Septynerius metus režisieriaus Sauliaus Baradinsko kurtas filmas „Auksinės Minutės“ (angl. „Golden Minutes“) pasaulinei auditorijai pristatytas Tarptautiniame San Francisko trumpų filmų festivalyje. Čia jis sulaukė ir pirmojo apdovanojimo. Europoje šį filmą penktadienį Tarptautiniame „Badalonos“ trumpo metro filmų festivalyje Barselonoje pristatė pats Saulius.
Pirmieji dešimties minučių trumpametražį filmą pamatė San Francisko trumpų filmų festivalio lankytojai. Po pasaulinės premjeros šiame festivalyje S. Baradinsko filmas apdovanotas nišiniu kino komisijos teikiamu Vangard apdovanojimu, skiriamu už naująjį judėjimą kine. Apdovanotas filmas buvo nufilmuotas vienu dubliu ant kino juostos.
„Stabilizuotos kameros operatoriui Audriui Zeleniui filmuojant vis tiprdavo koja, nes techniškai su tokia sunkia, apie 30–40 kg sveriančia kamera stabiliai nufilmuoti yra labai sunku“, – sudėtingą įgyvendinimą, kuris ir buvo įvertintas Amerikoje, portalui Žmonės.lt atskleidė Saulius.
„Auksinių Minučių“ Europos premjera, kurioje sudalyvavo S. Baradinskas, įvyko šešiasdešimt metų organizuojamame Barselonos trumpo metro filmų festivalyje. „Trumpo metro filmai padeda statytis tarptautinę karjerą nežinomiems režisieriams, tokiems kaip aš. Labai smagu, kad Barselonoje sulaukiau nemenko žiniasklaidos ir kino pasaulio žmonių dėmesio“, – džiaugėsi jaunasis režisierius.
„Du metus užtrukome ieškodami platintojų ir užbaiginėdami filmą. Galiausiai prodiuserės Viktorijos Seniuk dėka suradome tarptautinius platintojus „Lights On“ iš Italijos. Šio filmo operatorius Vytautas Katkus su jais šiemet pristatė filmą „Kolektyviniai sodai“ Kanų kino festivalyje, tad su lietuviška kūryba jie jau buvo susipažinę ir liko maloniai nustebinti“, – apie pasiruošimo darbus pasakojo iš Barselonos grįžęs S. Baradinskas.
„Ištikus širdies smūgiui, žmogus turi lygiai dešimt minučių, per kurias jis dar gali būti išgelbėtas. Šis nedidelis laiko tarpas dar kitaip vadinamas „auksinėmis minutėmis“. Deja, Lietuvoje yra tik 6 proc. tikimybė, kad būsite išgelbėtas aplinkinių. Tikimybė išgyventi po širdies smūgio Londone jums yra žymiai didesnė – 29 proc., Siatle – 60 proc. Šis filmas kalba apie tai, kas mus stabdo padėti nepažįstamajam kritiniu momentu ir kodėl tas procentas toks menkas“, – pagrindinę filmo mintį akcentavo S. Baradinskas.
Filmas pasakoja apie skolose paskendusį Liudą, kuris bando nusižudyti, bet jį ištinka širdies smūgis. Kol jo kūnas be jokių gyvybės ženklų guli viduryje gatvės, aplinkui jį vyksta įprastas, kasdienis gyvenimas, atskleidžiantis mūsų visuomenės susvetimėjimą – močiutės skuba į autobusą, verslininkai tvarko savo reikalus, kažkas vedžioja šunį, o šiukšliavežiai, atvažiavę išvežti šiukšlių, netyčia randą sukniubusį Liudą.
Pagrindinį herojų Liudą įkūnija gerai visiems iš trilogijos „Žiedų valdovas“ pažįstamas aktorius škotas B. Boydas, kuris įkūnijo vieną iš pagrindinių hobito vaidmenų.
„Sakiau prodiuseriams, kad nefilmuosime filmo tol, kol neturėsime tarptautinio aktoriaus. Turėjome penkiolika užsienio aktorių, kuriuos norėjome matyti savo filme ir susikomunikavus su jų agentais atsiliepė tik trys. Vienas iš jų buvo B. Boydas. Su kastingo režisiere K. Matvejevaite jų komandai ilgai pasakojome apie filmo idėją ir jiems labai patiko. Žinoma, siunčiau jiems savo darbus, turėjau interviu, pokalbį su agentais ir pačiu B. Boydu. Jis į Vilnių atvažiavo įamžinti draugystės kūryboje ir čia tikrai motyvatorius nebuvo pinigai. Jis prisijungė savo būtimi, kad filmo žinutė pasiektų kuo daugiau žmonių“, – aktoriaus pasirinkimą motyvavo Saulius.
„Mano moto yra kurti lokaliai, bet globaliai. Aš tikiu, kad lietuviai yra įdomūs visam pasauliui. Pats B. Boydas sakė, kad jam buvo labai įdomu pažinti mūsų aplinką, įsigilinti į vyriškumo klausimus. Jis fantastiškai susitvarkė su jam paskirta užduotimi“, – džiaugėsi režisierius.
Filme taip pat vaidina tokie lietuvių aktoriai kaip Darius Auželis, Kristina Kazlauskaitė, Vainius Sodeika, Kęstutis Cicėnas, Salvijus Trepulis, Arnoldas Augustaitis ir kiti. Tarp aktorių – ir tikras paramedikas Markas Barkovski, kuriam filme teko vaidinti savo profesijos atstovą.
„Noriu padėkoti Vilniaus rajono ligoninei, kuri mums labai padėjo kuriant filmą, paskolino greitosios pagalbos automobilį, gaivinimo įranką, instrumentus. Taip pat Lietuvos kino centrui, iš kurio gavome didžiąją dalį paramos filmo kūrybai. Be jų tiesiog nebūtų filmo“, – dėkojo S. Baradinskas, nepamiršdamas ir savo komandos, su kuria net septynerius metus dirbo prie šios juostos. – Ačiū prodiuseriams Viktorijai Seniuk, Martynui Mickėnui ir likusiai komandai, kuri atidavė šiam darbui visą širdį.“
Norėdamas suintriguoti žiūrovus kitąmet Lietuvą pasiekiančio filmo premjera, S. Baradinskas atskleidžia vieną detalę: „Aš manau, kad tai yra nuostabus, liūdnas, tikras, pilkas, žavus filmas, tačiau pabaiga nėra tragiška. Galiu atskleisti vieną detalę, kad filmo gale skamba Andriaus Mamontovo kūryba. Jis šiam filmui padovanojo vieną savo dainą. Kokią – išgirsite patys.“