Pasakojimą apie tremtį iliustravusi Lina Itagaki: „Sunkios temos komikso pavidalu lengviau ar kitaip skaitosi“

Knygos „Sibiro haiku“ iliustratorė Lina Itagaki
Knygos „Sibiro haiku“ iliustratorė Lina Itagaki
Šaltinis: Žmonės.lt
2018-03-04 17:39
AA

„Lydekai paliepus, man panorėjus...“ – keletą sykių pakartoja Klaipėdoje įsikūrusi dailininkė Lina ITAGAKI (38), kai pasakojimas nuo vieno netikėto jos gyvenimo vingio peršoka prie kito.

Šešeri metai Japonijoje, iš kurios grįžo su japoniška pavarde ir sūnumi, netikėtas susidomėjimas piešimu, kuris nuvedė studijuoti į Vilniaus dailės akademiją, ir išlauktas pasiūlymas iliustruoti pasakojimą, kuris nuskynė meniškiausios praėjusių metų knygos titulą! „Tai – ne mano nuopelnas, – pasveikinus, kad Jurgos Vilės parašyta, o jos iliustruota „Sibiro haiku“ išskirta iš pernai Lietuvoje pasirodžiusių knygų, Lina tik purto galvą. – Susidėjo labai daug aplinkybių.“

Kokios aplinkybės lėmė, kad iliustravote sukrečiantį pasakojimą apie vaiką tremtyje?

Mintis iliustruoti knygą brendo seniai. Ir taip lydekai paliepus, man porą metų panorėjus noras išsipildė. Jurgos pasakojimą įkvėpė tėčio tremties istorija, kai knyga jau buvo parašyta, jos drauge su leidyklos atstove internete ėmė ieškoti dailininko. Iš pradžių, kaip man pasakojo, užsikabino už mano japoniškos pavardės! Nes knygoje buvo japoniškas motyvas – pagrindinio herojaus Algiuko teta domisi Japonija, o greta lietuvių tremtinių tą pačią dalią patiria ir japonai karo belaisviai. Jos peržiūrėjo internete įkeltus mano darbus ir susirado mane.

Lina Itagaki / MARK and MIGLE Photography nuotr.

Ir kaip sekėsi?

Iliustruoti knygą užtruko maždaug devynis mėnesius. Su istorijos prototipu – Jurgos tėčiu – susipažinau jau knygos pristatyme. Man autorė buvo atsiuntusi tik porą jo vaikystės ir kitų šeimos narių nuotraukų. Stengiausi, kad piešinių detalės bent iš dalies atspindėtų realybę. Išnaršiau internetą ir išsisaugojau galybę nuotraukų, susijusių su Sibiru, kad galėčiau bent kiek įsivaizduoti gyvenimą ten ir tai perteikti. Vis dėlto teko ieškoti pagalbos ir kitur – pavyzdžiui, negalėjau rasti, kaip atrodė ne gyvuliniai vagonai, o to meto keleivinis traukinys, kuriuo Algiukas su kitais vaikais grįžo iš Sibiro. Netgi kreipiausi su tokiu klausimu į Geležinkelių muziejų.

Turėjote sulaukti ne vieno klausimo, ar galima skaudžią tremties istoriją perteikti komiksu...

„Sibiro haiku“ – ne visai komiksas. Jame yra ir tiesiog teksto su iliustracijomis, ir pasakojimo komikso forma. Man atrodo, sunkios temos komikso pavidalu lengviau ar kitaip skaitosi. Galbūt piešinys sušvelnina istoriją, nes perskaitę knygą vaizduotėje viską nusipiešiame realistiškiau ir baisiau? Abejojantiems, ar komiksas tinka rimtoms temoms perteikti, rekomenduoju paskaityti į lietuvių kalbą išverstą Arto Spiegelmano grafinį romaną „Maus“ apie holokaustą. Nepaprastai gerai papasakota istorija.

Knygos „Sibiro haiku“ puslapiai

Apie Japoniją jau užsiminėme – kaip gimė jūsų meilė šiai tolimai šaliai?

Būdama moksleivė galvojau, kad gimiau ne vietoje (kodėl ne Amerikos prerijose?) ir ne laiku (jei jau Lietuvoje, tai kodėl bent jau ne kokiame XII amžiuje?). Skaičiau, kiek tada buvo įmanoma gauti, knygas apie lietuvių pagonybę ir indėnus, pasaulio pasakas. Svajojau išvykti į Ameriką pas dakotų genties indėnus (čia kalta Liselotte Welskopf-Henrich knygų serija apie Harką, jas perskaičiau nežinau kiek kartų), o prisižiūrėjusi filmų apie Indianą Džounsą galvojau, kad irgi norėčiau tapti tokia nuotykių ieškotoja...

Domėjimasis Japonija tikriausiai prasidėjo nuo katakanos abėcėlės informatikos vadovėlyje, kurią sugalvojau išmokti, ir karatė būrelio. Tais laikais japonologijos studijų dar nebuvo, todėl nusprendžiau studijuoti bet ką Vytauto Didžiojo universitete Kaune, nes žinojau, kad ten japonų kalba – tarp pasirenkamųjų dalykų. Įstojau į anglų kalbą ir literatūrą, kaip papildomą pasirinkau japonų ir mokiausi jos kaip išprotėjusi. Po dvejų metų atsirado galimybė dalyvauti studijų mainų programoje ir išvykti metams studijuoti į Tokiją.

Apie nuotykius svajojančios merginos širdis iš nerimo nė nesuvirpėjo?

Drąsos nereikia, kai eini ten, kur nežinai ko bijoti. Iki tol nebuvau lankiusis užsienyje, pirmąsyk skridau lėktuvu, man viskas buvo kosmosas. Kai Tokijuje išlipau iš lėktuvo, oro uoste tvoskė toks karštis, kad, pamaniau, greičiausiai neveikia ventiliacijos sistema. Išėjusi į lauką supratau, kad ten dar karščiau, tiesiog neįmanoma kvėpuoti. O kai įlipi į traukinį, kuris važiuoja virš namų stogų... Viskas šokiravo. Ir buvo daug pirmų kartų.

Man metų Japonijoje nepakako: likau, dirbau amerikiečio verslininko IT įmonėje ir studijavau tarptautinę ekonomiką ir verslo administravimą. Keliavau – apvažiavau Japoniją nuo šiaurės iki pietų, aplankiau Kiniją, Indiją. Patyriau, ką reiškia studijuoti, dirbti, gimdyti ir būti namų šeimininke Japonijoje. Išmokau susitaikyti ir nesitaikyti. Gerbti svetimą kultūrą, bet nesileisti būti žeminamai, kai mano kultūrinis pagrindas sako, kad to jau per daug. Tarkime, per vakarėlį prieš savo vestuves Japonijoje nesutikau įeiti į patalpą, kur mūsų laukė svečiai, sekdama iš paskos vyrui, kaip ten buvo įprasta. Man tai buvo nepriimtina, pasakiau, kad arba aš eisiu pirma, arba randame kompromisą, – mes pro duris įėjome kartu.

Lina Itagaki / MARK and MIGLE Photography nuotr.

Kodėl po šešerių metų grįžote į gimtinę?

Jei būčiau viena, gal tebegyvenčiau Japonijoje. Namų šeimininkės profesija tiesiog buvo ne man. Porą metų pasėdėjus su vaiku namuose, pradėjo „važiuoti stogas“. Prieš penkiolika metų Japonijoje nebuvo vaikų darželių, dabar jau atsirado, tačiau jų taip mažai, kad loterija lemia, kam teks laimė ten leisti vaiką. Japonės vėlai susilaukia vaikų žinodamos, kad tuomet jų karjera baigsis, nes auklės – labai brangios ir nėra įprasta, kad anūkus augintų močiutės. Aš ieškojau bet kokios galimybės ištrūkti iš namų – dėl pramogos anksti ryte, kol vyras su vaiku miegodavo, kelias valandas dirbdavau greta esančioje parduotuvėje.

Tikriausiai daug kam ilgiau pagyvenus svetimoje kultūroje nukrinta rožiniai akiniai, vietoj egzotikos į akis pradeda lįsti kultūriniai skirtumai. Pirmais metais viskas stebina, o paskui pradeda erzinti. Nors japonai labai mandagūs, priima tave ir nevarsto žvilgsniais kaip kitokio, užsieniečio. Japonijoje jaučiausi mažiau pastebima negu Vilniuje, vaikščiodama su rožiniais plaukais... Japonų vyrai moters ne tik nepraleis į priekį, bet net ir užlįs. Kai laukiausi, stovėdavau traukinyje atkišusi didžiulį pilvą sėdintiems vyrams prieš nosį, tačiau niekas neužleisdavo atsisėsti. Būdavo liūdna, kad per Naujuosius metus nešaudo fejerverkai. Kad negalima išvykti už miesto, pasistatyti miške palapinės, susikurti laužo prie ežero, pažvejoti, pasimaudyti – geriausiu atveju galima rasti kelių kvadratinių metrų prūdelį, kuriame prileista tiek žuvų, kad kimba net ant tuščio kabliuko, o grįžtant namo pusę dienos praleisti mašinų kamštyje... Dabar suprantu, kad buvau jauna ir Japonijoje neprotingai ieškojau to, prie ko buvau įpratusi namie. Nors kai kurie dalykai – darboholizmas ar moters padėtis visuomenėje – liko nepriimtini ir šiandien.

Buvau nusprendusi sūnaus į japonišką mokyklą neleisti: jau pas mus nieko gero, o Japonijoje dar baisiau, be to, anksčiau ar vėliau planavau grįžti į Lietuvą. Viskas taip susidėliojo, kad kai jam buvo pustrečių, abu ir grįžome. Vaikas ėmė lankyti darželį, o aš dirbti. Ne. Pradėjau gyventi.

Ir kaip jūsų rankose atsidūrė pieštukas?

Penkerius metus Vilniuje dirbau japonų kompanijos antrinėje įmonėje, kuri kūrė vaizdo žaidimų kompiuterinę grafiką. Iš pradžių laikinai ėjau direktorės pareigas, paskui buvau direktoriaus asistentė. Turėjome apie 25 darbuotojus, aš vienintelė buvau ne dailininkė. Man vis atrodė, kad jie taip viską įdomiai daro, o mano darbas toks nuobodus... Kažin, gal ir aš galėčiau kaip jie? Piešiau tik vaikystėje, gal kokioje pirmoje ar antroje klasėje lankiau dailės būrelį. Norint pas mus įsidarbinti, reikėdavo laikyti egzaminus, pagrindinės būdavo piešimo užduotys, pavyzdžiui, nupiešti savo ranką. Pabandžiau – išėjo visai panaši. Pripaišiau daug savo rankų ir supratau, kad noriu mokytis piešti. Kai dirbau samdomą darbą, man vis atrodė, kad nieko pati negaunu, kad neaugu ir regresuoju kaip žmogus. Kai mokaisi, viskas kitaip.

Knygos „Sibiro haiku“ puslapiai

Po kelerių metų mokslų nutariau pabandyti stoti į grafiką Vilniaus dailės akademijoje. Laikiau egzaminus norėdama tik pabandyti, ar jau išmokau piešti, nes suvokiau, kad dirbdama visu etatu ir viena augindama sūnų studijuoti negalėsiu. O kai įstojau, supratau, kad negaliu atsisakyti... Keletą mėnesių buvo beprotnamis – tą rugsėjį su sūnumi tapome pirmokais: nuvežu vaiką į mokyklą, važiuoju į darbą, skubu į akademiją, parvežu vaiką iš mokyklos, tada į darbą, į akademiją... Mesti studijų nesinorėjo, mesti darbą ir likti be pajamų buvo baisu, bet labai norėjau, kad viskas kažkaip išsispręstų. Ir lydekai paliepus, man panorėjus mūsų įmonę uždarė! Tapau tik studente.

Kartu su sūnumi ir baigėme tą etapą – jis pradinę mokyklą, aš akademiją. Vėl gavome visišką laisvę daryti tai, ką norime, – tą vasarą persikraustėme į Klaipėdą. Kodėl? Sugalvojau pagyventi prie jūros. Ir palengva radau savo vietą. Klaipėdos lėlių teatre dirbu kaip dizainerė, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete esu komunikacijos koordinatorė, Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Meno kieme dėstau japonų kalbą (kad pati neužmirščiau) ir vedu kūrybines dirbtuves. Taip pat džiaugiuosi, kad kartą per metus galiu atgaivinti kalbą, japonų kino festivaliui versdama filmus. Tiesa, vasarą Palangoje piešiu šaržus. O dabar, atrodo, pagaliau pradėsiu iliustruoti knygas!

Japonija netraukia?

Į Japoniją nuskridau tik po dešimties metų pertraukos. Iš pradžių grįžo gal ir ne tokie smagūs prisiminimai, bet nutariau, kad reikia viską nustūmus į šalį pasijusti turiste. Ir buvo smagu, su sūnumi mėnesį naršėme po Tokiją, kiekvieną dieną skirdavome vis kitam rajonui – tiek ten daug veiklos.

Užsiminėte, kad bręsta mintis vėl ką nors keisti?

Pradžioje nutariau pajudėti... atgal į Vilnių. Atsirado tolimų kraštų ir kultūrų potraukis. Kelionės – nauji dalykai ir vaizdai – įkvepia piešti. Norėčiau pagyventi Portugalijoje. Kodėl? Ten daugiau saulės. Tiesą sakant, Portugalijoje nesu buvusi, bet kilo tokia mintis. Kadangi kol kas aplinkybės nesiklosto taip, kad ten atsirastų koks nors kabliukas, suprantu, jog reikia dar palaukti, kol susiklostys. Jei ilgai to norėsiu, gal lydekai paliepus, man panorėjus šis noras ims ir išsipildys.

„Sibiro haiku“ iliustratorė Lina Itagaki (12 nuotr.)
+6