Pasaulio irklavimo čempionės Milda ir Ieva: jų ūgių skirtumu stebėjosi ne vienas

Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Dalia Musteikytė
Publikuota: 2018-10-14 18:40
Pirmoji susitikti atbėga naujoji pasaulio irklavimo čempionė Milda Valčiukaitė (24) ir paklau-sus, iš kur toks iš pažiūros miniatiūrinis žmogus turi tiek jėgos, šypteli: tuoj ateis ne „miniatiūra“ – jos valties porininkė Ieva Adomavičiūtė (23), išstypusi iki be penkių centimetrų dviejų metrų.

„Irklavimo bendruomenė stebėjosi mūsų ūgio skirtumu – 20 centimetrų. Treneris turėjo darbo, kad yriai taptų vienodi. Užsienio komentatoriai žavisi, jog sinchroniškai sugebame irkluoti“, – sako Milda. Pirmąsyk į porinę dvivietę jos susėdo prieš aštuonerius metus, tapo jaunimo pasaulio ir Europos čempionėmis. Vėliau karjeros siekė atskirai, Milda 2013-aisiais triumfavo planetos pirmenybėse su tuomete porininke Donata Vištartaite, užpernai Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse jiedvi iškovojo bronzą, galiausiai vėl sėdo į valtį su Ieva ir šiųmečiame pasaulio čempionate Bulgarijoje duetui niekas neprilygo irkluojant 2000 metrų.

„Esame susikūrusios instagramo paskyrą „Tall and taller“ – „Aukšta ir aukštesnė“. Visiems ji patinka, žmonės mus palaiko, tik daug kam keista, kad esame tokios skirtingos“, – šypsosi Ieva. Skirtingos, bet – kietos, juk lietuvius pasaulio čempionus skaičiuojame rankų pirštais.

Jautėte, kad finalo diena jums – ypatinga?

Milda: Anksti atsikėlėme, važiavome pairkluoti 4 kilometrus, kad geriau pajustume valtį, pavalgėme, susikrovėme lagaminus ir išvažiavome į varžybų vietą. Likus porai minučių iki lemtingojo „Go!“, susitarėme, kad kovosime iki galo, nesvarbu, kurioje pozicijoje irkluosime. Na, o išėjo, kaip tikrai nesitikėjome... Įvykio liudininkai buvo mūsų medikų komanda, treneris, mano mylimasis Saulius ir federacijos atstovai, kurie tiesiog netvėrė džiaugsmu.

Ieva: Finale pajutome viena kitą, atradome ritmą. Kad galime būti pirmos, pradėjau galvoti, kai liko 300 metrų iki finišo. Buvo labai sunku, bet sakiau sau: jei dabar pakentėsime, džiaugsimės visą gyvenimą. Beje, prieš svarbius startus klausausi muzikos. Šįkart kelis sykius – Marijono Mikutavičiaus „Trijų milijonų“.

Gavome tris savaites atostogų. Skrisiu pailsėti į Turkiją – labai laukiu, gulėsiu pliaže ir nieko nedarysiu. Nuo Naujųjų nepamenu, kad būtume turėjusios daugiau nei pusantros laisvos dienos.

Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.

Nėkart, net paauglystėje, nebuvo minčių sportą mesti? Juk velniškai daug darbo ir laiko jis kainuoja.

Milda: Oi ne, paauglystėje irkluoti buvo kur kas lengviau, nei įžengus į suaugusiųjų sportą. Dabar, kaip ir bet kuriame darbe, turime įgyvendinti planus ir pateisinti lūkesčius. Kol kas man patinka tai, ką darau, ir, atrodo, dirbti nuo 8 iki 17 valandos būtų daug sunkiau...

Prieš varžybas turime dvi treniruotes – ryte ir vakare, kartais – dvigubas: ant vandens ir salėje.

Ieva: Kai tik pradėjau sportuoti, sakydavau, kad geriau nenueisiu į mokyklą, nei praleisiu treniruotę. Vienu metu, 2014-aisiais, pasijaučiau pavargusi nuo sporto, jis nebeteikė malonumo, tada, grįžusi iš Amerikos, kur studijavau verslą, eidavau kiekvieną dieną į salę, bet nedariau nieko, susijusio su irklavimu. Tą vasarą pailsėjau ir grįžau užsivedusi.

Būna, pavasarį treniruotės ne tokios intensyvios, bet didesnės apimties, tada nuirkluojame 35–40 kilometrų kasdien. O sezono metu pratybos trumpesnės, bet intensyvesnės.

Kuo apskritai irklavimas patraukė?

Milda: Mėgstu dirbti komandoje, sportuoti gryname ore ir tai, kad neapsiribojame tik irklavimu. Geriausios dienos būna, kai šviečia saulė, nepučia vėjas ir Ieva manęs smarkiai neaptaško irkluodama (šypsosi).

Į šį sportą atėjau dėl tėčio – jis mano pirmas treneris.

Ieva: Atėjo į mokyklą treneris ieškoti vaikų. Kadangi irklavime ūgis – privalumas, o aš buvau klasiokes praaugusi, pakvietė. Kad būtų linksmiau, pasiėmiau jaunesnį brolį.

Milda: Irklavau vienvietę, bet nepatiko. Dviese smagiau – palaikymas, valties greitis kitas.

Ieva: Kažkur skaičiau, kad ištvermės sportas sukelia priklausomybę – kai pradedi, nebegali sustoti. Be to, labai patinka būti gamtoje, pamatai visokių ežerų ir kanalų, o jie, kai irkluoji, atrodo kitaip, nei žiūrėtum iš šalies.

Nepavargstate viena nuo kitos? Kaip nesusipykti, nepriekaištauti, dalytis atsakomybę?..

Milda: Treneris pabrėžia, kad dvivietė – psichologiškai sudėtingiausia valtis. Skaičiavau, kad šįmet apie pusę metų buvome kartu išvykusios, – stovyklos, varžybos. Manau ir kad mes, moterys, tokios emocionalios, bet kartu ir santūrios kai kada sukeliame problemų tiek sau, tiek treneriui. Dažnai laikome nepasitenkinimą savyje ir jo neparodome. Pagalvoju, kad vyrams paprasčiau – jie gali laisviau išreikšti emocijas ir sumažinti įtampą. Mums svetimi šiurkštūs žodžiai, netaktiška kritika ir keiksmažodžiai.

Varžybų metu daug kalbėtis negalime, nes paprasčiausiai nebegalėtume ritmiškai kvėpuoti. Svarbiausius dalykus aptariame apšilimo metu, o distancijoje turime tik du sutartinius žodžius „op“ ir „imam“, kurie reiškia, kad turime padidinti irklavimo tempą arba kad vejamės kitą įgulą. Finaliniame plaukime prireikė tik kelių „op“.

Ieva: Aišku, pasipykstame, bet niekada iki tiek, kad nebebus dvivietės. Kai abi pavargusios, erzina kiekviena smulkmena, į kurią nesuirzusi nekreipčiau dėmesio. Juk, būna, nesiseka treniruotėje, kas nors gyvenime negerai, tada tampu jautruolė.

Daug kas sako, kad mes – kaip pora, nes tikrai labai daug laiko kartu praleidžiame. Bet būti tikra pora lengviau. Nepatinka partneris? Gali sukti į skirtingas puses. O mes, jei ir susipykstame, turime sėsti į tą pačią valtį.

Per varžybas nekalbu. Milda sako ką nors. Kadangi irkluojame nugara į finišą, jei aš sakyčiau, garsą vėjas nupūstų. Ji ir geriau mato konkurentes. Aš koncentruojuosi į ritmą, techniką, greitį.

Ar benorite matyti viena kitą laisvalaikiu?

Milda: Sezono metu ir artėjant svarbiausiems metų startams po treniruočių nenoriu veikti nieko, kas tiesiogiai susiję su irklavimu, noriu pabėgti ir kitą rytą į valtį atsisėsti su nauja energija. Po sezono arba jam tik prasidėjus įtampos nebūna ir tikrai nevengiame viena kitos ir laisvu metu.

Jei jau apie laisvalaikį: koks jis?

Ieva: Gauname pusdienį ketvirtadienio, tai būna vienintelis laikas, kai galima susitvarkyti reikalus. Man patinka grožio procedūrą pasidaryti, su draugėmis susitikti, pavalgyti, o sekmadienį po treniruotės pabūnu su šeima ir tą patį vakarą dažniausiai važiuoju į Trakus. Dėkoju tėvams, kad jie taip palaiko, nes dažnai grįžtu pavargusi, pikta.

Milda: Grafikas ne toks intensyvus rudenį – tada treniruotes derinu su studijomis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Taip pat mėgstame dažnai gaminti namuose, o jeigu vakare turime ne tik laiko, bet ir jėgų, einame į renginius, koncertus, kino teatrą.

Vasara – Trakuose, visas šaltasis sezonas stovyklose, ten rutina savotiška – sportas, valgis, miegas. Ar dar būna jėgų ką nors pamatyti, kur nors nueiti?

Milda: Iš tiesų išvažiavę į treniruočių stovyklas dirbame kaip robotukai. Sportas neapsiriboja tik treniruotėmis, labai svarbus tinkamas atsistatymas po jų ir poilsis. Laiko mes turime, bet dažnai jį prašvaistau tiesiog gulėdama ir žiūrėdama į vieną tašką. Skamba absurdiškai, tačiau kartais jaučiuosi tokia pavargusi, kad nebeturiu jėgų niekam.

Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.

Milda ir gyvena Trakuose, o Ieva važinėja iš Kauno ar lieka ten irgi?

Ieva: Dabar būnu Kaune, bet sezonui atėjus ir aš gyvensiu Trakuose, irklavimo bazėje. Viskas – salė, valtys, ežeras – šalia. Tobula.

Tenka laikytis dietų ar galite valgyti viską, turėdamos tokį fizinį krūvį?

Milda: Stengiuosi maitintis saikingai, vengiu greitojo maisto ir sunkiai virškinamų produktų. Tiesa, mane labai lepina seneliai. Visą vasarą valgau močiutės išaugintas daržoves ir uogas, kurių netoliese gyvenantis senelis atveža kone kasdien.

Ieva: Nuo mažens esu linkusi į pilnumą, todėl tikrai prisižiūriu, ką valgau. Mėgstu sušius, saldėsius – sausainius, šokoladą. Prieš startą renkuosi avižinę košę su bananu ir burokėlių sultis. Turiu nusipirkusi jų miltelių.

Kokių turite moteriškų silpnybių?

Ieva: Mano nagai visada turi būti tvarkingi. Nusprendžiau, kad neturiu laiko važinėti į salonus, susipirkau įrangą ir gelinį lakavimą darausi pati. Esu ir keletui draugių nulakavusi. Patiktų po parduotuves vaikščioti, bet po treniruočių dažniausiai būnu tokia pavargusi... Užtat mieliau apsiperku internetu.

Milda: Nesu iš tų merginų, kurios pernelyg rūpinasi savo išvaizda ar kolekcionuoja kvepalų buteliukus. Mėgstu atrodyti santūriai, bet moteriškai ir turėti tik tai, ką išties naudoju tuo metu. Nors sako, kad mėgstu naujus drabužius (juokiasi).

Taip pat jaučiu didelę silpnybę receptų žurnalams ir knygoms, nors dažnai gaminti netenka, jaučiu neapsakomą malonumą juos vartydama ir kas porą minučių kartoju: „Va štai šį tikrai pagaminsiu, kai turėsiu daugiau laiko!“

Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.

Ar pakanka laiko asmeniniam gyvenimui? Milda draugauja su kitu garsiu irkluotoju – Sauliumi Ritter. Susipažinote, įtariu, per irklus – kur kitur?

Milda: Su Sauliumi praleidžiame per daug laiko kartu. Žinoma, džiugina, kad suprantame vienas kitą iš pusės žodžio ir gyvename vienu ritmu. Prieš varžybas visada gyvename atskirai ir tai puikus laikas, kai galiu pabūti viena ir susikaupti.

Ieva: Širdies draugo neturiu.

Ar Lietuvoje įmanoma pragyventi iš irklavimo?

Milda: Kiekvieno poreikiai skirtingi, bet man užtenka lėšų pragyventi ir pasitaupyti ateičiai. Nemanau, kad mano karjera truks labai ilgai, nenoriu po dešimtmečio būti paklausta, ką veikiau visus šiuos metus ir kodėl neturiu darbo patirties. Baigus sportinę karjerą reikės viską pradėti nuo pradžių.

Ieva: Kai vykau į JAV, manęs klausė, ką noriu studijuoti. Galvojau: traukia kineziterapija, bet po pirmo semestro supratau, kad man per daug sportuoti pačiai ir imtis su tuo susijusios veiklos. Tėvai turi kavinę, norėtų, kad kažkuris iš trijų vaikų kada nors perimtų verslą.

Iš irklavimo gyventi tikrai įmanoma. Bet reikia pasiekti rezultatą tarp suaugusiųjų ir gauti didesnę stipendiją. Dabar dėl finansavimo tikrai nesiskundžiu. Juolab gyvenu pas tėvus.

Kokia būtų jūsų svajonių pergalė?

Milda: Visai kaip ši – netikėta ir užtikrintu pranašumu.

Ieva: Kas aukščiau begali būti – olimpinis auksas... Dar nesame apie tai kalbėjusios.

Naujausi straipsniai