1982 metų vasario 13 dieną pasaulį pasveikino šimtas dvidešimt aštuoni lietuvaičiai. Trijų iš jų gyvenimo istorijos – jau šį pirmadienį LRT dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną”.
- Donatas Montvydas atviras: „Čia yra džiunglės – tu arba tave“
- Likus savaitei iki „Red Bull Soundclash“ Donny Montell savaip atliko dar vieną Jazzu dainą
- „The Color Run“ – spalvotus 5 kilometrus kviečia įveikti jau šį sekmadienį
- Mentalisto Nicholo Kin ir jo išrinktosios medaus mėnuo – kokio dar nebuvo
- Vilniečiai vasarą šiltai palydėjo geležinkelio stotyje
„Kadangi gyvenome šalia darželio, tėvai man leisdavo pareiti namo pačiam. Bet vieną dieną aš kažkodėl pasukau į parduotuvę... Grįžau namo su drožtuku-mašinėle rankose ir ramiai paaiškinau, kad jį „pirkau”. Mama šoke, lėkė su visu drožtuku atgal – gerai, kad nepamenu to gėdos jausmo”, – pirmąsias išdaigas prisiminęs šypsosi parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius.
„Mano gyvenimą kardinaliai pakeitė avarija. Pabudęs ligoninėje iš komos, kurioje prabuvau dešimt dienų, paskambinau mamai. Per ašaras negalėjau normaliai kalbėti. Ji ramino, kad man prireiks ketverių-penkerių metų atsistoti ant kojų. O aš pykau! Nes viduje tikėjausi, kad vaikščiosiu jau po penkių mėnesių“, – prisimena M. Bilius. Su prieš keletą metų įvykusios automobilių avarijos pasekmėmis Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas kovoja ligšiol.
Vaikystės nuotykį parduotuvėje prisimena ir grupės „El Fuego” narys Jonas Sakalauskas: „Nuėjau ir kažkodėl į pirkinių krepšį įsidėjau makaronų ir... alaus. Pagalvojau, kad sausainiai ir limonadas. Tikriausiai būčiau su tais pirkiniais ir išėjęs, bet mane laiku rado mama.”
Jono tėvas Antanas Sakalauskas buvo vienas iš tų, kurie pateko po tanko vikšrais lemtingąją sausio 13-ąją: „Pamenu, kai paryčiais suskambo telefonas. Į kambarį atėjo mama ir su ašaromis akyse pranešė, kad tėtį pervažiavo tankas ir jis dabar ligoninėje.” Praėjus keleriems metams po jo mirties, Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas panyra į prisiminimus: „Man trūko tėvo. Labiau bendrauti pradėjom, kai jis jau gulėjo mirties patale. Bet dienos suskaičiuotos, o tu supranti, kad žmogaus ir nebespėsi pažinti...“
Trečioji herojė Vilma Mačiukaitė-Buivydienė atvira – jos gyvenime tai, kas kitam būtų atrodę kaip didžiausia tragedija, jai pačiai buvo likimo dovana. „Man buvo vos šešiolika, kai sužinojau, kad laukiuosi. Pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Supratau, kad dabar teks prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už būsimą gyvybę. Pamenu, kaip iš mokyklos ėjau ir kūriau prisipažinimo tekstą tėvams. Kai susėdome prie bendro vakarienės stalo, sukaupiau drąsą ir pasakiau: „Aš nėščia”. Tėtis nepratarė nė žodžio”, – lemtingą dieną prisimena Vilma.