„Trumpiems atstumams aš gal per lėtas. Bėgti parą – kaip tik man“, – juokiasi ultramaratonininkas Aleksandras Sorokinas (38), nugalėjęs Prancūzijoje vykusiame pasaulio 24 valandų bėgimo čempionate.
Per parą Aleksandras spėjo įveikti 278,9 kilometro, sukdamas pusantro kilometro ratus aplink Pietų Prancūzijoje esančio Albi miesto stadioną. Tai – naujas Lietuvos rekordas ir geriausias šių metų rezultatas pasaulyje.
Tokiose sudėtingose varžybose sėkmei įtakos, matyt, gali turėti net iš pažiūros nereikšmingos detalės...
Man, matyt, padėjo motyvacija, atsipirko įdėtos pastangos. Kad turėčiau laiko pasiruošti šiam čempionatui, buvau išėjęs ilgų atostogų iš darbo kazino. Du mėnesius prieš varžybas tik bėgiojau ir ilsėjausi. Treniruodamasis kartais nubėgdavau po septyniasdešimt kilometrų. Gal ir tai prie gero rezultato prisidėjo. O gal su laiku ateina patirtis.
Iš tiesų sėkmė susideda iš daug komponentų. Tačiau yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl žmonės paros bėgimo rungtyje nefinišuoja: atsisako kojos arba skrandis. Kai taip ilgai bėgi, svarbu ir patogūs bėgimo bateliai, ir gerai pasirinktas maistas. Galima sakyti, kad nuo mitybos priklauso penkiasdešimt procentų sėkmės. Jei organizmas bėgant gali virškinti maistą, varžybos turėtų pavykti.
Kokiu specialiu maistu tą parą bėgdamas maitinotės?
Tokiose varžybose geriausias maistas yra greitas, kaloringas, nesveikas – vadinamasis junk food. Tai – šokoladukai, sausainiai, saldainiai, gazuoti gėrimai. Be tokių užkandžių parą bėgti neįmanoma.
Be to, reikia turėti gerą padėjėją, kuris stebi, kaip sekasi judėti, tinkamą maistą, gėrimus paduoda tada, kai labiausiai reikia. Į ilgai trunkančias atsakingas varžybas man pagelbėti visada atskrenda Danijoje gyvenantis brolis Maksimas. Šįsyk buvo ir jis, ir tėvas Sergejus Sorokinas (Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės treneris – red. past.). Kadangi varžybos vyko stadione – gali savo pagalbininkams pasakyti, ko norėsi, kai atbėgsi apsukęs dar vieną ratą. Ir jie išpildo norus.
Kasdieniame gyvenime para praeina labai greitai. O bėgant?
Kartais laikas sustoja, ypač – parai einant link pabaigos. Būna momentų, kai skaičiuoji kiekvieną sekundę. Nes visas kūnas skauda, norisi poilsio – reikia tai ištverti, išgyventi... Tada sau kartoju, kad ta kančia netrukus baigsis.
Kokioms dar mintims tuomet yra vietos galvoje?
To visi klausia, bet negaliu aiškiai atsakyti. Pirmiausia – planuoji: stebi, kaip sekasi varžovams, įsiklausai į savo kūną – ar veikia skrandis, galvoji, ką valgysi, gersi. Galbūt daugiausia galvoju apie tai, ką tuo metu darau. Tačiau į galvą užklysta visokių minčių – kaip ir kasdieniame gyvenime.
Sukdamas ratus vis prabėgdavau pro švieslentę ir joje matydavau sportininkų rezultatus: kiek kas nubėgo, kiek ratų kurį nors lenkiu. Dažniausiai vejiesi ar lenki ne konkretų atletą, o šalį. Aukštesnes vietas užima didelės, stiprios šalys. Bėgi ir stebi jas. Šįsyk Lietuva aplenkė Vengriją – ji liko antra – ir Jungtines Amerikos Valstijas – jų sportininkas buvo trečias.
Būti pasaulyje greičiausiam, stipriausios valios – nenusakomas jausmas?
Gal žmogaus prigimtis tokia – siekis kur nors būti geriausiam?.. Man bėgimas – saviraiška. Įrodymas sau, taip pat ir kitiems, kad galiu. Tie, kas nebėga ultramaratono, to nesupras. Sakys, kad tai – nesąmonė, savęs kankinimas. Bėgti parą – tikrai sunkios varžybos. Tačiau man patinka. Bėgdamas dieną naktį matai savo ribas, kurias gali peržengti. Nors būna, kad ir nepavyksta.
Per tokias sudėtingas varžybas labai įkvepia žiūrovai. Albi jų skatinimas nesustoti ypač palaikė paskutinę ultramaratono valandą. Žinau, kad naktį, kai aš bėgau, nemiegojo ir namuose likusi žmona Jelena – ji mane stebėjo internete. Visą gyvenimą atsiminsiu, kaip finišavęs apsikabinau su tėčiu ir pamačiau jo džiaugsmo ašaras. Buvo tikrai daug stiprių, gerų emocijų, prieš kurias nublanko kūno skausmai.
Žinoma, ateina minčių, ką darysiu, kai nebebėgsiu. Kol kas neturiu idėjų, kur tada norėčiau save išreikšti. Tad dar kurį laiką pabėgiosiu. Mano amžius ilgoms distancijoms – labai palankus, keturiasdešimtmečiai pasiekia karjeros piką. Ultramaratonus žmonės bėga iki pensijos.
Tačiau kol kas apie bėgimą nenoriu net girdėti! Kai pamiršiu nuovargį, kai kūnas pamirš skausmą – tada žiūrėsiu. Kitąmet laukia Europos 24 valandų bėgimo čempionatas – norėčiau gerai pasirodyti ten.
Ar ilgas grįžimas į paprastą gyvenimą po tokių didelių fizinių krūvių?
Manau, kad užteks poros savaičių ir visai nejausiu nuovargio – vėl pradėsiu normaliai gyventi. Į darbą eisiu jau po savaitės.
Geriausiai atsigauti man padeda maistas ir miegas. Tai ir darysiu. Nežinau, kaip kiti sportininkai, bet aš po varžybų savęs valgydamas nevaržau. Tikrai mėgstu pavalgyti, nevengiu kad ir cepelinų – jei ne bėgimas, antsvorio tikrai turėčiau.