Pasaulio čempionus ugdantis choreografas Mantas Svirskis: „Šokis, o ne pergalės man yra visas gyvenimas“

Mantas Svirskys / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-11 14:56
Choreografo, baletmeisterio, šokių mokyklos „Be good“ įkūrėjo ir mokytojo, išauginusio ne vieną pasaulio čempioną, Manto Svirskio gyvenimas juda šokio ritmu. „Visgi svarbiausia šokiuose – ne pergalės, o darbo procesas“, – sako Rokiškio, išrinkto 2019-ųjų Lietuvos kultūros sostine, ambasadorius.

Jūsų mokiniai skina laurus pasaulio šokių konkursuose, esate tarptautinių konkursų teisėjas, dirbote visuose populiariausiuose TV projektuose… Ar pradėjęs šokių pedagogo karjerą svajojote apie tokią šlovę?

Pirmiausia turiu prisipažinti, kad mokykloje blogai mokiausi ir tada tėvai man pareiškė: „Arba tu mokaisi, arba eik dirbti.“ Pasirinkau antrąjį variantą. Pradėjau nuo paprasčiausių darbelių. Plušėjau ir konditerijos ceche. Vėliau įsidarbinau Rokiškio kultūros centre pramogų organizatoriumi. Tada pabaigiau ir dvylika klasių. Rokiškyje įkūriau pirmąjį savo šokių kolektyvą. Šiame mieste suorganizavau ir pirmąjį šokio konkursą „Šokis 1995“.

Neatsitiktinai jums patikėtas Rokiškio – 2019 m. kultūros sostinės ambasadoriaus titulas. Ką jis jums reiškia?

Smagiausia yra tai, kad miesto žmonės manęs nepamiršo, valdžia įvertino. Nors man atrodo, kad yra daugiau už mane pasiekusių rokiškėnų, kurie galėtų reprezentuoti miestą. Bet kad jau toks titulas suteiktas, reikės ir pasistengti, kad miestiečiai tikrai turėtų kuo didžiuotis.

Kadangi esu penkių didelių šokių konkursų ir festivalių organizatorius Vilniuje, vieną didžiausių – tarptautinį šokių konkursą – planuoju perkelti į Rokiškį. Noriu paversti šį miestą šokių sostine, suteikti rokiškėnams galimybę tobulėti ir mokytis iš geriausių Lietuvos ir užsienio choreografų.

Šokiai pastaruoju metu ypač populiarūs. Įvairių studijų dygsta kiekviename Lietuvos mieste...

Pasakysiu tiek, kad šiandien savo šokių studiją gali atidaryti kiekvienas, kuris tik užsigeidžia. Nereikia jokio diplomo. Niekam neįdomu, kad šokių mokytojais dirba žmonės be jokio pedagoginio išsilavinimo. Jeigu studija vadinsime būrelį po pamokų, tai tokių yra tikrai labai daug. Man studija – vieta, kurioje nuo ryto iki vakaro verda darbas, pluša pedagogai, šokėjai, intensyviai šokama visą dieną.

Daug Lietuvoje turite konkurentų?

Konkurentų išvis nėra, yra tik žmonės, dirbantys tą patį darbą. Jei jį dirbi gerai, tu tiesiog su kitais nekonkuruoji. Vienintelis konkurentas esi pats sau ir stengiesi padaryti darbą maksimaliai gerai. Turi vieną tikslą – pranokti patį save.

Esate paruošęs ne vieną pasaulio čempioną. Kaip jaučiatės tiek pasiekęs kaip mokytojas?

Ilgai to laukiau ir nuolatos ruošiausi. Ar man nuo to geriau? Nežinau. Na, kiekvienas laimėtas konkursas kelia teigiamų emocijų, bet grįžę į viešbutį jau su šokėjais galvojame: o kas toliau? Laimėjimas – tik akimirkos džiaugsmas. Be to, vaikai laimi ne vien mano dėka. Rezultatą lemia daug faktorių: pačių mokinių degimas šokiu, jų gabumai, didelis tėvų palaikymas... Juk vežioti vaiką į šias pamokas kelis kartus per savaitę ne visada paprasta. O jei dar jis lanko ne vieną būrelį...

Penkerius metus dirbau visuose TV projektuose, kuriuose buvo reikalingas choreografas. Darbuodavausi po dvidešimt valandų per parą. Niekas nesupranta, kad profesionaliai paruošti šokėjus TV pasirodymui – tai ne bandelių prikepti.

Kokios patirties įgijote dirbdamas choreografu populiariausiuose TV projektuose: „Kviečiu šokti“, „Pažadinta aistra“, „X faktorius“, „Žvaigždžių duetai“, „Tu gali šokti“, „Eurovizija“ ir kituose?

Tai praeitas etapas (šypsosi). Neįsivaizduoju, koks įdomus turėtų būti televizijos projektas, kad sutikčiau jame dabar dirbti. Per tuos kelerius metus, kai intensyviai sukausi televizijoje, buvau maksimaliai išsunktas. Penkerius metus dirbau visuose TV projektuose, kuriuose buvo reikalingas choreografas. Su entuziazmu darbuodavausi po dvidešimt valandų per parą. Pamenu, buvau ir nualpęs, per repeticiją buvo sutrikęs širdies ritmas... Buvau visiškai išsekęs.

Niekas nesupranta, kad per maksimaliai trumpą laiką paruošti šokėjus TV pasirodymui – tai ne bandelių prikepti. Gerai paruošti šokėjus, pastatyti šokį reikia laiko, o mes jo tiesiog neturėjome. Tuomet man reikėjo rinktis: darbas televizijoje ar savo šokių studijoje. Pasirinkau televiziją. Bet TV projektai – laikinas dalykas: metus gali dirbti keliuose projektuose, o pusmetį išvis neturėti darbo. Tada lieki be pajamų. Dirbdamas televizijoje aukojau savo šokėjus. Dabar pasakiau „Ne“ – geriau jau dirbsiu su vaikais.

Bene ryškiausi prisiminimai liko iš TV projekto „Pažadinta aistra“, į kurį atėjau su neįgalia mergaite. Įrodžiau, kad ir su turinčiais negalią galima pasiekti puikių rezultatų šokių aikštelėje. Bet kol kas Lietuvoje nėra tiek finansinių galimybių, kad būtų įmanoma įgyvendinti visas choreografo idėjas. Jeigu atsirastų toks projektas, gal ir vėl dalyvaučiau.

Už darbą su kurčiųjų šokių kolektyvu 2005 metais jums buvo suteiktas LRT televizijos Metų šviesuolio vardas. Su tuo pačiu kolektyvu pastatėte spektaklį „Apie tai“, kuris buvo įvertintas aukščiausiu mėgėjų teatro apdovanojimu „Aukso paukštė“. Kokios patirties įgijote dirbdamas su neįgaliaisiais?

Tai buvo išties vertinga patirtis. Įrodžiau sau, kad galiu sėkmingai mokyti kurčiuosius šokti net nemokėdamas gestų kalbos. Tam kolektyvui pavyko laimėti daugybę čempionatų, jie buvo visur kviečiami. Jeigu galima pasiekti puikių rezultatų su tokiais žmonėmis, vadinasi, nieko nėra neįmanomo šokių aikštelėje.

Kokiu projektu labiausiai didžiuojatės?

Mano didžiausias iki šių dienų gyvenimo projektas – įkurta šokių mokykla „Be good“. Per keliolika metų joje pasikeitė kelios šokėjų kartos – šoka mamos, vaikai ir anūkai. Labiausiai džiugina net ne rezultatas, bet procesas. Smagu matyti, su kokiu entuziazmu šoka ne tik vaikai, bet ir jų mamos, kiek laimėjimų jos parsiveža iš tarptautinių konkursų. Manau, tie patys šokėjai dar šoks daug metų.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Galite pasakyti, kad šokis jums – visas gyvenimas?

Tikrai taip. Dirbu septynias dienas per savaitę. Neatsimenu, kada turėjau laisvadienį. Net naktį, pasibaigus čempionatams, su šokėjais, treneriais tęsiame diskusijas apie šokius arba įsijungęs internetą dar pasižiūriu kokį nematytą šokių projektą. Neturiu laiko net pasikeisti automobilio padangų ar sumokėti mokesčių. Be to, po aktyvaus darbo su šokėjais, turnyruose, festivaliuose pavargsti ir fiziškai, ir emociškai, tad nieko daugiau daryti ir nesinori.

O pačiam šokti nesinori?

Dar ir kaip norisi! Ir kuo toliau, tuo labiau. Atrodo, išbėgčiau į aikštelę ir taip sušokčiau... Deja, protas nori daugiau, nei gali kūnas. Po minutės jau alpsti nuo didelio krūvio. Galimybės jau ribotos, tad prieš bėgant į šokių aikštelę reikia pasižiūrėti į pasą (juokiasi). Nepasižiūrėjęs kartą rimtą kojos traumą gavau. Atrodo, nieko labai ypatingo nedariau, o trūko raumuo. Jeigu būčiau pradėjęs šokti labai anksti, gal būčiau atsišokęs ir būtų nusibodę, bet karjerą pradėjau gana vėlai, todėl vis dar labai noriu šokti.

Tiesa, kad kai pats pradėjote šokti, jūsų pirmasis mokytojas buvo televizija?

Tiesa. Tada nebuvo „YouTube“. Būdavo, pamatai kokią nesąmonę per televiziją ir jau galvoji, kad tai yra aukščiausia šokių klasė. Laikui bėgant imi atsirinkti, kas yra profesionalu, o kas ne. Iki 19 metų šokių mokytojo neturėjau. Aišku, režisūros mokslai man davė daug. Mokydamasis supratau, kad šokis turi nešti žmonėms kažkokią žinutę. Režisūros žinios padeda lengviau pastatyti gerą šokį.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Iš ko paveldėjote meilę šokiui?

O čia ilga ir juokinga istorija (šypsosi). Niekada negalvojau, kad esu paveldėjęs gebėjimą šokti. Įdomiausia tai, kad tėvai buvo prieš studijas. Sakė, kad iš šokio pedagogikos duonos nevalgysiu. Tačiau, pamatę mane šokantį televizijoje, jau imdavo ginčytis, kieno genus paveldėjau. Šviesaus atminimo tėtis dukart šoko pasaulio lietuvių dainų šventėse, o mama buvo geriausia kaimo šokėja. Beje, ji ir dabar, perkopusi septyniasdešimtmetį, eina pajudėti į Rokiškio kultūros namus. Visada įsideda persiauti batelius ir šoka kelias valandas nesustodama. Ant parketo sukasi labai lengvai, juda plastiškai, tik neturi profesionaliojo šokio patirties.

Kokių ateities svajonių pats turite?

Su viena „Show dance“ šokėjų komanda noriu išvažiuoti į pasaulio čempionatą, vykstantį Vokietijoje. Su hiphopo šokėjais ten jau esame dalyvavę. Teisę atstovauti Lietuvai turime, reikia tik gerai pasirengti. Tiesa, ten susirenka labai profesionalios komandos, pasirodymai būna labai įspūdingi.

Į pasaulinius konkursus komandos atvažiuoja ne tik su choreografais, bet kartu pasiima ir grimuotojus, žmones, atsakingus už dekoracijas... Mini šokių spektakliai trunka vos tris minutes, bet reginys gniaužia kvapą. Norint pastatyti gerą šokį reikia ir didelių resursų. Taigi bus matyti, kaip pavyks. O šios akimirkos didžiausias noras – sulaukti atostogų birželio pabaigoje ir išjungti telefoną. Nors, tiesą sakant, labai abejoju, ar tikrai pavyks tai padaryti...

Naujausi straipsniai