Istorijoje buvo nemažai didžių moterų, tačiau tik kelios gebėjo sukurti imperijas, virš kurių niekada nenusileido saulė. Viena jų – Izabelė I, be kita ko, dar suvienijusi Ispaniją, išvariusi maurus iš Europos ir išsiuntusi Kolumbą atrasti Amerikos.
Ir visa tai – per viso labo penkiasdešimt trejus gyvenimo metus! Moteris, vadinta paskutine viduramžių ritere, pati vedusi armijas ir sprendusi žmonių bei tautų likimus, neatlaikė motiniškų netekčių: 1497 m., būdamas devyniolikos, nuo tuberkuliozės (pagal kitą versiją – nuo seksualinio išsekimo, kad ir kas turėta omeny) mirė jos vienintelis sūnus princas Jonas. Izabelė pakeitė karališkus apdarus juodais vienuoliškais ir, amžininkų liudijimu, gyveno tik prisiminimais. Ji mirė 1504 m., ilsisi Granados katedroje šalia sutuoktinio, karaliaus Ferdinando, kuriam buvo ištikima visą gyvenimą, nors amžininkai tikino, kad Jos Didenybės žavesiui negalėjo atsispirti joks vyras. Greta palaidota poros dukra Joana su vyru ir Izabelės anūkas Migelis, miręs dvejų. Karališkąją koplyčią pastatydino kitas garsus Izabelės palikuonis, Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V.
Pavojingi ryšiai
1451 m., kai pasaulį išvydo būsimoji garsiausia Ispanijos valdovė, pačios Ispanijos nė nebuvo. Iberijos pusiasalį dalijosi trys krikščionių karalystės: Kastilija, Aragonas, Navara, ir milžiniškas Granados emyratas, priklausantis maurams. Mergaitei buvo ketveri, kai mirė jos tėvas, Kastilijos karalius Jonas II, o motina Izabelė Portugalė galutinai nugrimzdo į depresiją, isteriją ir beprotybę – tipiškas ispanų monarchų problemas per visą istoriją.
Mažosios princesės ir jos dvejais metais jaunesnio brolio Alfonso vaikystė toli gražu nebuvo karališka. Arevalo pilis, kurioje karaliaus Henriko IV nurodymu gyveno jo pamotė su vaikais (Izabelė Portugalė buvo antroji Jono II žmona), buvo skurdi, karališkajai šeimai amžinai trūko pinigų. Tvarka čia priminė vienuolyną su griežta regula ir be jokių linksmybių, o princesė ir princas stokojo net drabužių ir maisto.
Gyvenimas pasikeitė, kai 1461 m. vaikai gavo nurodymą persikelti į Kastilijos karaliaus rūmus Segovijoje. Čia nestigo nei valgių, nei apdarų (princesę paskyrė rūmų dama), tačiau moralinė atmosfera visai nebuvo tinkama augti. Tiesiai tariant, karalius labiau domėjosi ne politika, finansais ar religija, o medžiokle, orgijomis ir turėjo meilužį, kuris, spėjama, buvo ir jo dukters Joanos tėvas. Mažoji Izabelė, kurios niekas nemokė, kaip valdyti valstybę, nuo mažens matė, kaip nereikia to daryti.
Mergaitė iš kilmingos šeimos buvo mokoma tikėjimo tiesų, skaityti, rašyti, skaičiuoti ir piešti, žaisti šachmatais, šokti, siuvinėti, groti įvairiais muzikos instrumentais. Brolis karalius stengėsi laikyti ją kuo toliau nuo politikos, bet taip jau susiklostė, kad Izabelė buvo vienintelė Kastilijos didikų palaikoma kandidatė į sostą. Šie nenorėjo, kad valdytų princesė Joana, dėl kurios kilmės viešai dvejota (ne veltui karalius pravardžiuotas impotentu). Iš pradžių didikai rengėsi nuversti karalių ir pasodinti į sostą Izabelės jaunylį brolį. Tačiau princas Alfonsas mirė, o ir aristokratams pritrūko valios perversmui. Prieita prie kompromiso: septyniolikmetė Izabelė (o ne jos dukterėčia) tapo Astūrijos princese ir sosto paveldėtoja. Karalius įsipareigojo neversti jos tekėti, o princesė pažadėjo neatiduoti savo rankos ir širdies be monarcho leidimo.
Įsimylėti portretą
Negalima, niekada negalima reikalauti tokių pažadų iš jaunų merginų, kad ir kaip griežtai jos būtų auklėtos, kad ir šimtąkart būtų princesės. Juolab broliukas ne taip jau sąžiningai laikėsi savosios pažado dalies ir vis taikėsi ištekinti gražuolę seserį. Keliskart tik netikėta senstelėjusių jaunikių mirtis ar nepalankios aplinkybės ją išgelbėjo.
Romantikai sako, kad Astūrijos princesė įsimylėjo Aragono sosto įpėdinį Ferdinandą vos pamačiusi jo portretą.
Romantikai sako, kad Astūrijos princesė įsimylėjo Aragono sosto įpėdinį Ferdinandą vos pamačiusi jo portretą. Tuo metu tai buvo absoliučiai įprasta praktika: aristokratų atvaizdus tapė garsiausi menininkai (egzistuoja trys Izabelės portretai, kurių autorius – Leonardo da Vinci). Reikia pridėti, kad Izabelė ir Ferdinandas buvo sužadėti dar vaikystėje, tačiau vestuvės buvo tai atidėliojamos, tai atšaukiamos. Kol galiausiai patys jaunieji ėmėsi veikti.
Princesė pasisakė karaliui vykstanti aplankyti brolio kapo. Ferdinandas, moterų numylėtinis, iki vestuvių sugyvenęs du vaikus ir dar poros tėvu tapęs po jų, su svita persirengė tarnais (aragoniečiai Kastilijoje buvo nepageidaujami) ir išvyko į Valjadolidą, kur laukė nuotaka. Ne taip dažnai nutinka, kad vienas kito nematę sužadėtiniai susitikę kristų kits kitam į akį. Izabelei ir Ferdinandui pavyko – juos sujungė ne tik politinės ambicijos, bet ir asmeninė simpatija. 1469 m. spalio 19 d. jie tapo vyru ir žmona. Ir padėjo Ispanijos pamatus.
Svarbi detalė: pora buvo pusseserė ir pusbrolis, tad norėdami tuoktis turėjo gauti popiežiaus leidimą. Tačiau Pijus II nedrįso jo duoti dėl politinių motyvų. Tuomet jie suklastojo dokumentą: girdi, Jo Šventenybės spaudas būsiąs vėliau, o kol kas jis davęs leidimą žodžiu. Beje, taip ir nutiko: po dvejų metų jau kitas popiežius – Sikstas IV – pasirašė reikiamą popierių.
Karaliaus Henriko IV ši santuoka nenudžiugino. Jis paskelbė ją negaliojančia ir vėl paskyrė sosto įpėdine savo dukrą. O Izabelė priminė, kad jos brolis ir jo antroji žmona, taip pat giminiavęsi, irgi neturi tokio leidimo, taigi princesė Joana vis tiek neteisėtai gimusi.
Konfliktas truko penkerius metus. Kai 1474 m. Jo Didenybė Kastilijos karalius Henrikas IV mirė, princesė, kuriai tuo metu buvo dvidešimt treji, nesutriko. Praėjus dviem dienoms po brolio laidotuvių ji pareikalavo iš iždininko Kastilijos karūnos ir pati užsidėjo ją ant galvos. Delsti nebuvo kada – maištingi dvariškiai mėgo sąmokslus, į Ispaniją veržėsi Portugalijos armija ir apskritai tokiomis aplinkybėmis kažkas turėjo būti vyru. Princas Ferdinandas šiam vaidmeniui netiko – Kastilija ir Aragonas vis dar buvo atskiros ir ne itin draugiškos karalystės. Beje, nors jis dar iki vestuvių pasirašė dokumentus, kuriuose pripažino žmonos teisę valdyti ir savo, kaip karalienės vyro, statusą, žmonos miklumas net jį suglumino. Tačiau Izabelė mokėjo švelniai ir drauge įtikinamai parodyti, kas iš tiesų valdo Kastiliją. Metraštininkai cituoja princo žodžius, kad jei jau gerti nuodus, tai tik tokius rafinuotus, kokius gamina jo žmona...
Karalienė karė
Trapi, nedidelio ūgio ir švelnaus balso Izabelė buvo nepalenkiama. Pati dalyvavo visuose karo žygiuose ir daugiau laiko praleisdavo balne nei palapinėje.
Trapi, nedidelio ūgio ir švelnaus balso Izabelė buvo nepalenkiamo charakterio. Pati dalyvavo visuose karo žygiuose ir daugiau laiko praleisdavo balne nei palapinėje. Neretai vadovavo kariams, teisėjavo karo lauko ir civiliniams teismams, malšino maištus ir derėjosi su sukilėliais. Pagimdė septynis vaikus (du mirė kūdikystėje) ir princą bei princeses augino taip pat spartietiškai, kaip augo pati, – net drabužius vaikai paveldėdavo.
Portretuose aristokratai tviskėjo auksu ir brangakmeniais, tačiau iš tiesų gyvenimas suskaldytoje šalyje nebuvo nei saugus, nei paprastas. Kastilija visai nesimboliškai vadinama tvirtovių šalimi (isp. castillo – tvirtovė): tokios tvirtovės saugojo fronto liniją, skiriančią dvi civilizacijas – krikščionių ir musulmonų. Be to, prireikus kiekviena iš jų virsdavo maža karalyste, sugebančia priešintis ir užpuolikams, ir centrinei karaliaus valdžiai. Aristokratai nemokėjo mokesčių, nepakluso įstatymams ir nebūdavo baudžiami net už tokius rimtus nusikaltimus, kaip žmogžudystė ar išprievartavimas. Ir kraują liejo ne tik gindami šalį, bet ir kariaudami tarpusavyje. Kaip galėjo trapi moteriška ranka, kad ir sustiprinta karūnos plieno, juos suvaldyti?
Nežinia, ar karalienė skaitė Machiavelli, tačiau elgėsi būtent taip, kaip mokė politikos strategas. Monarcho užduotis – priversti visus dirbti karalystės labui. Kas nori sukurti tvirtą monarchiją šalyje, pirmiausia privalo sutramdyti dvarininkiją! O ji to meto Kastilijoje buvo beveik visagalė. Ir tik vienintelė organizacija Šventoji brolija – savanoriška policija, sukurta bet kokiai viešajai tvarkai palaikyti, drįso jai pasipriešinti. Brolijos nariai ir tapo lojalia Izabelės kariuomene, padedančia tramdyti savavalius pilių valdovus, plėšikus, nežinia kam priklausančius dezertyrus, terorizuojančius kaimus ir puolančius keliautojus. Karalienė reformavo teismus ir aiškiai apibrėžė teritorijas: užėmusiųjų svetimas žemes buvo paprašyta iš jų išsikraustyti... Po visų reformų klusnumas karaliui ir įstatymui tapo dorybe.
Įvedusi tvarką namuose karalienė galėjo imtis didžiojo pasaulio – Granados emyrato. O ir maurai labai sėkmingai išprovokavo ataką: patys užpuolė vieną iš Kastilijos pilių. Karas, prasidėjęs 1481 m., baigėsi visiška Izabelės, Ferdinando ir viso krikščioniško pasaulio pergale. O užėmus Granadą buvo beveik suformuota šiandieninė Ispanija (mažutę Navarą Ferdinandas prijungė 1512 m.).
Kam užtenka fantazijos
Senojoje Granadoje buvo pradėta Amerikos istorija: Jos Didenybė palaimino Kristupo Kolumbo ekspediciją. Ir – kur kas svarbiau – rado lėšų iš dalies jai finansuoti; sakoma, kad tam užstačiusi net savo brangenybes.
Keliautojas savo dienoraštyje aprašo Izabelę kaip grakščią, dailiai sudėtą gražią moterį. Ir apdovanotą vidine laisve bei vaizduote. Mat karalius Ferdinandas, kaip ir kiti Europos monarchai, į kuriuos Kolumbas buvo kreipęsis anksčiau, jau buvo nusprendęs, kad ekspedicija – pernelyg brangi. O karalienė pareiškusi: „Jei Aragono valdovui trūksta fantazijos, tai spręsiu aš – Kastilijos vardu.“
1492 m. rugpjūčio 3-iąją trys Kolumbo ekspedicijos laivai išplaukė iš Ispanijos Palos de la Frontera uosto. O po trijų mėnesių pirmieji europiečiai išsilaipino Bahamų salose. Kad ir kokia protinga būtų buvusi Izabelė, jai rūpėjo ne tik ir ne tiek geografiniai atradimai – ir labai konkreti nauda. Turkija, bemaž prieš keturis dešimtmečius užėmusi Konstantinopolį, blokavo prekybą su Azija. Ir išspręsti šią problemą buvo galima vieninteliu būdu – atradus tiesų kelią iš Europos į Indiją. Naująsias žemes keliautojai ilgai vadino Vakarų Indija, įsitikinę, kad atplaukė ne į niekam nežinomą Naująjį Pasaulį, o į Kiniją, Japoniją ar Indiją. Bet nedidelis geografinis nesklandumas Izabelės ir Ispanijos šlovės nė kiek nesumenkino.
Politika ir religija
Iš moderniųjų laikų pozicijos gali atrodyti, kad Izabelės veikla religijos srityje – prieštaringa, o tiesiai sakant, tamsi, žiauri ir apskritai nederanti tokiai protingai moteriai. Bet reikia nepamiršti, kad ji dar buvo ir labai tikinti, o griežta politika, nukreipta prieš žydus, maurus ir eretikus, – padiktuota valstybės reikmių. Paskiras karalystes į vieną valstybės audinį susiuvusios siūlės buvo tokios silpnos...
Istorikai nurodo kelias priežastis, kodėl pergalingais 1492 m. Izabelė ne tik rūpinosi pergale prieš emyratą ar Kolumbo ekspedicija, bet ir rado laiko stoti prieš savo pačios piliečius. Per 800 maurų valdymo metų nemažai postų buvo perduota žydams, taigi dėl daugelio negerovių tradiciškai buvo kaltinami jie. Žydai vertėsi vergų prekyba ir skolino už procentus. Net ir priėmę krikščionių tikėjimą krikštyti žydai, vadinami maranais, toliau garbino savo Dievą. Apsimetėlių perkrikštų galėjai rasti net tarp bažnyčios hierarchų! Na, ir kaip visada karūnai reikėjo pinigų.
1492 m. kovo 31 d. Izabelė pasirašė dekretą, kuriuo nurodė, kad visi žydai per tris mėnesius privalo tapti krikščionimis arba palikti Ispaniją (dar po dešimties metų tokį pat nurodymą gavo musulmonai). Ispaniją ir savo gerą – auksą, sidabrą, pinigus, ginklus, žirgus. Tradiciškai manyta, kad vien žydų išvyko apie 200 000, tačiau šiandien istorikai sako, kad pabėgėlių būta penkiskart mažiau. Tiems, kas pasitraukė, pavyko labiau nei likusiems (sakoma, kad tokių buvo apie 40 000). Dalis iš jų priėmė katalikybę, dalis liko ištikimi savo tikėjimui ir niekino perkrikštus. Vis dėlto ir vienus, ir kitus persekiojo inkvizicija – ypatingasis tribunolas, sukurtas kovai su tikėjimo nusikaltimais.
Tiesą sakant, tribunolas egzistavo nuo 1478 m., kai popiežius Sikstas IV, tas pats, kuris kadaise leido Izabelei ir Ferdinandui tuoktis, nurodė, kad jie, kaip monarchai katalikai, privalo ginti tikėjimą. Bet ilgus metus jis beveik neveikė, kol iniciatyvos nesiėmė Tomas de Torquemada – vienuolis dominikonas, karalienės nuodėmklausys, patarėjas ir sąjungininkas nuo jos jaunystės. Ir – pats maranas, tapęs pirmuoju vyriausiuoju inkvizitoriumi.
Pagrindinė inkvizicijos teismo paskirtis, jei taip galima sakyti, buvo kontroliuoti, ar maranai ir moriskai (pasikrikštiję musulmonai) išties katalikai, ar apsimeta; be to, ieškoti burtininkų, kabalos ir kitų tamsiųjų jėgų išpažinėjų, o šių to meto Ispanijoje netrūko. Ypač garsėjo Toledo miestas, šimtmečius buvęs valstybių sostinė ir... beveik oficialus juodosios magijos centras.
XIII a. net egzistavo patarlė, kad Bolonijoje studijuojama teisė, Paryžiuje – teologija, o Tolede – magija.
XIII a. net egzistavo patarlė, kad Bolonijoje studijuojama teisė, Paryžiuje – teologija, o Tolede – magija. Miesto universitete posėdžiavo juodosios magijos taryba ir buvo mokoma būrimo meno. Magų ir nekromantų draugijoms priklausė turtingiausi didikai ir teisėjai. Nekromantų ritualai buvo ypač pavojingi – jiems atlikti reikėjo šviežių lavonų (tikėta, kad į ką tik mirusio žmogaus kūną lengviau grįžta dvasia ir jis kalba aiškiau). Galima tik įsivaizduoti, kokios ligos galėjo plisti prie Toledo iš urvų, kuriuos buvo pamėgę tokių ritualų adeptai. Karalienės nurodymu jie buvo užpilti, o burtininkais susidomėjo tikėjimo nusikaltimų tribunolas.
Beje, šiandien kai kurie istorikai teigia, kad 80 proc. nuosprendžių būdavo išteisinamieji, o kaltinamasis, pripažįstantis savo kaltę ir atgailaujantis, galėdavo grįžti į bažnyčios prieglobstį. Eretikai ilgai būdavo įtikinėjami išsižadėti klaidų – su jais net diskutuodavo Šventojo Rašto žinovai. Jei tai nepadėdavo, bausmę atidėdavo metams. Po metų aikštėje sukraudavo laužą ir... bausmę atidėdavo dar dienai. Jau ant ešafoto eretikas darsyk gaudavo galimybę atmesti klaidingą tikėjimą.
Be abejonės, tikrovė dažnai prasilenkdavo su Torquemados nustatytu reglamentu: buvo tardoma naktimis, kvočiant taikomi kankinimai ir tikėjimo teismą daug kas mielai naudodavo sąskaitoms suvesti. Tačiau egzistavo inkvizitorių kolegija, tikrinanti nuosprendžių teisingumą. Paaiškėjus, kad nuteistasis nekaltas, inkvizitoriaus laukė tokia pati bausmė, kokią jis buvo paskyręs!
Kaltinamasis galėjo rašyti apeliaciją ir skųstis tribunolo veiksmais. Net kankinimas teoriškai negalėjo trukti ilgiau kaip penkiolika minučių ir būti taikomas tam pačiam žmogui dukart. Inkvizicija iš principo nežudė – ji atskirdavo nusidėjėlius nuo bažnyčios ir perduodavo pasaulietinei valdžiai, o ši ir skelbdavo mirties nuosprendį. Rezultatas, žinote, tas pats, bet formuluotė skiriasi.
Paskutinis veiksmas
Izabelės pergalių ir nuopelnų sąrašas darytų garbę garsiausiai nūdienos politikei. Tačiau, kaip ir daugelis talentingų valdovų, ji (ir Ferdinandas, žinoma) kentėjo dėl įpėdinių. Ir tai, ko gero, buvo didžiausia šios nepaprastos moters tragedija. Kaip minėjome, du jos pagimdyti vaikai neišgyveno. Sosto paveldėtojas, Astūrijos princas Jonas, vedęs Austrijos erchercogaitę Margaritą ir susiejęs Ispaniją giminystės ryšiais su Habsburgais, susirgo ir mirė netrukus po vestuvių. Pirmagimė Izabelė, ištekinta už Portugalijos karaliaus, mirė gimdydama, o kūdikis išgyveno vos dvejus metus.
Astūrijos princesės titulas, o vėliau ir Kastilijos karūna atiteko kitai Izabelės dukrai, princesei Joanai, ištekėjusiai už Habsburgų princo Pilypo Gražiojo. (Vyro abejingumas galiausiai išvarė šią jautrią moterį iš proto.) Iš pirmo žvilgsnio sėkmingas sąjungas Izabelė garantavo dar dviem dukroms – Marijai ir Kotrynai: Marija nutekėjo į Portugaliją, Kotryna – į Angliją. Tačiau pakanka prisiminti, kad pastarosios vyru galiausiai tapo liūdnai pagarsėjęs karalius Henrikas VIII, kad būtum tikras, jog ir ši princesė neturėjo laimės. O štai Marija susilaukė dešimties vaikų, iš jų aštuoni išgyveno, ir mirė sulaukusi trisdešimt aštuonerių.
Laimei, motina viso šito nebematė. Nors, kaip ir kitas nelaimes, ji tai tikriausiai būtų priėmusi su oriu nuolankumu. Sakoma, kad išgirdusi apie sūnaus mirtį Izabelė tarė: „Viešpats davė jį man, Viešpats ir atėmė. Tegu bus pagarbintas šventas Jo vardas.“
Izabelės sutuoktinis Ferdinandas pergyveno žmoną dvylika metų, spėjo dar kartą vesti ir net tapti tėvu, tikėdamasis, kad šis jo įpėdinis bus Aragono karalius ir padės karalystei vėl atsiskirti nuo Kastilijos, kurią tuo metu valdė žentas Pilypas Gražusis. Deja, ambicingiems Ferdinando planams nebuvo lemta išsipildyti ir Aragonas bei Kastilija liko kartu – kaip du Ispanijos regionai. O su Izabele jį vėl sujungė amžinojo poilsio vieta.