Kino ir rinkodaros genijui Quentinui Tarantino (56) dar nebaigus filmo „Vieną kartą Holivude“ reklamos kampanijos, publika jau buvo pametusi galvą dėl to, ką režisierius darys toliau ir ar tikrai kita, dešimtoji, jo juosta būsianti paskutinė.
Tai jis seniai žadėjo. Ar laikysis žodžio – ne taip svarbu. Svarbiausia – būsimam filmui dėmesys užtikrintas (kita vertus, Tarantino jo niekada netrūko). Vienu šūviu nudėti bent keli zuikiai: „Vieną kartą Holivude“ reklamos turo įkarštyje kalbama ne tik apie šį kūrinį, bet ir apie visą Tarantino karjerą nuo pat 1992 metų, o dešimtoji juosta (žinoma, jei dvi „Nužudyti Bilą“ dalis laikysime vienu filmu) jau tapo gausios šio kūrėjo gerbėjų armijos spėlionių ir spekuliacijų tema.
Paaiškinimas, kad jis dar svarsto, ar baigti režisieriaus karjerą, ir kad bet kuriuo atveju toliau rašys romanus bei kino istoriją, pernelyg paprastas. Labiau intriguoja žodžiai, kad norėtų atsidėti šeimai: pastarajame Kanų kino festivalyje nepaleido iš glėbio jaunos žmonos - izraelietės dainininkės ir modelio Daniellos Pick (35).
Jei dėl būsimos dešimtosios juostos būtų galima lažintis, statymai didėtų. Oficialioje režisieriaus filmografijoje kaip kitas darbas minimas dar vienas filmas iš kultinio mokslinės fantastikos ciklo „Žvaigždžių kelias“. Bet pats Tarantino MTV tinklalaidėje „Happy Sad Confused“ ištarė pavadinimą, privertusį gerbėjus pastatyti ausis, – trečioji „Nužudyti Bilą“ dalis. Ir pridūrė neseniai šnekėjęs apie tokią galimybę su Uma Thurman (49). „Jei koks mano filmas turės tęsinį, tai bus trečiasis „Nužudyti Bilą“, – pasakė. O ką – prisimenate sceną pirmojoje dalyje, kai nuotaka nužudo Vernitą Gryn ir visa tai mato šios dukrytė Niki? „Užaugusi tu vis dar tai prisiminsi, o aš palauksiu“, – sako Thurman herojė. Ir palieka aibę erdvės siužeto linijų tęsiniui.
Įsimylėjęs kiną
Pasak madingų ugdymosi trenerių, padaryti tai, ko iš tavęs tikisi kiti, – vadinasi, nieko nepadaryti. Tarantino šia nuodėme tikrai neapkaltinsi, bet prieš pradedant svarstyti apie dešimtą filmą, reikėtų perprasti devintąją juostą. „Vieną kartą Holivude“ – dviejų su puse valandų dramatišką komediją ar komišką dramą, kurios filmavimo aikštelėje pirmąkart susiėjo tokios žvaigždės kaip Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas. Abiems taip patiko dirbti kartu, kad Kanų kino festivalyje patvirtino mielai pakartosiantys šią patirtį. O ji, regis, patiko ir kritikams – Kanų premjeroje atsistojusi publika plojo septynias minutes.
Scenarijų maestro rašė penkerius metus (iš pradžių kaip romaną), o baigęs pasiliko vienintelį popierinį egzempliorių. Tik DiCaprio, Pittas ir Margot Robbie režisieriaus namuose perskaitė jį nuo pirmos iki paskutinės raidės, kiti aktoriai tenkinosi dalimis, susijusiomis su jų personažais. Apie ką filmas, buvo paslaptis iki pat premjeros vakaro Kanuose, bet ir tada Tarantino maldavo svečių neatskleisti siužeto detalių. „Aš dievinu kiną. Jūs dievinate kiną. Šįvakar pamatysite šitą istoriją pirmą kartą... Ir prašau visų nepasakoti nieko, kas sutrukdytų žiūrovams vėliau pajusti tą patį.“
2017 metais, kai apie filmą tik prabilta, manyta, kad Tarantino ėmėsi vieno tragiškiausių ir mistiškiausių Holivudo istorijos puslapių – devintą mėnesį nėščios Romano Polanskio žmonos Sharon Tate ir jos draugų nužudymo. Glumino tik žanras – komiška drama. O paskui pasirodė pirmosios Pitto ir DiCaprio nuotraukos iš filmavimo aikštelės su kruopščiai atkurtais septintojo dešimtmečio kostiumais, galiausiai – pirmasis anonsas. Ir paaiškėjo, kad tragedija – tik juostos įvykių fonas. Gyvenimo darbas, kaip pats jį vadina, – atminimo duoklė auksinei Holivudo epochai. Ir dar vienas meilės kinui prisipažinimas.
Kūrėjas pamėtėjo tiek užuominų, kad galima būtų rengti akyliausiųjų konkursą. Pirmiausia – pavadinimas, prasidedantis kaip pasaka. Ir drauge tai aiški aliuzija į režisieriaus Sergio Leone filmus „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ ir „Kartą Amerikoje“. Šviesaus atminimo italas – vienas Tarantino mėgstamiausių kino kūrėjų, padariusių jam didžiausią įtaką.
Filmas – ne istorinis ir ne biografinis, jis – epochos ir vietos paminklas, kurį pats Tarantino lygina su Alfonso Cuaróno „Roma“. Sharon Tate jis laiko angelu žemėje ir tikina jautęs jos buvimą filmavimo aikštelėje.
Vis dėlto galima suprasti ir Polanskio žmoną Emmanuelle Seigner: ji pasipiktino, kad tragiška jos vyro asmeninė istorija be jo valios tapo filmo scenarijumi. Bet interviu Holivudo naujienų tinklaraščiui „Deadline“ Tarantino pasakojo, kad filmavimo metu jam paskambino bendras jo ir Polanskio draugas ir pasakė, kad Polanskiui įdomu, ką šis darąs. Jo žodžiais, Romanas nebuvo nei įniršęs, nei nepatenkintas, tik smalsus. Išprievartavimu kaltinamas garbaus amžiaus režisierius nerizikuoja atvykti į Ameriką, taigi minėtas draugas atvažiavęs į Tarantino namus perskaitė scenarijų, paskui perpasakojo Polanskiui sumanymą ir patikino, kad nerimauti nėra ko.
Kodėl Tarantino nesikreipė į Polanskį prieš imdamasis darbo? Atsakymas paprastas: jo akimis, Sharon Tate istorija – kur kas daugiau nei asmeninė tragedija, ji – Holivudo mitologijos dalis. Taigi Tarantino jautė turįs teisę rašyti taip, kaip rašosi, ir neklausti niekieno leidimo. Taigi ir jis pats, ir Polanskis galėjo nesijaudinti. Nuo pat pradžių režisieriui talkino jaunesnioji Sharon Tate sesuo Debra, jai dėkojama filmo pabaigoje. Ji – dar vienas žmogus, kuris skaitė visą scenarijų: režisierius aplankė ją Santa Barbaroje ir drauge praleido savaitgalį. Taip pat Debra lankėsi filmavimo aikštelėje ir leido Margot Robbie filme pasipuošti jos sesers papuošalais.
Režisierius ir jo angelas
Maža kodėl nebuvo galima paprasčiausiai persiųsti scenarijaus Polanskiui, arba kodėl tris naktis Holivudo bulvaras buvo nukeltas į septintąjį dešimtmetį: gatvė buvo uždaryta, kad ja automobiliu galėtų važiuoti Brado Pitto herojus– iš pradžių viena kryptimi, paskui atgal. Neurotiško režisieriaus filmuose nereikšmingų smulkmenų nebūna – jau minėjome, kad Robbie buvo pasipuošusi tikrais Sharon Tate papuošalais. Net neegzistavusio Leonardo DiCaprio personažo televizijos šou afišos buvo specialiai nupieštos – Tarantino kartu su humoro žurnalo „Mad“ dizaineriais pats sukūrė kelis eskizus.
Vis dėlto režisierius nustebino ne tik nauju filmu ir jo kūrimo peripetijomis. Praėjusių metų pabaigoje prisiekusiu viengungiu laikytas Tarantino, įpusėjęs penktąją dešimtį, ryžosi susisaistyti santuokos įsipareigojimais. Negali sakyti, kad nesklandė gandų apie netradicinę orientaciją. Reikia pripažinti, paskalos nebuvo įkyrios, greičiau buvo svarstoma alternatyva, kurios neišvengia nė viena garsenybė, – arba gėjus, arba mergišius. Tarantino galėtum priskirti prie pastarųjų: kaip doras režisierius jis rėžė sparną apie savo (ir ne tik savo) aktores – nuo komikės Kathy Griffin (58), atlikusios nedidelį vaidmenį „Bulvariniame skaitale“ ir pabrėžiančios, kad ji susitikinėjo su Tarantino, bet su juo nesikrušo, iki Miros Sorvino (51). Jo buvusių širdies damų sąraše – ir režisierė Sofia Coppola (48). Pikti liežuviai net plakė, kad Venecijos festivalio „Auksinis liūtas“, skirtas juostai „Kažkur tarp ten ir čia“, – buvusio meilužio dovana mylėtai moteriai, o ne kino juostos pranašumų įvertinimas (2010 metais Tarantino buvo festivalio vertinimo komisijos pirmininkas).
Daugiau kaip ketvirtį amžiaus jo mūza buvo Uma Thurman. Tarantino guodė ją 2014-aisiais, kai Uma netikėtai nutraukė sužadėtuves su viešbučių magnatu Arpadu Bussonu, tais metais Kanuose jie net buvo apsistoję vienoje viloje, o mielas jųdviejų šokis per 67-ojo Kanų festivalio uždarymo ceremoniją dar pakurstė gandus. Tiesa, jie patys visada iš tų paskalų šaipėsi, o vienu metu, kai Uma pateikė kaltinimus senam Tarantino bičiuliui Harvey Weinsteinui, buvo susvyravusi net sena draugystė. Juk visi Tarantino filmai – iki pat „Vieną kartą Holivude“ – statyti brolių Weinsteinų „Miramax“.
Režisieriaus romanas su muzikanto Svikos Picko jaunesniąja dukterimi Daniella buvo ilgas ir audringas: jie susipažino 2009 metais Izraelyje per „Negarbingų šunsnukių“ premjerą, draugavo, skyrėsi. Ištvėrė televizijos žvaigždutės Beejoli Shah skandalingą prisipažinimą apie aistringą naktį su režisieriumi; jame ypač daug vietos buvo skirta Tarantino fetišizmui – čiulpti partnerės kojų pirštus (režisieriaus gerbėjai žino, kad pėdos ir batai – nuolat pasikartojanti jo filmo detalė).
Režisierius anksčiau tvirtino, esą nesituokia, nes darbas užima visą jo laiką, bet šįkart ištaikė minutę atsiduoti jausmams. Ceremonija Los Andžele buvo privati, o oficialios nuotraukos rožių girliandų fone ir dabita jaunikis atrodė it nužengę iš retro juostų apie italų mafiją. Na, o kai kurie žurnalistai nepraleido progos paironizuoti, jog be kitų pranašumų, Daniellos pėdos turbūt labai seksualios.