, tačiau anuomet žemi vyriški balsai buvo laikomi vulgariais ir operai netinkamais. Jiems, kaip ir moterims, tekdavo antraeiliai ar komiški vaidmenys, todėl rimtose operose beveik 70 proc. dainininkų būdavo kastruoti vyrai.

Režisieriaus Gerardʼo Corbiau filme „Kastratas Farineli“ (1994 m.) italų aktoriaus Stefano Dionisi personažo balsas buvo įdainuotas dviejų žmonių: soprano Ewos Malas-Godlewskos ir kontratenoro Dereko Lee Ragino – ir sinchronizuotas kompiuteriu, kol įgavo ypatingą Farinelli skambesį. Paklausykite!

Paryžius, Londonas, Madridas, Neapolis susižavėję plojo didžiulės šlovės sulaukusiems italų kastratams Farinelli, Caffarelli, Antonio Mariai Bernacchi. Yra išlikę žinių, kad klausydamasi Alessandro Moreschi balso publika net šaukdavo: „Tegyvuoja peilis (it. Evviva il coltello)!“

Šie vyrai buvo nevaisingi, tačiau tikrai ne bejėgiai. Iš dalies išsaugotas vyriškumas, ypatingo skambesio balsas, šlovė, pinigai leido jiems mėgautis XVIII a. dievaičių gyvenimu.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Kastratų erą pabaigė Giovanni Battista Velluti, kuris 1824 m. Venecijoje sudainavo paskutinę savo ariją operoje „Il crociato in Egitto“. Praėjus dar beveik keturiasdešimčiai metų susivienijusi Italija kastraciją paskelbė nelegalia, o 1903 m. lapkričio 22 dieną popiežius Pijus X šią žiaurią praktiką uždraudė oficialiai.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai