Pasekti pasaką ar įjungti televizorių? Psichologė – apie knygų ir virtualybės poveikį vaikams

Mergaitė žiūri filmukus / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-11-27 11:18
Kai televizorius ar kompiuteris pasiglemžia vaikus į virtualų pasaulį, namuose sumažėja triukšmo, peštynių, mažieji liaujasi slampinėti paskui suaugusius, įkyriai zyzdami, kad nėra ką veikti. O skubantys ir užimti tėvai gali kiek atsikvėpti. Tačiau tėvams sukirba ir kaltės jausmas – ar ne pernelyg įniko atžalos į išmaniuosius įrenginius? Ypač, jei patys atsinešė iš vaikystės prisiminimus, kaip vakarais tėvai sekdavo pasakas ar prieš miegą skaitydavo knygas.

Apie pasakų ir virtualios realybės poveikį vaikams pasakoja Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros docentė, psichologė dr. Reda Gedutienė.

Algirdo Kubaičio nuotr.
Algirdo Kubaičio nuotr.

– Ar vis dar yra svarbu vaikams skaityti knygas, sekti pasakas?

– Kai tėvai vaikams skaito knygas ar seka pasakas, jie ne tik kartu leidžia laisvalaikį, bet ir bendrauja, aptaria herojus, situacijas, knygos paveikslėlius. Vaikai klausosi, klausinėja patys ar atsako į užduotus klausimus. Tokie pokalbiai labai naudingi ikimokyklinukams – jų kalbos ir mąstymo raidai, nes vaikiškų knygų tekstuose yra apie 50 procentų daugiau retai vartojamų žodžių nei televizijos laidose. Literatūrinė kalba yra žymiai turtingesnė ir vaizdingesnė nei sakytinė. Įdomu, kad suaugę, sekdami pasakas, ir patys kalba turtingesne, labiau išplėtota kalba nei tada, kai su vaiku žaidžia, rengia ar jį valgydina. Todėl ir skaitant knygą, ir sekant pasaką, plečiamas vaiko žodynas, gerėja jo kalbiniai gebėjimai, lavinama vaizduotė ir gebėjimas išlaikyti dėmesį, mokomasi aktyviai klausytis ir interpretuoti informaciją, skatinamas kūrybiškumas.

Skaitydami patys vaikai susipažįsta su rašytinės kalbos sintakse, teksto struktūra, įsimena ir atpažįsta spausdintines raides bei trumpus žodžius. Knygų skaitymas vaikams teikia emocinį pasitenkinimą, formuoja teigiamas nuostatas į skaitymą, motyvuoja mokytis skaityti.

Poreikis skaityti nėra natūralus reiškinys, vaikai ima domėtis knygomis tada, kai tėvai stengiasi juos sudominti ar jie maloniai prisimena tą laiką, kai jiems buvo skaitoma.

Pasakos svarbios, nes jose vaikams pateikiami atsakymai į du esminius klausimus – koks yra šis pasaulis, kokie dėsniai jį valdo ir kaip susitvarkyti su pavojais.

Pasakos svarbios, nes jose vaikams pateikiami atsakymai į du esminius klausimus – koks yra šis pasaulis, kokie dėsniai jį valdo ir kaip susitvarkyti su pavojais. Kai kurios pasakos, deja, prarado savo prasmę, nes nebeatitinka tikrovės, ypač tos, kuriose kalbama apie moters ir vyro vaidmenis.

Yra vadinamųjų „paguodos“ pasakų, pavyzdžiui, „Bjaurusis ančiukas“ ar „Undinėlė“. Jos padeda suprasti kitų ir savo išgyvenimus, lavina empatiškumą. Kitos – labiau auklėjamojo pobūdžio. Pavyzdžiui, „Raudonkepuraitė“ parodo, kas nutinka, kai nepaklausoma mamos patarimo nebendrauti su nepažįstamaisiais.

Klausantis pasakų ugdomos moralinės vertybės, atskleidžiama, kas ir už kokius darbus sulaukia apdovanojimo ar bausmės. Neatsitiktinai pasakos sektos vakare – ne tik todėl, kad tada baigti dienos darbai, bet ir todėl, kad jos padeda vaikui išgyventi per dieną susikaupusias emocijas. Juk vaikai neveltui prašo kartais pasekti vieną, o kartais kitą pasaką.

– Kai kurie tėvai piktinasi, aptikę vaikams skirtoje literatūroje baisių vaizdų aprašymų, kiti vengia net skaityti ar pasakoti tradicines lietuviškas pasakas, neva jos pernelyg baisios. Koks tokių pasakojimų poveikis?

– Nėra vienareikšmiškos nuomonės apie grėsmingo, agresyvaus pasakų turinio poveikį vaikams. Manoma, kad pasakos, kaip tikrovės atspindžiai, leidžia vaikui susipažinti su egzistuojančiu blogiu pasaulyje ir suprasti bei išmokti iš pasakos siužeto, kad blogis yra nugalimas, įveikiamas, už jį baudžiama.

Net tokios lietuvių liaudies pasakos kaip „Eglė žalčių karalienė“ ar „Sigutė“ neatrodė mūsų protėviams tragiškos ar beviltiškos, nes mirtis buvo suvokta ne kaip išnykimas, bet išėjimas į kitą pasaulį. Skirtingai nei virtualūs vaizdai, pasakų monstrai negali peržengti vaiko vaizduotės ribų, todėl nebūna baisesni, nei vaiko vaizduotė gali juos nupiešti.

Algirdo Kubaičio nuotr.
Algirdo Kubaičio nuotr.

– Dabar daug vaikų dažniau žiūri televizorių ar žaidžia kompiuteriu nei skaito knygas ar klausosi pasakų. Kaip toks pasikeitimas veikia vaikų raidą?

– Berods per BBC televiziją teko išgirsti tokį pajuokavimą: „kaip žinoti, ar priklausai darbininkų klasei? Atsakymas: jei tavo televizoriaus įstrižainė didesnė už knygų lentynos“. Šiuolaikiniai vaikai, norime to ar ne, auga apsupti įvairių technologijų – kompiuterių, televizorių, mobiliųjų telefonų. Tai iššūkis ir klausimas tiek specialistams, tiek tėvams – nuo kada, kiek ir kaip galima jais naudotis? Pavyzdžiui, JAV pediatrų asociacija nerekomenduoja mažyliams iki dviejų metų žiūrėti televizoriaus, žaisti kompiuterinius žaidimus ar spaudyti mobiliojo telefono mygtukus, nes besikeičiantys vaizdai, garsai, scenos yra pernelyg stimuliuojantys ir pavojingi vaikų raidai.

Vaikai nuo dviejų iki šešerių metų neturėtų žiūrėti televizoriaus ar žaisti kompiuteriu ilgiau nei 30 minučių per dieną, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai – ilgiau nei 1 valandą per dieną kartu sudėjus. Svarbu žinoti, kad televizijos žiūrėjimas, žaidimai telefonu ar kompiuteriu neturėtų pakeisti kitos mokomosios, pramoginės, sportinės veiklos ar knygų skaitymo.

Įvairių šalių mokslininkai yra atlikę daugybę įvairių tyrimų, ir visi jie rodo, kad per ilgas televizijos žiūrėjimas turi neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, nustatyta, kad dėl to 4 – 8 metų amžiaus vaikams tai yra trumpesnės miego trukmės ir viršsvorio priežastis. Tie 5 – 6 metų amžiaus vaikai, kurie ilgiau žiūrėjo televizorių, buvo agresyvesni, baimingesni, susidūrė su sunkumais sutelkti dėmesį. Daugiau nei 2 valandos žiūrint televizijos laidas turėjo neigiamos įtakos pradinių klasių mokinių matematikos ir skaitymo rezultatams. Nuo televizoriaus neatsitraukiantys paaugliai ilgiau užtrunka ruošdami namų darbus ir jie būna atliekami prasčiau.

Dažniausiai vaikai pernelyg ilgai užsisėdi prie televizoriaus tada, kai jis būna jų kambaryje ir tėvai nėra nustatę žiūrėjimo taisyklių.

– Ar yra duomenų, kaip vaikus veikia smurtiniai, erotinio pobūdžio vaizdai?

Vaikai, ilgai stebėję agresyvų elgesį televizijoje, jo išmoksta, nes mato pavyzdį, kad problemas reikia spręsti smurtu, tampa mažiau jam jautrūs, susidaro priešišką pasaulio vaizdą.

– Yra ilgalaikių tyrimų, kurių duomenys rodo, jog 6 – 9 metų vaikai, žiūrėję smurtines TV laidas ar filmus, po 15 metų elgėsi agresyviau, nes smurtinių scenų vaizdai turi ilgalaikį poveikį, kuris formuoja įsitikinimų, nuostatų ir elgesio schemas, jog agresyvus elgesys yra kasdieninio gyvenimo norma. Vaikai, ilgai stebėję agresyvų elgesį televizijoje, jo išmoksta, nes mato pavyzdį, kad problemas reikia spręsti smurtu, tampa mažiau jam jautrūs, susidaro priešišką pasaulio vaizdą.

Tapatindamiesi su šiais herojais, vaikai įsimena agresyvius sprendimo būdus, ypač jei herojus už tokį elgesį buvo apdovanotas. Susidarius panašioms situacijoms, jie būna linkę atkartoti herojų elgesį realybėje, tyčiotis iš bendraamžių ir kurti ne pagarba, bet jėga, grįstus santykius.

– Kone visi tėvai susiduria su vaikų skundais ir prašymais: „Mama, tėti, ką man veikti, man nuobodu! Aar galiu pažiūrėti televizorių? Ar galiu pažaisti „su kompu“, nors truputį, praaašau....“ nes vaikai laisvalaikį ir nuobodulio blaškymą supranta kaip televizoriaus žiūrėjimą, kompiuterinių žaidimų žaidimu, ir kt. Kaip elgtis tėvams?

– Dar prieš gerus du dešimtmečius, iki šiuolaikinių technologijų atsiradimo tokių klausimų nekildavo, nes dauguma vaikų nuobodulį įveikdavo pasitelkdami vaizduotę ir kūrybiškai: iki saulėlydžio žaisdavo su kiemo draugais „namus“, „karus“, kurdavo „paslaptis“, mėtydavo kamuolį į krepšį ar šokinėdavo „gumą“; kiti gi nuobodulį įveikdavo žaisdami vieni ar su savo „įsivaizduojamais draugais“, pavyzdžiui, kaip Mažylis su Karlsonu A. Lindgren knygoje.

Dabar tokie vaikų prašymai tėvams sukelia kaltės jausmą, kad leido per ilgai ar per trumpai būti prie išmaniųjų prietaisų. Jei tėvai mano, kad vienas svarbiausių jų auklėjimo aspektų yra sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis ir tyrinėti aplinką, džiaugtis gyvenimo ir pažinimo atradimais, tam tikrų televizijos laidų žiūrėjimas gali būti puiki galimybė – pažinti ir suprasti pasaulį. Tačiau tėvai turi būti atsakingi už tai, ką žiūrės jų vaikai. Laidos turinys turi atitikti vaiko amžių, o žiūrėdami televizorių kartu – tėvai su vaikais turi puikią galimybę kalbėtis apie pasaulio įvairovę, atkreipti dėmesį į svarbius momentus ar įvykius, rodomus ekrane, paaiškinti, užduoti klausimus, ką vaikai suprato, kas jiems patiko ir pan.

Algirdo Kubaičio nuotr.
Algirdo Kubaičio nuotr.

– Televizijoje, internete gausu erotinio pobūdžio vaizdų. Net specialios programėlės vaikų nuo tokių vaizdų neapsaugo – itin atvirų nuogo kūno vaizdų gausu reklamose, naujienų portaluose, pagaliau juos galima išvysti draugų kompiuteriuose. Kaip tai veikia vaikus?

– Pastebėta, kad seksualiai atviros medžiagos internete žiūrėjimas susijęs su paauglių liberalesnėmis seksualinėmis nuostatomis ir didesne seksualine patirtimi. Savarankiškai užtikti ir stebimi vulgaraus erotinio pobūdžio vaizdai gali turėti įtakos formuotis iškreiptam supratimui apie kūną, apie erotiką ir seksualumą. Vulgarūs erotiniai ar net pornografiniai vaizdai, kuriuose dažniausiai žeminančiai demonstruojamos moterys, gali būti priimami vaikų kaip norma ir vėliau turėti įtakos jų seksualumo raidai.

– Kaip suderinti laiką prie televizoriaus, kompiuterio ir mokymąsi, poilsį, kitas veiklas?

– Svarbiausia yra tėvų pavyzdys. Taisyklės nustatytos vaikams turi prasmę tiek, kiek jų laikosi ir patys tėvai. Juk dažnai nutinka taip, kad televizorius ar net keli namuose naudojami kaip fonas ir įjungiami vos tik įėjus į namus, jie neišjungiami valgant arba televizorius, kompiuteris tampa „pigia, pakaitine aukle“, vienintele pramoga.

Jei tėvai patys nuolatos prilipę prie televizoriaus, neatsirenka laidų ar filmų, valgo ir bendrauja su vaikais žiūrėdami į ekraną, o ne į juos, sunku tikėtis kokio nors kito elgesio ir iš vaikų.

Dažnai paaugliai žaidžia kompiuterinius žaidimus miego sąskaita, o miego trukmė labai svarbi šiuo brendimo periodu. Miego trūkumas susijęs su paauglių depresyvumu, įsitraukimas į kompiuterinius žaidimus gali trukdyti užsiimti kita veikla, kurioje mažiau galimybių kontroliuoti pasaulį ir kitus nei virtualioje realybėje.

Algirdo Kubaičio nuotr.
Algirdo Kubaičio nuotr.
Elaima.lt

Naujausi straipsniai

Estetinės medicinos specialistė Jolanta Dičkienė / Reklamos užsakovo nuotr.

Reklama

Vaikas ir pinigai

Reklama