Paskutiniai L.Donskio tekstai sudėti į rinktinę „Man skauda“: net ir šiandien kelia nuostabą

Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

Ne kartą teko girdėti mintį – o ką apie vieną ar kitą karštai aptariamą problemą pasakytų Leonidas Donskis. Praėjo šešeri metai nuo staigios filosofo mirties, tačiau ir šiandien tebetrūksta jo išmintingo, ramaus ir sutaikančio žvilgsnio. Būtent todėl jo bičiulė Birutė Garbaravičienė sumanė paskutiniuosius L.Donskio tekstus sudėti į rinktinę „Man skauda“. Prieš šešerius metus portale 15min ir žurnale IQ publikuoti tekstai parašyti su tokia intelektualine jėga ir įžvalgumu, kad ir šiandien kelia nuostabą, nes atrodo, kad kalba apie mus ir dabartį.

Knyga „Man skauda“ atspindi tai, kas buvo svarbiausia L.Donskiui: kalbėti visiems – pačių įvairiausių sluoksnių, pažiūrų žmonėms, o taip pat pastebėti ryšius ir susieti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesusiję. Plataus akiračio filosofui rūpėjo ir užsienio politika, ir švietimas, ir populiarioji kultūra, ir futbolas, ir dar daug temų. Šiemet L.Donskiui būtų sukakę šešiasdešimt, tad knyga pažymi šiuos svarbius metus.

Gruodžio 7 d. L.Donskio bičiuliai ir bendražygiai knygą „Man skauda“ pristatys MO muziejuje, o dabar kviečiame ją pavartyti ir atkreipti dėmesį į keletą L.Donskiui rūpėjusių temų, kurios labai svarbios ir mums šiandien.

Leonidas Donskis / J. Petronio nuotr.

Apie rūpestį dėl kitų

Kas yra talentas? Tai gebėjimas sielotis dėl kitų, pasak genialaus Odesos humoristo Michailo Žvaneckio. Sielotis, net kai jie patys nesisieloja. Įsijausti į jų įtampas ir patirti jas kaip savo pačių įtampas, net kai žmonės patys mus įtikinėja, kad jiems neskauda. O gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra ne talento, o tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas? Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas esminiais klausimais. Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas. Pamirškime tai.

Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas.

Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra disonansinis – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui. Grįžti prie Spinozos žodžių – non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere (lot. „ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti“). O kaip tu gali suprasti kitą žmogų, gal ir tą, kuris pats savęs nesupranta, viešai neaptarinėja? Suprasti, kur ir kada nubunda etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu. Nes jei man skauda dėl kitų, vadinasi, aš dar gyvas ir galiu kreiptis į kitus gyvuosius.

Apie blogį

Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir mūsų galimybėje bet kada įsitraukti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai. Blogis suardo žmogų išskirdamas protą ir valią, mintį ir veiksmą, racionalumą ir tikėjimą, individualybės ir bendrystės galias, analitinę atsają ir emocinį intymumą. Blogio situacija – kai žinai, kad jis laimi, ir nieko nedarai. Blogis – tai galia tarsi padorų žmogų paversti bailiu, nesvarbu kaip – rimbu ar meduoliu.

Mūsų takiosios modernybės blogis taip pat takus ir sunkiai užčiuopiamas – jis yra meduolio blogis. Jis suvilioja ir palieka su iliuzija, užuot vien banaliai gąsdinęs ir šantažavęs. Sykiu jis tyliai mus pakeičia. Blogio situacija – tai pasidavimas ir tyli kapituliacija priimant blogio žodyną ir frazeologiją. Tu atsisakai apie save ir kitus kalbėti savo kalba, priimdamas prievarta ir jėga primestą žodžių ir jų reikšmių tinklą. Taip, bet... Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis sunaikina pats save, nes palieka šalia savęs tik tokius, kurie jau pasiruošę juo atsikratyti. Blogį sunaikina blogis.

Knygos „Man skauda“ viršelis / G.Kavaliauskaitės nuotr.

Apie mažąjį blogį

Tad kas gi pagaliau tas mažasis blogis, be kurio išsektų ir didžiojo blogio versmės? Tai mūsų veiksmų teisinimas didžiojo blogio egzistavimu tada, kai mes atsisakome vadovautis individualia sąžine ir visą savo veiksmų logiką išvedame iš didžiojo blogio keliamo pavojaus. Sykiu tai nenoras mokytis iš ankstesnių žmonijos klaidų ir aklas įtikėjimas, esą aš niekada nepakartosiu to, ką iki manęs darė kiti. O kodėl? Nes aš esu modernesnis – vadinasi, protingesnis ir pačios civilizacijos apsaugotas.

Mažasis blogis maskuoja paprastą dalyką: naujoji tvarka yra patogi ir leidžia dominuoti ar iškilti, nes tu turi saugų priešą ar apibrėžtą grėsmę. Toji grėsmė ir pavojus tampa tavo karjeros, iškilimo ir visos veiklos pateisinimu. Mažasis blogis – tai karo marodieriai, mirties biurokratai, tylioji ir klusnioji dauguma, sykiu iki paskutinio savo žydo už nepriklausomybę kovojantys „patriotai“, atsitokėjantys tik tada, kai didysis blogis juos pačius ima ir išmontuoja, palikdamas be institucijų ir legitimumo. Arba dar blogiau – kai juos ignoruoja ir išmeta iš herojiško naratyvo erdvės. Scenarijų – į valias.

Apie bendrystės stebuklą

Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, dėl kurio atsiranda tai, kas susieja – kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas. Žmonės nebrangina ir nemėgsta vieni kitų – ypač jei jie atsiduria galios lauke. Tai faktas, su kuriuo tenka susitaikyti ir mokytis gyventi visą gyvenimą. Maža to, žmonės vieni kitiems niekada nesako tiesos apie save, savo tikruosius tikslus ir išgyvenimus. Ir su tuo tenka susitaikyti kaip su gyvenimo faktu. Kodėl vis dėlto lieka ir veikia žmonių solidarumas tokiame pasaulyje? Tai stebuklas. Stebuklas yra noras būti kartu ir kam nors skirti savo gyvenimą sykiu atsisakant visa tai aiškinti. Nes kiekvienas išaiškinimas nuvilia. Geriau jų net nežinoti. Geriau tikėti netikint ir veikti net nematant prasmės. Tai įmanoma, nes tai – stebuklas.

Stebuklas yra noras būti kartu ir kam nors skirti savo gyvenimą sykiu atsisakant visa tai aiškinti.

Apie laisvę

Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirankioti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religijai, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etninių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.

Apie viešumą

Zygmuntas Baumanas neseniai paskelbė savo interviu Ispanijos dienraščiui „El País“ – jame įspėjo, jog socialinės medijos yra naujieji spąstai tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad socialiniuose tinkluose mes galime kurti naujas bendruomenes ir plėtoti savo bendrystės galias. Ten, anot Baumano, formuojasi viso labo mūsų palaikomosios grupės, ištransliuojančios mūsų nuomones, todėl tikras dialogas nevyksta. Mes girdime tik pačius save. Kitos nuomonės ir kitokio pasaulio matymo niekam nereikia. Vyksta dialogo klastojimas. Pasakyčiau dar daugiau – mes gyvename autistinėje civilizacijoje, kuri susitelkusi tik į save pačią ir nebeturi jokių įkvepiančių ar sektinų pavyzdžių žmonijos istorijoje.

Ne tavo veiklos ir kalbėjimo turinys svarbus mūsų laikais, o pats pasirodymo ir patekimo į masinę areną ar dėmesio erdvę faktas. Patekęs į mediją ir pasiviešinęs iškart tampi Alisa Stebuklų šalyje. Koks skirtumas, ką tu kalbėjai – vieša paslaptis yra ta, kad svarbu, kiek kartų kalbėjai ir ar dar turi šansą sugrįžti į tą stebuklų šalį ir vėl pakalbėti. Tai ir yra tikrieji spąstai. Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę – maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą.

Ir svarbiausia – apie žmogų

Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors tau svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.

Skaitykite daugiau