Pajutus vandenyno dvelksmą, pamačius permatomą krištolo skaidrumo vandenį, pirštais palietus švelnų it aksomas smėlį ir išgirdus ošiančias palmes, gali suprasti, kad ir žemėje gali būti rojus.
Seišeliai – civilizacijos nepaliestos salos
Seišeliai – tai daugiau nei šimtas salų, kyšančių Indijos vandenyno Vakaruose. Koraliniai rifai, džiunglės, kokosų palmės, vanilės plantacijos, orchidėjų laukai, sniego baltumo smėlis, Azijos šalių virtuvė – civilizacijos nė kvapo.
Egzotiški viešbučiai, vandens pramogos, ramybė ir puikus aptarnavimas į Seišelių salas traukia įsimylėjėlius. Daugelis čia vyksta praleisti medaus mėnesio.
Didžiausios, branduolį sudarančios granitinės kilmės Seišelių salos – Mahė, Praslenas, La Digas ir Siluetas. Mahė kalnuočiausia. O likusios Indijos vandenyne išsibarsčiusios Seišelių salos koralinės kilmės, todėl ypač vilioja nardytojus, vandens pramogų mėgėjus.
Šiose salose visada šilta. Vidutinė oro temperatūra 26–28 laipsniai. Didžiausioje Seišelių saloje Mahė yra sostinė Viktorija, turinti apie 25 tūkstančius gyventojų. Vienintelis šalies uostas ir miestas panašesnis į jaukią pajūrio gyvenvietę. Jos širdis – soboras ir centrinė gatvė, kurioje gausu suvenyrų krautuvėlių, turgelių, amatininkų dirbtuvėlių. Botanikos sode išvysite rečiausių augalų: laukinių ananasų, raudonų medžių ir kt.
Per Seišelius ėjo prekybos kelias laivais tarp Azijos ir Afrikos, viduramžiais čia nuolat apsistodavo ne tik pirkliai, bet ir užklysdavo piratai. Laukinėse, civilizacijos nepaliestose salose išlikę viduramžių griuvėsių, piratų kapinių.
Seišelių salų gyventojai kreolai, išsaugoję tradicijas ir papročius, – tikras lobis autentikos ieškantiems keliautojams. Smaguriai čia gali pragauti aštuonkojų, šikšnosparnių, papūgų, retų jūrinių žuvų patiekalų bei kitokių delikatesų.
Prancūzijos Polinezija – romantikams ir įsimylėjėliams
Neišmatuojamose Ramiojo vandenyno platybėse, beveik pačiame jo viduryje, išsibarstę daugiau kaip šimtas salų ir atolų. Tai – Polinezija. Pagrindinė jos sala – Taitis, kurioje yra vienintelis oro uostas. Turistų lankomiausios Bora Bora, Mora, Huahine, Tahaa, Raiatea, Tuamotus salos.
Klimatas tropinis, vyrauja pasatai – švelnūs atogrąžų sričių vėjai. Visus metus oro temperatūra laikosi apie 21–36 laipsnį. Vėsiausia liepą–rugpjūtį (21–23°C), karščiausia ir drėgniausia lapkritį–kovą. Į šias kerinčio grožio salas turistus vilioja amžina vasara. Ištisus metus vandens temperatūra 24–28 laipsniai.
Palinkusios kokosų palmės, žydras lagūnų mėlis, įvairiausių spalvų koralai, pulkais plaukiojančios auksinės žuvelės, rėpliojantys didžiuliai vėžliai ir dieviška ramybė – įprastas Polinezijos kraštovaizdis.
Vietiniai gyventojai stengiasi neįsileisti civilizacijos ir išsaugoti papročius ir tradicijas, išskyrus kanibalizmą, kuris išnyko maždaug XVIII amžiuje. Čia turtingu laikomas tas žmogus, kuris turi dešimt kokoso palmių! Iki šiol meldžiamasi paslaptingam akmens dievui. Turistai gali stebėti, kaip moterys, giedodamos ritualines giesmes, prišaukia iš rifų milžiniškus vėžlius, o ekstazės pagauti vyrai šoka ant įkaitusių žarijų.
Bora Bora saloje viešbučiai patys brangiausi. Daugiausia reikėtų mokėti už poilsį nameliuose ant polių (bungaluose), stovinčiuose pačioje lagūnoje – negilioje įlankoje, kurią nuo jūros skiria rifas ar atolas. Fauna ir flora čia visai kitokia nei jūroje, daug šiltesnis ir ne toks sūrus vanduo. Kur kas pigiau apsistoti pačioje pakrantėje dviejų ar trijų aukštų viešbučiuose. Daugelis milijonierių į šias salas atvyksta ne tik pailsėti, bet ir susituokti pagal vietinius papročius ar praleisti medaus mėnesį.
Polinezijos salose vandens mėgėjai gali nardyti su akvalangais, plaukioti išnuomotomis jachtomis ir laiveliais. Ypač įdomios ekskursijos į juodųjų perlų fermą, kur auginamos ir renkamos šios brangenybės. Ne mažiau įspūdingi nacionaliniai vakarai. Maistas egzotiškas, labai skanus ir šiek tiek neįprastas. Daugiausia siūloma žuvų ir jūrų gėrybių patiekalų.
Antigva – linksmybių mėgėjams
Baltas paplūdimių smėlis, dangaus mėlio jūra, amžinai žaliuojanti gamta, romo aromato įelektrintas oras... Taip pasitinka Antigvos sala, apipinta mistiškomis legendomis ir tikromis istorijomis apie piratus.
Antigvą, didžiausią valstybės salą, iš vienos pusės skalauja Karibų jūra, iš kitos – Atlanto vandenynas. Jos sostinėje Sent Džonse susitelkę beveik pusė visos šalies gyventojų. Šį vandenų apsuptą žemės lopinėlį 1493 metais atrado garsus keliautojas C. Columbus.
Antigvoje kaip ir daugelyje Karibų jūros šalių tvyro ypatinga dvasia – žmonės ten gyvena muzikos ir šokio ritmu, pavergiančiu atvykusius svetimšalius. Šioje vulkaninės kilmės saloje, amžinai žaliuojančiame pasaulio kampelyje, nuotykių patirsite į valias.
Antigvos sala pagrįstai tituluojama aukso paplūdimių karalyste – jų priskaičiuojama net 365. Vietiniai juokauja, kad saloje yra po paplūdimį kiekvienai metų dienai. Kai kuriuos paplūdimius skalauja visada šilta žydresnė už vaiskų dangų Karibų jūra, o smėlis baltesnis už sniegą.
Neapsakomo grožio Koralų rifas vilioja nardytojus iš viso pasaulio. Vanduo toks skaidrus, kad visas povandeninis pasaulis matyti kaip ant delno. Kiti salos paplūdimiai, išsibarstę palei Atlanto vandenyną, dėl aukštų bangų traukia buriuotojus ir banglentininkus.
Antigvoje ištisus metus šviečia saulė, žiemą oras įšyla iki 24, o vasarą iki 30 laipsnių. Maloniai gaivina ne tik egzotiški kokteiliai, bet ir šiltas nuo vandenyno pučiantis brizas.
Antigva tinka tiek linksmybių ir pramogų mėgėjams, tiek išsiilgusiems ramybės. Joje ras ką veikti ir mėgstantieji iki paryčių šėlti restoranuose ar kazino, ir atvykusieji ilsėtis su šeimomis ir vaikais. Sporto aistruoliai, be buriavimo ir nardymo, jėgas gali išbandyti puikiuose golfo aikštynuose, teniso kortuose. Naktinis gyvenimas verda iki paryčių. Gurkšnojant egzotinius kokteilius iš kokoso riešuto kevalo ir šokant reggae ritmu, laikas prabėga nepastebimai.
Turistams siūloma aplankyti daugybę gamtos stebuklų, senovinių fortų, muziejų ir parkų. Romas, vaisiai, bananai, kokosai, ananasai, jūros gėrybės – rojus ir smaguriams.
Balis – ugnikalnių ir šventyklų sala
Ugnikalniai, neįžengiamos džiunglės, šilko smėlio paplūdimiai, turkio spalvos lagūnos, senovinės šventyklos ir šilti žmonės – visa tai rasite rojumi vadinamoje Balio saloje. Čia vyrauja du sezonai: lietingasis ir sausringasis. Visada šilta.
Indonezijai priklausanti Balio sala (sostinė – Denpasaras) – viena mažiausių, gražiausių ir turistų lankomiausių. Nors ji tik 153 kilometrų ilgio ir 112 kilometrų pločio, pasijunti lyg rojuje: senovinės šventyklos, ugnikalniai ir geizeriai, kuriuose kunkuliuoja toks karštas vanduo, kad galima išsivirti kiaušinį. Tropikų miškai, koraliniai rifai ir dangaus mėlio lagūnos – užburia pirmykštė gamta. Spalvingi turgūs primena menininkų dirbtuves. Nutiestas povandeninis tunelis Balį jungia su Javos ir Lomboku salomis (nuo Javos nutolęs vos per tris kilometrus).
Balio salos pasididžiavimas – Agungo ugnikalnis (3148 m aukščio, paskutinį kartą buvo prabudęs 1963 metais). Nuo jo atsiveria kvapą gniaužianti salos panorama. Turistams rengiamos specialios iškylos prie ugnikalnio kraterio pasigrožėti fantastiško grožio saulėlydžiu ir saulėtekiu. Kas gali būti romantiškiau nei pusryčiai ant miegančio ugnikalnio?!
Susidaro įspūdis, jog čia niekas nemoka liūdėti, visi žmonės laimingi. Nepaisant skurdo, nuo tenykščių veidų nedyla šypsenos. Kad išmaitintų gausias šeimas, daugelis nuo ryto iki vakaro pluša ryžių, kokosų, arbatmedžių, kakavmedžių, tabako ir kitų saloje auginamų kultūrų plantacijose. Žmonės ramūs, tvarkingi ir taikūs, nors prie širdies dėk.
Balis dar vadinamas šventyklų miestu. Čia vyrauja dievo Višnu kultas. Tenykščiai gyventojai labai religingi, eidami į šventyklą, apsirengia gražiausiais drabužiais.
Šioje egzotiškoje saloje ištisai rengiami įvairūs festivaliai ir šventės.