Pasaulio čempionės Ieva Adomavičiūtė ir Milda Valčiukaitė – keliavo į fotosesiją, pateko į siurprizą

Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-09-21 11:41
Rugsėjo 20 dieną Lietuvos irklavimo sporto pažibos - Ieva Adomavičiūtė ir Milda Valčiukaitė – važiavo į eilinę fotosesiją. Bent jau jos to tikėjosi. Tačiau fotosesija buvo tik pretekstas atsivilioti irkluotojas padėkos už medalius vakarėlį.

Kai merginos su fotografu atsispyrė nuo kranto ir pasislėpė už vienos iš Galvės ežero salų, iki tol buvusi rami pakrantė staiga atgijo. Atvažiavę „Red Bull“ automobiliu didžėjai pradėjo įrenginėti improvizuotą sceną, iš nežinia kur pradėjo rastis irkluotojų draugai, giminės ir kolegos, šalimais čirškėjo kepami burgeriai.

Kai pamatė, kas vyksta, iš fotosesijos grįžusios merginos buvo tiesiog priblokštos, tačiau kai išvydo, kad jas savo kūriniais sveikina ir „G&G Sindikato” vyrukai, jos sunkiai tramdė džiaugsmo ašaras. Šia dailia šventę visi susirinkę dėkojo irkluotojoms už laimėtus medalius ir parsivežtą čempionų garbę. Staigmeną “Red Bull” kolektyvui padėjo suorganizuoti Mildos širdies draugas, žinomas irkluotojas, Saulius Ritter – jis pasirūpino, kad artimieji tą dieną atvyktų pasveikinti merginų.

Tuo pačiu Ieva su Milda sutikto atsakyti ir į keletą klausimų.

Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.
Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.

Pernai metais irklavimo pasaulio čempionate užėmėt ketvirtą vietą, šiemet pirmą. Kas pasikeitė? Daugiau treniruočių? Silpnesni oponentai? Geresnis susidirbimas?

Ieva: Praeitais metais baigiau universitetą JAV ir grįžusi į Lietuvą birželio mėnesį prisijungiau prie rinktinės, tad su Milda sėdome į dvivietę tik birželio pabaigoje ir visas irklavimas prasidėjo nuo nulio. Šiemet kartu jau irkluojame nuo vasario, turime gan didelį treniruočių bei varžybų bagažą dvivietėje, kas manau tikrai įtakoja rezultatą. Tiek praeitais metais, tiek šiemet treniruotės yra panašios, tačiau esame labai patobulėjusios techniškai, geriau susiderinusios viena su kita.

Milda: Kaip nuo meilės iki neapykantos, taip ir nuo ketvirtos iki pirmos vietos ─ tik vienas žingsnis. Tik žengdamos tą žingsnį vos špagato nepadarėme. Sportas yra nenuspėjamas ir kartais mažos smulkmenos lemia labai daug.

Ar būna akimirkų, kai staiga visko – treniruočių, darbo, streso, pasidaro per daug ir viską norisi mesti? Kaip ir kodėl vis tik nemetate?

I: Kartais būna, ypač kai nesiseka arba labai pavargusi esu. Tada atrodo kam aš čia stengiuosi vis vien nieko nebus, bet tada pasikalbi su treneriu arba pailsi ir vėl kitaip mastai.

M:Tokių akimirkų mums šiemet buvo kaip niekada daug. Net irkluodama mūsų 2000 m distanciją suspėjau tris kartus „mesti“ irklavimą, bet finišavusi viską pamirštu. Iš tiesų, labai padeda patirtis ir suvokimas, kodėl dabar patiriu stresą, dėl ko dabar jaučiuosi pavargusi ir kodėl pykstu ant viso pasaulio. Žinau, kad negeri pojūčiai ir emocijos yra laikini, o nuovargis nuo treniruočių atneš saldžius vaisius ateityje. Šiemet išmokau, kad ne visada reikia kovoti, būna dienų, kai geriau tiesiog plaukti pasroviui.usiai save realizuoti , bet jau žinau, kad laisvalaikiu norėsiu teisėjauti irklavimo varžybose. 

Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.
Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.

Ar tikėjotės laimėti auksą? Kokios buvo nuotaikos prieš varžybas?

I: Tikrai nesitikėjau, aš net apie medalį labai retai pasvajojau, nes nejaučiau, jog esame daug pranašesnės už priešininkes, ypač po pirmojo starto, kai mūsų laikas net nepateko į pirmą šešetuką. Aš visuomet labiausiai jaudinuosi prieš pusfinalį, taip buvo ir šįkart, tad patekus į finalą jaučiausi kur kas ramesnė. Nuo pat ryto nuotaika buvo puiki ir jaučiausi gerai nusiteikusi.

M: Nei viena neturėjome minčių apie aukščiausios prabos apdovanojimą. Giliai širdyje tikėjau, kad gerai suirklavus, sėkmei nenusisukus galime iškovoti medalį, bet apie tokį pranašumą ir pasaulio čempionių vardą ─ tikrai ne. Prieš išeinant į startą, ant lieptelio, labai maloniai nuteikė varžybų teisėja, kuri, patikrinusi mūsų „bolidą“ sušuko: „Best of luck, girls. Use wings of Red Bull.“

Kaip auksinės irkluotojos švenčia pergalę?

I: Daliname interviu ir dalyvaujame visur kur pakviečia, norisi pasidalinti savo auksinėmis akimirkomis ir su kitais.

M: Pergalės dorai ir neatšventėme...Po varžybų lėkėme tiesiai į oro uostą ir skridome namo. Bet ką jau kalbėti apie pergalės šventimą, kai dar net nespėjome išsimiegoti.

Kas laukia toliau? Turėsite atostogų ar ruošitės varžyboms? Kada artimiausios?

I: Kol kas turime tris savaites atostogų, po jų bus susirinkimas ir treneris praneš kokie yra naujo sezono planai ir kaip jam pradėsime ruoštis. Dabar yra poilsio metas, tad reikia atsigauti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, tad apie varžybas kol kas dar negalvojame.

M: Grįžusi iš varžybų planavau ilsėtis ir, tikrąja to žodžio prasme, nieko neveikti. Tačiau užplūdęs dėmesys neleido atsikvėpti nė dienos ir po šios „atostogų“ savaitės turbūt reikės dar vienos atostogų savaitės. Apie artimiausias varžybas dar negalvoju ir iš tiesų net nežinau kada jos bus. Artimiausiu metu žinoti ir nenoriu (šypsosi).

Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.
Pasveikinimas-staigmena irkluotojoms Mildai Valčiukaitei ir Ievai Adomavičiūtei / Pauliaus Peleckio nuotr.

Dabar, kai jau laimėjot auksą – tautiečių lūkesčiai sukilę, ar jaučiat didesnę atsakomybę dėl kitų varžybų? Daugiau streso? Daugiau pasitikėjimo savimi?

M: Publika yra žiauri ir negailestinga, ji tave išaukštins laimėjus ir labai greitai pasmerks nelaimėjus dar kartą. Tauta mato tik gražiąją medalio pusę ir retai vertina adekvačiai, todėl jaučiu didelę atsakomybę ne prieš juos, o prieš savo porininkę, trenerį ir pačią save. Kartu su Ieva įrodėme, kad galime konkuruoti su geriausiomis pasaulio įgulomis ir geriau niekas nedrįsta stoti mums skersai kelio.

I: Žinoma, bet tai yra sportas ir jei vienais metais tapome čempionėmis, nereiškia, kad taip bus ir kitąmet. Tikrai manau jog bus daug spaudimo pakartoti rezultatą, bet stengsimės per daug į tai nekreipti dėmesio ir padaryti tai ką galime geriausiai.

Kada nors irkluotojų karjera vis tiek baigsis. Kaip manote, geriau pasitraukti pačiame jėgų žydėjime, kad ir dabar, tapus pasaulio čempionėmis, ar stengtis kovoti dėl mėdalių tol, kol bus jėgų?

I: Aš manau, kad iš sporto reikia pasitraukti tada kai jau žinai, kad padarei viską ir tikrai geriau nebegali arba nebejauti malonumo sportuoti. Jei dar yra motyvacijos ir norisi sportuoti, tikrai neverta pasitraukti, nes poto visą laiką galvosi, kad galbūt galėjai ir daugiau pasiekti.

M: Visada geriausia yra pasitraukti po skambių pergalių ir likusį laiką prisiminti tik geriausių emocijų piką, bet nėra lengva atsisveikinti su mėgstama veikla, o ir kovotojo charakteris šnibžda į ausį, kad „tu tikrai gali dar“.

Turite planų, svajonių, ką norėtumėte veikti po to?

I: Baigus irklavimo karjerą norėčiau perimti tėvų verslą, jie turi kavinę, tačiau prieš tai reiktų įgyti patirties dirbant kur nors kitur.

M: Norėčiau dirbti dinamišką darbą, nes neįsivaizduoju kaip galėčiau nusėdėti vienoje vietoje. Dar neapsisprendžiau kurioje srityje norėčiau ir galėčiau geria

Naujausi straipsniai