„6:0 mano naudai“, – juokiasi dizainerė, Dailės akademijos dėstytoja profesorė Jolanta TALAIKYTĖ, vis dar nepajėgianti šešiasdešimtmečio jubiliejaus priskirti sau. Kita vertus, tiek patirties, kiek ji turi sukaupusi, retas surinktų net keliskart tiek metų nugyvenęs. Paskutinė legendinių Vilniaus modelių namų dizainerė mados keliu nesustabdomai eina jau keturis dešimtmečius.
Koks buvo jūsų kelias į mados pasaulį?
Tiesą sakant, vaikystėje rinkausi iš dviejų sričių: sporto ir piešimo. Buvau vikri, bėgau trumpas distancijas – patiko greitas startas ir rezultatas. Bet nugalėjo grožis: vienose varžybose atėjau į maniežą pasipuošusi – nusimezgiau dvi skirtingas kojines, dar primezgiau ant jų bumbuliukų. Tądien padariau du falšstartus ir supratau, kad tas nuobodus maniežas, kuriame galioja per daug taisyklių, – ne man. Ir šiaip pabodo ilgos, alinančios treniruotės.
Nukreipiau dėmesį į piešimą. Lankiau dailės būrelį, nors norėjau mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Bet laikai buvo tokie, kad ten patekdavo tik išrinktųjų vaikai arba tie, kuriems reikėjo bendrabučio, – sostinės eiliniams tekdavo ieškoti kitų kelių. Neatitikau nė vienos sąlygos: gyvenau Vilniuje, senajame Žvėryne, su tėvais – paprastais tarnautojais.
Mama dirbo cecho vyriausiąja meistre vaikiškos avalynės fabrike, tėtis – vyriausiuoju inžinieriumi „Orgtechnikoje“. Tačiau abu turėjo įgimtą skonį, o tėtis dar ir labai išradingas,