Dabartinis laikmetis – tikras nesvarumo būsenos išbandymas. Pasaulio naujienos sukasi šuorais, o mes balansuojame tarp rutinos ir kintančios įtampos. Kaip tokiu laikmečiu ateities planus dėliojasi ir savęs ieško jaunas žmogus? Kaip neprarasti tikėjimo ir pasitikėjimo pasauliu bei kitais? Menininkė Kotryna Šerpytytė sako, kad didingas Paryžius, kuriame ji gyvena, nenustelbia paprasto gyvenimo grožio, o atvirkščiai išryškina paprasto gyvenimo žavesį. Kotrynos piešti paveikslai – aliuzija į kasdienę rutinišką realybę. Iš pilkos ši sprogsta spalvomis ir drąsa. O gyvenimo istorija – įkvėpimas ieškantiems savo gyvenimo kelio.
Kotryna tapyti pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje, o savo įgūdžius aštuonis metus lavino dailės mokykloje. Sekdama kūrybingos mamos pavyzdžiu, meną jaukinosi ir su savimi vežėsi į kitus miestus ir netgi šalis.
Kotryna, išbandžiusi ne vieną gyvenimo sritį vienaip ar kitaip visada grįždavo prie tapymo seansų.
Apsistojusi Paryžiuje ir įkvėpiama bohemiškųjų gatvių ten dirba ir kuria. Šiuo metu menininkė gyvena pasiruošimu savo pirmajai tapybos darbų parodai „Simpe Life“, kuri, nepaisant visų išbandymų, pagaliau išvys dienos šviesą.
Kotryna, ar visada svajojai būti oficialiai vadinama menininke?
Niekada nesiekiau jokio titulo ar pavadinimo šalia savo vardo, tačiau jau nuo pat mažų dienų jutau didelę meilę menui. Tiesa, apčiuopiamas žinojimas atėjo vėliau ir tik po įvairių patirčių sėmimosi ir nustojimo bijoti savo meilės menui. Nežinau iš kur toji baimė buvo įsikerojusi, nes niekada nebijojau keisti tai, kas neteikė džiaugsmo, tačiau prireikė pakankamai ilgo laiko grįžti į vaikystės save ir suprasti, kad menas esu aš ir aš esu menas.
Ar menas pakeitė tavo pasaulį, ar pasaulis pakeitė tavo meną?
Tiek menas tiek pasaulis yra dvi be galo stiprios materijos, kurios neišvengiamai sąveikauja. Pasaulis paliečia meną ir menas paliečia pasaulį. Menas turi galią išryškinti pasaulį, kuriame mes gyvename, pateikdamas jo džiaugsmus, skausmus, problemas.
Tokiu būdu menas paliečia žmogų ir suteikia jam džiaugsmo, plotmę mąstymui bei motyvaciją keistis ir keisti. Ir taip keičiasi pasaulis ir menas. Ir, žinoma, keičiuosi aš.
Kas tave įkvepia į rankas imti teptuką? Kokią žinutę neša tavo kūriniai?
Noras tapyti gimsta labai organiškai. Tai yra paprastas jausmas, kuris gyvena tavyje. Lygiai taip pat kaip ir alkio jausmas, kuris gyvena žmoguje (šypsosi). Tačiau, kad ir kaip bebūtų noro neužtenka, šalie turi egzistuoti ir įkvėpimas. O šis ateina iš pokalbių, žmonių veidų, kūno kalbos, įvairių istorijų.
Vedina šių jausmų, filosofuoju ir gvildenu įvairias mintis, tačiau pagrindinė mano kūrinių tema yra žmogaus kūno pozicionavimas ir gyvenimas šiuolaikiniame pasaulyje. Jaučiu nerašytą pareigą kalbėti per savo meną apie tai, kokius socialinius, kultūrinius procesus išgyvena žmogaus kūnas šių dienų pasaulyje ir su kokiais iššūkiais bei problemomis jis susiduria. Tikiu, kad taip galiu prisidėti prie sveiko, neiškreipto požiūrio į žmogaus kūną.
Kaip kilo mintis atidaryti savo autorinę parodą Vilniuje?
Mintis parodai jau kilo praėjusių metų pavasarį. Prireikė nemažai laiko išrutulioti parodos filosofinę mintį ir tuomet padėjau galvoti apie vietą, kuri būtų tinkama šiai parodai ir taip atsirado „Naktinis Vilniaus Avilys“, kuris mielai užleido savo patalpas. Taip prasidėjo mūsų draugystė ir mano tolimesnis parodos vystymas.
Darbai vijo vienas kitą, o pasaulio negandos vis atidėliojo parodos pradžios datą. Reikėjo nemažai diskutuoti su savimi ar būtent dabar yra tinkamas laikas parodyti parodą, tačiau nusprendžiau, kad sutelkdama žmones savo parodoje ir skatindama juos aukoti, galiu dar ir tokiu būdu prisidėti prie Ukrainos rėmimo.
Ir žinoma, tikiu, šiandieniniame kontekste reikia prisiminti ir geras emocijas, kurios gali padėti psichologiškai išgyventi neramius laikus.
Ar menas gyvas Lietuvoje? Ir kodėl Lietuva, o ne Paryžius?
Šiandieninis menas yra gyvas Lietuvoje ir jo yra daug ir nuostabaus, tačiau jis daugiau santūrus, konservatyvus lyginant su menu, pavyzdžiui, šių dienų Prancūzijoje. Ir nors esu toli nuo savo tėvynės ir dažnai užklumpa ilgesys, tačiau meno kontekste šiuo metu esu tinkamoje vietoje.
Gal dėl šios priežasties jaučiu dažną vidinę kovą (juokiasi). Artėjanti paroda susideda iš kūrinių, kurie emociškai turi didesnį ryšį su gyvenimu Lietuvoje, todėl pirmiausia noriu šią parodą parodyti Lietuvoje, tačiau planų parodai yra ir Paryžiuje.
Kaip tavo manymu, šiandieniniame pasauliniame kontekste jaunam žmogui atrasti save ir nepaklysti niūriose mintyse?
Aš turėjau labai daug nuostabių pokalbių su žmonėmis, kurie ieškojo savęs. Daugumoje mačiau baimę ir girdėjau besikartojantį žodį „ieškoti“. Žmogus save įstato į ieškotojo rolę ir kala sau į galvą, kad savęs radimas turi nutikti visiems vienodu laiku, čia ir dabar. Ir žinoma tokiu būdu save išgąsdina, paklaidina ir nutolina save nuo atradimo.
Manau reikia atriboti save nuo sąvokų ir laiko rėmų, tuomet atmerktomis akimis ir širdimi galima pradėti kontempliuoti kas traukia ir kas atstumia. Tai neatsitinka per dieną, kartais tai gali užtrukti ir penkiasdešimt metų, tačiau nereikia bijoti to ir suprasti, kad su ieškojimu nutinka visko: ateina ir niūrios mintys, ateina ir gražios mintys, padarai klaidų, mokaisi, paeini į priekį, grįžti atgal. Tai vadinama kelione per save. Ir tai yra nuostabu.
Ar darbas suderinamas su pomėgiais, kaip paversti savo hobį darbu?
Manau nėra jokio paslaptingo recepto, kurį galėčiau pateikti kaip atsakymą, tačiau tikiu, kad nebijant, tikint savimi ir veikiant gali gimti gražūs dalykai. Apleidus pasitikėjimą savimi ir leidžiant baimei pasėti pilkas mintis, žmogus nusisuka nuo savęs ir bėga į ten, kur saugu, bet ne miela. Todėl linkėčiau visiems nepabijoti iššūkių, nesėkmių, nestokoti pasitikėjimo savo jėgomis ir daryti tai, kas patinka. Ir gražūs dalykai ateis. Su laiku.
Kaip manai, kokia tavo sėkmės paslaptis?
Nedalinu savęs į sėkmingą ar nesėkmingą, todėl tikrai nežinau sėkmės paslapties (šypsosi).
Fotogalerija:
„Ir ten kur kažkada nebenorėjom būti, dabar grįžtam. Net ten, kur graudžiai liūdna ar pikta tiek, kiek negalvojom galim jaust. Grįžtam į tą pokalbį, kur jau buvo iškalbėta. Aš taip norėčiau Tave pakviesti kavos. Atsimeni, Vokiečių gatvėj, kur visada eidavom?“
Menininkės Kotrynos Šerpytytės personalinių tapybos darbų paroda „Simple Life“ vyks birželio 2-9 dienomis „Naktiniame Vilniaus Avilyje“.