Dažnai po sunkios savaitės norime patogiai įsitaisyti ant sofos, fotelio ar lovos ir pažiūrėti gerą komediją. Tik klausimas, kas yra ta gera komedija? Vienus prajuokina atpažįstamos gyvenimiškos situacijos, politines aktualijas pašiepianti satyra, nekorektiški pasisakymai, kiti dienos vitamino C porciją gauna žiūrėdami seno gero slapstick‘o žanro komedijas. Visgi, dažniausiai ilgam įsimename filmus, priverčiančius ne tik juoktis iki ašarų, bet ir susimąstyti.
Kai kurių iš šių pasakojimų galbūt ir nepavadinsi įprastomis komedijomis, bet visi jie prajuokins, nustebins, lengvai šokiruos, o gal net leis slapčia nubraukti vieną kitą ašarą.
Kvadratas (The Square, 2017), rež. Ruben Östlund
Turbūt ne vienas, net ir šiuolaikiniu menu besidomintis žmogus yra pakraipęs galvą dėl vieno ar kito konceptualaus meno kūrinio ir tyliai savęs paklausti – ar čia tikrai menas? „Kvadratas“ galanda aštrias kritikos strėles ir sluoksnis po sluoksnio atskleidžia už pretenzingo meno, viešųjų ryšių, o išties – visos šiuolaikinės visuomenės fasado slypinčią veidmainystę, paviršutiniškumą ir prisitaikėliškumą. Filmas supažindina mus su Kristianu, gerbiamu modernaus meno muziejaus kuratoriumi, filantropu. Naujasis jo projektas „Kvadratas“ – konceptuali instaliacija, skatinanti altruizmą ir socialinę atsakomybę. Tačiau greitai paaiškėja, jog savo skelbiamus idealus atitikti gali būti ypač sudėtinga.
Filmo anonsas:
Stebuklas, 2017, rež. Eglė Vertelytė
Geriausio lietuviško metų filmo titulą pelnęs debiutinis ilgametražis Eglės Vertelytės darbas „Stebuklas“ nukelia į gūdžius devyniasdešimtuosius. Lietuva skendi ekonominėje krizėje: darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena, stipri moteris, ant kurios pečių laikėsi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą ir jos darbininkus. Padėčiai tampant vis labiau beviltiškai į kaimą atvyksta žavingas amerikietis Bernardas ir pažada šviesų rytojų. Filmas nestokoja ironijos ir satyros elementų – taikliai pašiepiami to meto mitai ir stereotipai, kartu atskleidžiant politinės, ekonominės transformacijos laikmečio užkluptų ir prisitaikyti prie radikalių pokyčių ne visada galinčių ar norinčių žmonių situacijos tragizmą.
Filmo anonsas:
Tonis Erdmanas (Toni Erdmann, 2016) rež. Maren Ade
„Tonis Erdmanas“ – vienas iš tų filmų, kurie tuo pačiu metu perveria širdį ir priverčia nesuvaldomai kvatotis. Filmas subtiliai atskleidžia susvetimėjusių tėvo ir dukters santykių dinamiką, kartu pateikdamas aštrią paviršutiniškų vertybių besivaikančios šiuolaikinės vsuomenės kritiką. 65-erių ekscentriškas muzikos mokytojas Vinfrydas gyvena su savo senu šunimi, paįvairindamas kasdienybę absurdiškais pokštais, krečiamais visiems aplinkiniams. Jo dukra Inesa – visiška priešingybė. Ambicinga verslininkė keliauja po pasaulį konsultuodama įmones. Netikėtai nugaišus Vinfrydo šuniui šis nusprendžia nieko nepranešęs aplankyti dukrą Bukarešte. Inesa išsisukinėja nuo artimo bendravimo, bet Vinfrydas nepasiduoda ir prisigalvoja komiškų eibių, prisistatydamas Vokietijos ambasadoriumi, persikūnydamas į konsultantą Tonį Erdmaną ir priversdamas ją pasijusti itin nepatogiai prieš kolegas.
Filmo anonsas:
Gyveno kartą Uvė (En man som heter Ove, 2015) rež. Hannes Holm
Skandinaviško humoro mėgėjams neprailgs vakaras su tikru kaimynu iš pragaro. „Gyveno kartą Uvė“, primena, kad net po stora bambeklio oda gali slypėti draugystės ir bendravimo pasiilgęs žmogus. 59-erių metų Uvė – rajono pikčiurna. Prieš keletą metų jis buvo pašalintas iš bendruomenės asociacijos prezidento pareigų. Tačiau Uvei tai nė velnio nerūpi. Jis toliau viską stebi ir rūpinasi savo bendruomene, turi savo įsitikinimus ir krūvą taisyklių, kurių, jo nuomone, visi privalo laikytis. Kai nėščia Parvanė ir jos šeima atsikrausto į priešais Uvę esantį namą ir netyčia įvažiuoja į jo pašto dėžutę, įsižiebia netikėta draugystė
Filmo anonsas:
Trys spalvos: balta (Trois couleurs : Blanc, 1994), rež. Krzysztof Kieslowski
„Trys spalvos: balta“ – linksmiausia didžiojo lenkų kino meistro Krzysztofo Kieślowskio trilogijos dalis, patiksianti subtilaus humoro mėgėjams. Šis pasakojimas nestokoja ironijos, paradoksų ir socialinės kritikos, jame orginaliai keliamas klausimas, kiek įmanoma lygybė tarp skirtingą galią turinčių partnerių. Išsiskyręs su savo gražiąja žmona, prancūze Dominique, lenkas kirpėjas Karolis atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Svetimoje šalyje jis tampa benamiu, nekalba prancūziškai, praranda asmens dokumentus, jo banko sąskaita įšaldoma ir, gali būti, vyro ieško policija.Pagaliau sugebėjęs grįžti į Varšuvą jis pradeda regzti keršto planą. Įvaldęs prekybos juodojoje rinkoje dėsnius jis smarkiai pralobsta. Atrodo, plano įgyvendinimas tampa pasiekiamas ranka.
Filmo anonsas: