Pasaulio rekordininkės gyvenimą pakeitė jėgos aitvarai: „Buvau „ofisinis planktonas“

Gabrielė Pioraitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2020-09-20 09:01
Vilnietė Gabrielė Pioraitė (27) iki šiol prisimena, kaip prieš ketverius metus vis muistydavosi biuro kėdėje ir dažnai neapsikentusi prašydavo viršininko: „Išleiskite mane nemokamų atostogų, Svencelėje šiuo metu pučia puikus vėjas.“ Pamėgusi jėgos aitvarus mergina greitai suprato, kad šis sportas – jos gyvenimo variklis. Netrukus ji Pietų Afrikoje pasiekė pasaulio rekordą, o šiuo metu mokytis valdyti jėgos aitvarų pas ją skuba entuziastai iš visos Lietuvos.

Gabriele, prieš ketverius metus atradusi šį vandens sportą metei darbą biure ir nuo to laiko teko nemažai pakeliauti. Kiek šalių jau esi aplankiusi?

Pirmąją kaitavimo žiemą praleidau Azijoje, Vietname. Vėliau išmaišiau gal pusę šio žemyno – keliavau po Kiniją, Filipinus, Kambodžą, Tailandą, Indoneziją, Singapūrą, Šri Lanką. Taip pat teko pamatyti ir nemažai Afrikos, o Europą turbūt jau visą esu aplankiusi. Didžiausią įspūdį padarė Azija, ten labiausiai ir ištobulėjau kaip kaituotoja. Keliauti vienai – labai smagu, išgyvenau daug pokyčių, suvokiau tam tikrus dalykus, nemažai patyriau. Anksčiau buvau biuro darbuotoja – „ofisinis planktonas“. Kartais net nesusimąstome, kad jau nustojome gyventi patys sau, kai esame tuose stikliniuose biurų pastatuose. Keliavimas labai padeda vertinti dalykus čia ir dabar – jis primena, kad džiugesio gali suteikti ir absoliučiai paprasti reiškiniai, pavyzdžiui, saulėlydis, kurį keliaudamas nulydi akimis. 

Gabrielė Pioraitė / asmenininio albumo nuotrauka
Gabrielė Pioraitė / asmenininio albumo nuotrauka

Kartais net nesusimąstome, kad jau nustojome gyventi patys sau

Per tą laiką, kol buvai išvykusi, pasiekei pasaulio rekordą – tapai aukščiausiai su jėgos aitvaru skriejančia mergina.

Taip, kol kas karūna šuolio į aukštį moterų kategorijoje priklauso man. Žiemą būdama Keiptaune iššokau 23,6 metro, tačiau visai neseniai viena mergina Gran Kanarijoje beveik mane nukarūnavo. Neslėpsiu, kraujas užvirė, net ėmiau ieškoti, kur reikėtų skristi, kad pūstų palankus vėjas. Iš esmės tai – žaidimas. Lietuvoje neįmanoma iššokti taip aukštai – neturime tokių stiprių vėjų. Esu dalyvavusi ne vienose ekstremalaus kaitavimo varžybose. Prieš porą metų Keiptaune vyko pirmosios – ten užėmiau trečiąją vietą. Jos tapo lūžiu mano karjeroje, pasipylė rėmėjų pasiūlymai. Tuomet, kai lipau ant apdovanojimų pakylos su dviem kitomis puikiai pasaulyje žinomomis kaituotojomis, daugelis stebėjosi, kas aš tokia, net nežinojo, kas per šalis yra Lietuva. Tai buvo geras spyris į užpakalį sau pačiai. 

Pagal rekordus Lietuvoje konkuruoju su vyrais, reikėtų dar pasitikrinti, ar patenku į geriausiųjų dešimtuką. Gimtinėje esu iššokusi 16,7 metro – labai norėčiau iššokti nors 20 metrų. Rekordo iš tiesų užtenka ir vieno, nereikia būti godžiai.

Keiptaune tau net teko vadovauti jėgos aitvarų mokyklai. Kas privertė grįžti į Lietuvą?

Grįžau, nes be galo ją myliu. Dievinu vasaras čia. Mano širdis ten, kur namai. Visuomet žiemą būnu išvykusi, o šiltuoju sezonu grįžtu, tačiau dabar dėl visiems suprantamų priežasčių teko vos ne paskutiniu reisu iš Afrikos anksčiau grįžti į Vilnių. Afrikoje prasidėjo įvairios suirutės. 

Išvykstant visuomet sunkiausia atsisveikinti su šeima – jau ketverius metus iš eilės Kalėdas sutinkame skirtinguose žemynuose

Prisipažinsiu – toks intensyvus keliavimas po pasaulį turi ir blogųjų pusių. Išvykstant visuomet sunkiausia atsisveikinti su šeima – jau ketverius metus iš eilės Kalėdas sutinkame skirtinguose žemynuose. Visad skauda širdį ir būna ašarų pakalnė. Per tas ilgas keliones labai pasiilgstu visų – sesers, artimųjų, draugų. Stengiuosi kasmet nors pusmetį praleisti Lietuvoje. Be abejo, dabar, kai bet kada gali vėl pasibelsti karantinas, kažin ar pavyks tiek keliauti. 

Gabrielė Pioraitė / asmenininio albumo nuotrauka
Gabrielė Pioraitė / asmenininio albumo nuotrauka

Kaip į tavo užsiėmimą reaguoja šeimos nariai? Pripažinkime, tai gana pavojingas sportas.

Kai pradėjau kaituoti, visiškai susisuko smegenys – nusprendžiau išvažiuoti, ir tai buvo didelė trauma šeimai. Artimieji manė, kad vėjais paleidžiu karjerą, net išprotėjau, bandė įvairiausiais būdais mane atkalbėti ir sustabdyti, bet nepavyko. Šiaip ar taip, tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Bet jie mato, kad esu tikrai laiminga, tad jau apsiprato su mano pasirinkimu, dažniau pabumba tik seneliai. Nuomonę seneliai pakeitė po to, kai pamatė, kad man puikiai sekasi ir kad pasiekiau rekordą bei susiradau rėmėjų. Kai seneliai suprato, jog mano aistra jau tapo ir pragyvenimo šaltiniu – atlyžo ir netgi ėmė palaikyti mane. Visad tikėjau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką mėgsta, o pinigai ateis patys, – taip nutiko ir man. Sesė taip pat pamėgo šį sportą, gyvena netoli marių, laukia gero vėjo. Tikėjomės ir tėtį įkalbinti išbandyti jėgos aitvarus, nes jis – vandens žmogus, tačiau nutiko visai kitaip: vieną savaitgalį į Svencelę atvyko mūsų mama ir išmėgino kaitavimą anksčiau nei tėtis. Mamai labai patiko, dabar nebenori nulipti nuo jėgos aitvaro. Turiu svajonę, kad visa mano šeima išmoktų kaituoti ir galėtume keliauti kartu po pasaulį.

Kur šiuo metu gyvena dėl vėjo galvą pametusi mergina?

Apsistojau Svencelėje, prie Kuršių marių, čia kaituoju ir to mokau kitus. Kol kas mano mokyklėlė neturi fizinio taško, tačiau žmonės patys susisiekia. Gyvenu ten, kur pučia vėjas, ir darau tai, ką myliu. Kiekviena diena be galo skirtinga – esu absoliučiai priklausoma nuo oro sąlygų. Manęs draugai jau nebekviečia į gimtadienius, nes žino, kad jei bus geras vėjas – tikrai laiką leisiu ant bangų. Tuomet vandenyje būnu nuo pat ryto – viena ar su mokiniais. 

Gabrielė Pioraitė / asmenininio albumo nuotrauka
Gabrielė Pioraitė / asmenininio albumo nuotrauka

Ką veiki, kai nepučia vėjas?

Kiekviena mano diena yra labai skirtinga, bet tai mane ir veža. Kai nepučia vėjas, laiką leidžiu su bendraminčiais. Svencelė nuostabi, veikiausiai joje praleidžiu daugiau kaip 90 procentų savo laiko Lietuvoje. Tiesa, žiemą čia būtų liūdnoka – esu žmonių žmogus, o žiemą čia jų beveik nelieka. Nuo spalio Svencelėje būna tuštuma, niekas nebeužsuka. Kita vertus, jei pasaulį ir toliau siaubs pandemija, svarstau galimybę likti gimtinėje ir mėginti žiemą važiuoti į Klaipėdą ir kaituoti jūroje. Reikės labai šiltų apdarų ir tinkamo pasirengimo – tiek fizinio, tiek psichologinio. Turiu kelis draugus, kurie Lietuvoje plaukia ir žiemą. Stipriausi vėjai Lietuvos pajūryje būna būtent žiemą. 

Kada nors ilsiesi? Juk kiekvienam reikia atostogų.

Kadangi artėjančią savaitę vėjo beveik nebus, galėsiu palepinti kūną – nuo vėjo ir vandens jis labai nukenčia. Šiuo metu esu visiškai išsekusi, nes vandenyje kasdien prabūnu daugiau nei aštuonias valandas. Dažnai padeda joga ir masažai, tačiau kartais prireikia ir profesionalios medikų pagalbos. Vyksiu į Vilnių aplankyti artimųjų ir sutvarkyti įvairių biurokratinių reikalų, nes įkūriau savo įmonę. Atstumas nuo pajūrio iki sostinės – nemažas, juokiuosi, kad teks ir apsirengti tvarkingiau, nes būdama Svencelėje beveik visą laiką leidžiu basa ir su treningais. 

Tai, kuo užsiimu, jau nebe pomėgis ar hobis, tai – gyvenimo būdas

Lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Ar šalia tavęs galėtų rasti vietą vandens aitvarais nesidomintis žmogus?

Negalėtų. Esu bendravusi su vaikinais, kurie nesidomi šia veikla, bet tai ilgai nesitęsdavo, kadangi, kaip ir minėjau, visas mano gyvenimas orientuotas į orų prognozę – jei tik vėjas tinkamas, aš – pajūryje. Tai, kuo užsiimu, jau nebe pomėgis ar hobis, tai – gyvenimo būdas, tad tikrai būtų sunku šalia manęs žmogui, kuris šiai sporto šakai nejaučia tokios aistros, kokią jaučiu aš. 

Pragyventi iš jėgos aitvarų Lietuvoje įmanoma? 

Taip. Kaip ir minėjau, turiu savo mokyklą, tikiu, kitais metais ji dar plėsis. Kitąmet, tikiuosi, jau pavyks atidaryti ir savo jėgos aitvarų centrą. Kaituoti gali visi, nėra jokių apribojimų ar suvaržymų nei dėl svorio, nei dėl amžiaus. Keiptaune netgi turėjome mokinį, kuriam buvo amputuotos kojos, – jis puikiausiai plaukė su specialia lenta. Juokais sakau, kad kaitavimas – tai stipriausias narkotikas gyvenime.

Naujausi straipsniai